VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 21. Vitolis (1 dalis)

Skiriu Ukmergės A.Smetonos gimnazijos moksleiviams

Jaunius Augustinas                               

I. Areštas

Ankstyvą, tamsų ir šaltą kovo dvidešimtosios rytą, į septynioliktojo namo Liepų alėjoje buto duris, beldė pranašumo bildesiu, kuris nuvilnijo sienomis, pasiekė miegamąjį ir mus visus prikėlė. Motina nemiegojo, ji to nerimastingai tikėjosi. Pašoko iš lovos, užsimetė drabužį ir nuskubėjo prie priebučio durų. Paklausė, kas čia? Jos, savo ruožtu, rusiškai klausė, ar gyvena čia toks – rusišku žargonu  pasakė jos vyriausiojo sūnaus vardą ir pavardę. Ji pasimetė neviltyje ir pasakė, kad čia toks negyvena: „ –Dalše živiot... idite dalše“. Anas buvo ne vienas, sunkūs batai subildėjo priebutyje, trinktelėjo lauko durys ir šaligatviu žingsniai nutolo. Iki sekančio namo tebuvo šimtas metrų, ji žinojo, kad jie tuojau sugrįš, suprato bėdą. Ši pavogta akimirka tebuvo beviltišku šiaudu nuolatinėje nerimo dienų sekoje, kurioje ji paskutiniu metu gyveno, ypač tada, kai vyriausiojo sūnaus Vitolio nebūdavo namie, kaip ir dabar, o ji spėliojo, visu savo motiniškuoju tęsiniu jautė, kur jos sūnus, kokiame pavojuje jis yra, ir guodėsi viltimis bei dangiškosios viršenybės pagalba. Ir ne tik. Ji ir pati graibstė vilties liekanas: kovo aštunioliktą parašė raštelį ir paprašė jį įteikti „Plienui“, kuriame partiznų vadą prašė pagalbos, kad paveiktų jos sūnų - sugrąžintų namo. „Dabar jau vėlu“ – pagalvojo. Vėl girdėjo artėjančius žingsnius ir garsią kalbą, vėl bildėjo priebutis, į duris trenkė kumščiu, riktelėjo visam namui: „-Otkroite!” (atidarykite). Duris ji jau buvo atrakinusi, kambaryje uždegė šviesą. Įėjo trys: civilis, juodoje striukėje, su juoda žiemine kepure, už jo enkevedistas vyresnysis leitenantas milinėje su ginklu prie diržo, ir aukštas kareivis ilgu, su durtuvu, šautuvu rankoje – kareivio anpečiai raudoni su mėlynais apvadais. Žemaūgis civilis palinko prie motinos ir dusliu balsu sušvokštė: „- čego vy vriote?“ (Ko Jūs meluojate?). Čekisto veidas buvo įraudęs nuo vėsos ir įtūžio, raumenims tampantis girgždėjo juoda odinė striukė, o krūtinėje vaiko aimana cyptelėjo prarūkytas bronchas. Visi trys įėjo į apšviestą kambarį, apstojo stalą,  aukštas kareivis su ilgu šautuvu pasiliko prie durų. Čekistas pakišo motinai baltą popieriaus lapelį: – „Čitaite“ (skaitykite), tačiau perskaitė pats kirčiuodamas žodžių galus:„-Vi-tol-das Av-gu-stinas“...   „podležit arestu“ (Areštuojamas). Tada pažvelgė į motiną ir paklausė, kur jis. Motina pasakė, kad jos vyriausiasis sūnus Vitolis išėjo į kaimą pas gimines maisto produktų parsinešti. Čekistas nusiėmė juodą kepurę, nosine nušluostė rasotą kaktą: „-za produktami...značit...