ISTORIJA
01 10. Lietuvių – lenkų bažnyčios karas Plymaute
Nijolė Kavaliauskaitė - Hunter
Amerikoje dar iki šiol menama, kad lietuviai ir lenkai kartu pasistatę bendras bažnyčias JAV esančioje Pennsylvanijos valstijoje, nesutarė kokia kalba mišias laikyti. Lenkai mielai paėmė lietuvių paaukotus pinigus, bet po bažnyčios pastatymo, ją įregistruodavo kaip lenkiškąją. Taip elgtis vertė nusiteikimas, kad lenkų būrys yra žymiai gausesnis ir nepalyginamai pranoksta lietuvius, kurių tik maža saujelė. Lietuviai, gaudami tik 25 centus per valandą užmokesčio ir iš tos sumos atseikėdami bažnyčios statybai, tokiu lenkų poelgiu buvo be galo nusivylę ir pasipiktinę. O ką bekalbėti apie mišias. Lietuvių ausys turėjo klausytis lenkų kunigo pamokslų ir kęsti pažeminimus.
Plymaute (angl. Plymouth) angliakasių gyvenvietės adresų knygoje buvo įrašyti trys katalikų tikybos namai: “Šv. Vincento katalikų bažnyčia” , skirta kalbantiesiems anglų kalba, kurių dauguma buvo airiai. “Šv. Stepono vengrų katalikų bažnyčia, skirta slovakams ir “Marijos lenkų katalikų bažnyčia, skirta lenkams ir lietuviams.
“Marijos” bendruomenė buvo įkurta 1884 metų pavasarį. Tikintieji nusipirko Willow gatvėje esančią žemės dalį ir pasistatė mažą medinę bažnyčią. Vėliau šalia jos, buvo pastatytas mokyklos priestatas. Tuometinė spauda rašė, nors lenkai ir lietuviai kalbėjo kita kalba, tačiau jų istorija praeityje buvo susipynusi. Iš tikro, saugumo sumetimais, šios dvi tautos kažkada gyveno po vienos valstybės stogu. Buvo tikima, kad bažnyčia svetimame krašte ir vėl suvienys skirtingomis kalbomis kalbančias dvi tautas. Scranton miesto Vyskupija manė, kad dvi grupės gebės draugiškai dalintis ta pačia bažnyčia, kapinėmis, kol jų kunigas gebės kalbėti abiem kalbomis. Ir lenkai su lietuviais gyvens taikoje, šlovindami Viešpatį.
Pirmuoju “Marijos“ bažnyčios pastoriumi tapo lenkas Wawrzyniec Spryszynski. Antruoju pastoriumi buvo paskirtas Warnagyris, o po jo – Aleksandras Burba, parapijiečių vadinamas Tėvu Burba. Jo paskyrimo data įsimintina – rugpjūčio 22, 1889 metai. Tai – neeilinė asmenybė, išsiskirianti ne vien savo stotu. Menama, kad jo imperatoriška figūra svėrė 250 amerikietiškų svarų. Įspūdį palikdavo griausmingas balsas (tuomet mikrofonų ar kitokių garso stiprintuvų dar nebuvo). Jo oratorinis talentas klausytojams darydavo neišdylantį įspūdį. Burba mokėjo abi lietuvių ir lenkų kalbas. Buvo baigęs rusišką Žagarės liaudies mokyklą. Kalėdamas už lietuvybės skleidimą Lietuvoje, buvo ištremtas į Gardino pranciškonų vienuolyną. Tremtyje mokėsi vokiečių kalbos. Atbuvęs paskirtus metus, jis už Šenando (Shenanhoah) angliakasių atsiųstus pinigus, išvyko į JAV. Lenkų nepriimtas mišrioje lenkų – lietuvių parapijoje, atvyko į Plymautą. Lenkai jam leido laikyti mišias, tačiau į kleboniją neįsileido, nes Burba buvo lietuvis.
Burba iki pačių gelmių buvo nacionalistas, gerbė ir mylėjo lietuvių kalbą labiau nei lenkų. Atsidūręs Amerikoje neišsižadėjo lietuvybės šaknų: giedojo lietuvių kalba, mišias laikė lietuviškai. Nepaisė Scrantono vyskupui duoto pažado, kalbėti abiem kalbomis. Deja, tai truko tik devynias savaites. Lenkai nesitvėrė pykčiu ir buvo pasiruošę imtis fizinių veiksmų. Jiems vadovavo lenkas Martin Wilke, kuris dar buvo vadinamas “Lenkų karaliumi”. Wilkes buvo gimęs Lenkijoje, nuo pat atvykimo į JAV, dirbo angliakasiu. Buvo aršus lenkų nacionalistas. Apie lenkų – lietuvių nesklandumus, netruko sužinoti pats vyskupas O‘Hara. Tų pačių metų spalio 22- ąją, vyskupas nusiuntė Šventojo Vincento kongregacijos atstovą - Tėvą Mack į kleboniją, pasimatyti su kunigu Burba ir išsiaškinti padėties. Tačiau jį pasitiko trys ginkluoti lenkai. Tuomet Mac nuėjo į Miesto rotušę, kur gavo orderius šių vyrų areštui. Policija juos areštavo. Teisingumo akcija nebuvo sklandi, muštynių metu, kurios kilo areštuojant, kosnstebliui Michael Melvin, buvo sulaužyta koja. Nors pagrindinis lenkų sukilėlių vadas Martin Wilkes buvo areštuotas ir įmestas į Wilkes-Barre kalėjimą, klebonijoje vis dar karaliavo lenkai. Tačiau buvo pasiekta taika, po sukilėlių arešto, iki pačių Kalėdų, lietuvių- lenkų bažnyčioje vyravo ramybė.