“ (produktų...reiškia). Paskui pasakė niekingai ir garsiai, greičiau sau – „ k banditam chodil“! (pas banditus ėjo). Prie sienos, skiriančios kambarį nuo miegamojo, lovoje, gulėjo tuberkulioze sunkiai sergantis mūsų pusbrolis Mutka-Algimantas Urbonas, Vitolio bendraklasis, motinos sesers vaikas, našlaitis. Sulysęs ir išblyškęs, užbintuotu kaklu, ant kurio be perstojo pūliavo limfinės liaukos. Jis alkūnėmis rėmėsi lovoje ir žvelgė į atvykėlius. Čekistas irgi kurį laiką žiūrėjo į ligonį, tačiau suprato ir jo daugiau nelietė ir neklausinėjo. Tuščia Vitolio lova stovėjo prie išorinių sienų. Čekistas nusirengė juodą striukę, numetė ant stalo,  pasakė motinai: -“ a my ego podoždiom” (o mes jo palauksim). Aš, savo trylikoje, pro praviras miegamojo duris stebėjau didžiojo kambario svečius. Mano jaunesnysis brolis Kęstutis, sėdėdamas miegamajame ant lovos krašto, ištarė: – “ Jie suims Vitolį”. Juodaplaukis čekistas atėjo  į miegamąjį, pats uždegė šviesą – pasklido odekolono kvapas,-  pažvelgė į mane ir brolį, apžiūrėjo kambarį. Tada atvėrė spintos duris, išglamžė joje drabužius, traukė komodos stalčius ir stalčiukus, juose rausėsi, tikrino patalynes, palovius, tačiau nerado nieko, kas jam reikalinga. Jau beišeidamas, ant drabužių spintos pastebėjo didelį lagaminą, prieš spintą pasistatė kėdę, liptelėjo ant jos, nusiėmė lagaminą ir padėjęs jį ant lovos atvėrė. Jame iki viršaus buvo sukrautos nuotraukos -  mūsų šeimos turtas. Ten ir tėvų tėvai, giminės, ir mūsų vaikystė: Freda, lėktuvai, kareiviai, draugai…. Čekistas lagaminą uždarė, spragtelėjo spynelėmis, jį pasiėmęs  nunešė į didijį kambarį, padėjo ant stalo prie striukės. Įsibėgėjusiomis akimis aplakstė kambarį ir pasileido ieškoti čia. Išgniaužęs patalus, ėmėsi bufeto – knaisiojosi stalčiuose, varstė sekcijų duris. Galinėje sekcijoje panardino ranką ir ant grindų išvertė krūvą senų lietuviškų ir vokiškų žurnalų, knygas, jas, pirštais paėmęs už nugarėlių, purtė, iškritusius lapelius pačiupdavo ir įnikdavo įvertinti, įtartinus krovė į savo odinį dėklą su perpete.. Tokiu pat būdu iškratė ir žurnalus, paskui visą šitą “makulatūrą” nešė prie krosnies ir grūdo į liepsnojantį jos vidų, maišė, stumdė žarstekliu, - krosnis ūžė ir kvatojo šeriama. Degė ir rasojo čekisto veidas, jis jį pasišluostydavo nosine, paskui išsitraukė iš kišenės sidabru blizgantį portsigarą, išėmė papirosą, papiroso galą priglaudė prie įraudusių krosnies durelių - įsižiebė žarija. Čekistas įkvėpė dūmą suaimanuodamas bronchu, ir išėjo parūkyti į koridoriuką. Vyresnysis leitenantas budėjo ir snaudė, sėdėdamas ant taburetės mūsų mažoje, tamsioje, belangėje virtuvėlėje, kurios durys buvo atvertos, priešpriešais priebučio durys, kurių viršutinė dalis sudaryta iš įstiklintų langelių, ją dengė dieninė užuolaidėlė, todėl vyresnysis leitenantas gerai matė iš savo tamsaus posto ateinančius į prieangį. Kareivis sėdėjo kambaryje kampe prie durų tylus, abejingas, jo “bardankos” buožė rėmėsi į grindis, suspausta tarp kojų. Motina sėdėjo prie pusbrolio ant lovos krašto ir žvelgė langan blyški, nejudanti… Staiga pasigirdo atidaromos priebučio durys, kalba koridoriuje, ir pro kambario duris įėjo nedidelio ūgio pagyvenusi moteris, o už jos įsekė čekistas. Jis moterį pasodino ant Vitolio lovos, paklausinėjo, pasakė, kad jai reikės čia sėdėti iki atskiro parėdymo. Ta moteris – tai Vitolio draugo Jono Černiausko motina, ji paskui pasakys, kad šį rytą suėmė jos sūnų. Čekistas atsisėdo prie stalo ir ėmė rašyti ant popieriaus lapo. Jam dar nebaigus rašyti, vyresnysis leitenantas pro kambario duris įvedė kitą moterį. Ta moteris buvo mūsų gerai pažįstama kaimynė iš namo kitoje gatvės pusėje. Čekistas jai taip pat liepė sėstis ant Vitolio lovos greta p.Černiauskienės. Karininkas sugrįžo budėti į virtuvėlę. Čekistas pabaigė rašyti, popierių sulankstė ir įsidėjo į savo karišką dėklą su perpete. Tada apsivilko juodą striukę, per petį permetė dėklo dirželį ir sugirgždėjo striukėje, lyg išnaroje. Iš tikrųjų šis juodas žmogus vadinosi enkavėdistu. Vadinu jį čekistu, nes enkavėdistai mėgo save čekistais vadinti – revoliucijos baudžiantys kalavijai. Čekistų fanaberija – juodos odinės striukės be antpečių, ženklų, be apribojimų, be atsakomybės, sėjančios baimę, bausmės neišvengiamumo įvaizdį – kertančios per pakinklius. Su vieninteliu bolševikų mandatu-revolveriu prie diržo. Išeidamas čekistas dar apžvelgė visus, sulemeno: - “Nikuda nedentsia” (niekur nedings). Jam išėjus kambarys atlėgo. Kareiviui buvo tas pat. Motina prisėdo ant Vitolio lovos prie moterų. Dabar jos šnabždėjosi, braukė ašaras.

Vitolis parėjo vidurdienį ir buvo pačiuptas už alkūnės staiga iš tamsos iššokusio enkavėdisto. Šis vienu ypu brolį apklausė ir įgudusiais pirštais apšliaužiojo drabužius. Po to, tebelaikydamas už alkūnės, įvedė į kambarį. Kareivis savo kampe atsistojo, šautuvą gulščią paėmė abiejomis rankomis. Vitolis nusiėmė triušio kailiuko žieminę kepurę, nutempdamas ant skruosto juodų plaukų sruogą, nusivilko žieminį paltą su kailiuku. Ant grindų nukrito ilgas šiaudas: “jį žmogus vežimu vežė” – aš pagalvojau. Karininkas iš kišenės išsiėmė lapelį ir rusiškai perskaitė: “…podlezit arestu” (areštuojamas), liepė Vitoliui ant lapelio pasirašyti. Motina pakilo, žengė prie jo ir paklausė ar galinti sūnų pavalgydinti. “-Tolko pospiešite” (tik paskubėkite) – atsakė vyresnysis leitenantas. Ji iš bufeto stalčiaus išėmė švarią drobinę staltiesę, ją perlenkė ir apdengė pusę stalo, kur sėdėjo sūnus. Tada nuėjo į virtuvėlę. Valgį visai šeimai motina paruošdavo iš vakaro, tereikėjo pašildyti. Vitolis sėdėjo pablyškusiu veidu, klaidžiojančiu pasimatymams žvilgsniu, kartais šyptelėdavo. Aš į brolį žiūrėjau neatitraukdamas akių, mūsų akys susitikdavo, įsikibdavo, guosdavosi…  Man ir Kęstučiui mūsų vyriausias brolis buvo  autoritetu, jis kalbėdavo mažai, bet minties timptelėtas užsidegdavo, papasakodavo kokį nuotykį, ar išduodavo paslaptį ir pridurdavo: “Šito niekam nepasakokit!”