1890 - ųjų metų sausio mėnesį, lietuvių – lenkų karas dėl bažnyčios atsinaujino. Ši kartą jis vyko Welsh Hill kapinėse, kurias vyskupija buvo paskyrusi naudotis abiems tautoms. Apie įvykius, sausio 20 – osios The Philadelphia Inquirer žurnalistas rašė: penktadienį, mirus lietuvių vaikui, šeima jį ketino laidoti bendrose lenkams – lietuviams priklausiusiose kapinėse. Lietuviai jose buvo laidojami dar prieš pasirodžius Burbai Amerikoje. Gedulingai eisenai pasirodžius kapinių tarpuvartėje, netruko išdygti lenkai. Jie laikė ginklus rankose. Vienas iš jų, nusitaikė į vairavusįjį katafalką ir pranešė, jei jis bandys įkelti koją į kapinių teritoriją, jis bus nušautas. Lietuviai to nesitikėjo ir jiems nieko kito neliko kaip kuo greičiau atsitraukti. Parvykę namo, mirusiojo karstą pastatė kambaryje ir suskubo vykti pas Vyskupą. Pastarasis išklausęs patikino, kad laidojimo ceremonija įvyks, nes jis pasirūpins kad laidotuvių eigą stebėtų policija. Padrąsinti vyskupo, lietuviai bandė laidoti sekančią dieną. Lietuviams, mirusiojo kūną leidžiant duobėn, atvyko minia lenkų, su Anthony Silkia priešakyje. Jie pareikalavo, kad karstas tučtuojau būtų iškeltas iš kapo duobės. Lietuviams atsakius, lenkai į juos pradėjo svaidyti akmenis. Išsigandusios moterys išsilakstė. Netruko atvykti policija. Išsitraukę ginklus policininkai perspėjo, kad dar minutė ir jie pradės šaudyti. Tai sustabdė kariaujančias puses. Netrukus buvo areštuoti aršiai nusiteikę keli lenkai.
Netrukus Martin Wilkes buvo išleistas iš kalėjimo. Tai nutiko kuomet lenkų frakcija sušaukusi susirinkimą, surinko 400 dolerių ir nusamdė advokatą, kad jis išleistų Wilkes iš kalėjimo. Išėjęs į laisvę, pastarasis prisiekė keršyti lietuviams. Jis pažadėjo, kad visi lietuvių kūnai bus iškasti iš lenkams, jų manymu priklausiusių kapinių ir jų kaulai bus plačiai išnešioti vėjo. Atsidūręs savo namuose Plymaute, pradėjo diegti savo ketinimus.
Surinkęs 20 vyrų, pasiėmė kastuvus, kirtiklius ir išvyko į kapines. Atvykę jie išsirinko šviežiai suformuotus kapus, iškasę sudaužė karstus, o kūnus, išmetė per tvorą, ilsėtis ant šalia kapinių esančio lauko. Spaudoje minima, kad vienas kūnas buvo ypatingai žiauriai išniekintas. Buvo nuniokoti ir kiti kapai. Išlieję neapykantą, kapinių vagys išsinešdino. Atvykę lietuviai surinko išniekintus kūnus ir juos paslėpė prie kapinių esančiame rūsyje. Jausdami paniekinimą jų kalbai ir tautai, jie prisiekė nušauti Wilkes. Po šio įvykio, Wilkes ir dar septyni dalyvausieji, buvo areštuoti. Jie buvo kaltinami prievartiniu ir neteisetu įsilaužimu į kapines, kapų niokojimu, pasipriešinimu policijai, neteisėtu ginklo panaudojimu, skandalais. Balandžio 26 - ąją, The Philadelphia Inquire rašė, kad, Martin Wilkes buvo pateikti aštuoni kaltinimai. Jis beveik du metus praleido kalėjime.
Vasario mėnesį vyskupas O’Hara, „Šv. Marijos” bažnyčioje tarnystę eiti, paskyrė naują kunigą S. F. Szymanowski.
Tėvas Burba paskatino lietuvius statytis nuosavą bažnyčią. Įkurti lietuvišką parapiją. 1890 metais buvo įmūrytas būsimosios bažnyčios kampinis akmuo, netrukus iškilo Šv. Kazimiero bažnyčia, kurioje A. Burna darbavosi iki pat savo mirties. Šalia bažnyčios dygo kapinės. Nesantaika, nepakantumas tarpe dviejų tautų, aprimo. Lenkai nebegarsėjo savo išpuoliais lietuvių atžvilgiu.
Atgal
.jpg)