. Visai neseniai miegamajame jis mums parodė naganą “-Vitoli, iš kur tu gavai?”- mes išsižiojome. Jis nieko nepasakė, tik iššovė į lubas. “- Kam tu šaudai, enkavėdistas išgirs!“ Greta mūsų buto, kitame, gyveno NKVD karininkas. „- Jo nėra namie, jis išėjo, aš jį sutikau gatvėje“ – atsakė brolis. Tada dar jis pasakė, kad revolverį atiduos partizanams. „-Šito niekam nepasakokite“. Didžiavomės broliu ir vis dažnai pažvelgdavome į medinę lubų lentą, į skylutę, kurioje pasislėpė kulka. Žinojome jo drąsą, todėl dabar, matydami jį enkavėdistų naguose, tikėjome: jis jų nebijo. Motina iš virtuvėlės atnešė puodą su sriuba, pastatė ant stalo,  padėjo dvi lėkštes, vieną prie Vitolio, o kitą gretimoje stalo pusėje, į lėkštes išpilstė sriubą, tada pasisuko į kareivį ir jį pakvietė: „-Požalstvo, idite pokušatj“ (prašau, eikite pavalgyti). Kareivis pažvelgė į karininką. Rodėsi, kad karininkas sutriko. Tada pats atsisėdo ant kėdės kampe prie durų, kur sėdėjo kareivis, o jam tarė: -„Idi poješ“ (eik pavalgyk). Kareivis atsisėdo prie stalo, šautuvą pakabino ant kairiojo peties – buožė barkštelėjo į grindis - , nusiėmė žieminę kepurę, ją padėjo ant stalo, paėmė šaukštą, žvilgtelėjo į valgantį Vitolį. Kambaryje tapo tylu, tarytum pašventinta ramybė, tesigirdėjo ritualas – paauglio ir kareivio pasriūbčiojimai ir šaukštų metaliniai skambtelėjimai. Vitolis galvos mostu vis sugrąžindavo nusliuogiančią juodų plaukų sruogą, bet ji plasnojo, tarytum juodas sparnas ištrūkti. Motina nuėmė tuščias lėkštes, nusinešė į virtuvėlę ir sugrįžo su dviem antrų patiekalų indeliais. Pavalgęs kareivis padėkojo, paėmė nuo stalo savo žieminę kepurę ir nerangus sugrįžo prie durų. Motina sutvarkė stalą, nekantraujančio karininko paklausė, ar ji galinti sūnų perrengti švariais baltiniais, o tas žvilgtelėjo į laikrodį ir mostelėjo ranka: „-Davaite“ (galite). Ji sūnų nusivedė į miegamąjį, perrengė, tada abu vėl sugrįžo į kambarį. Karininkas pasakė, kad jau laikas. Vitolis apsivilko žieminį paltą, į ranką paėmė drobinį maišelį su perpete – su tokiu maišeliu dėdė Vytautas jį nusivesdavo riešutauti į Medinų mišką. Karininkas pasakė maišelį paduoti jam, pažvelgė jo vidun, paskui maišelio turinį išvertė ant stalo ir odine pirštine pastumdė daiktus: rankšluostis, muilas, lašiniai... Jis pasakė, kad lašinius ir duoną atnešite vėliau ir tarė garsiai: „-Teperj poproščiaitesj“ (dabar atsisveikinkite). Vitolis apsikabino Kęstutį ir mane, pasakė, kad nebijotume, kad susitiksime, pusbroliui palinkėjo pasveikti, perdavė linkėjimus klasei ir paspaudė jam ranką. Taip pat rankas paspaudė moterims, sėdinčioms ant jo lovos. Priėjo prie mamos, ji stovėjo prieš duris, tarsi klūtimi būti, priedanga tapti, prigimtimi...

Atgal