ISTORIJA
02 07. Vitolis (4 dalis)
Skiriu Ukmergės A.Smetonos gimnazijos moksleiviams
Jaunius Augustinas
Iš lomos keliuku pakilęs, jau matydavo Kopūstėlių kaimo medžius.
Pirmoji troba kaimo dešinėje, nuo Žemaitkiemio pusės, buvo Vitolio tetulės Onos, vyriausiosios jo motinos sesers Onos Skuodienės, vėliau, jos vyrui Petrui ilgai iš Kanados negrįžtant, Taraškevičienės, kuri čia gyveno su dukra Onyte-Anciūte, vyriausiąja Vitolio pussesere, nustebusiomis akimis užgimusia, ir sūnumi Kaziu, trimis metais už Vitolį vyresniu jo pusbroliu. Kazys jau dirbo ūkio darbus ir Vitolį pasiimdavo, eidamas žolę ar dobilus pjauti, nupjautus grėbliais vartyti, ar išdžiūvusį pašarą, atokiam klojime, už žalia pievele padengto atšlaimo, atvežtą sukrauti. Su vyresniu pusbroliu jis ir pats suaugesniu pasijusdavo, vidus džiaugsmu pūtėsi. Jiedu tekini leisdavosi už kaimo pakalne iki Šventosios, jos vėsiu vandeniu ir skubia srove glamonėtis, ar karštame kranto smėlyje voliojantis, istorijas išsipasakoti, gyvenimu džiaugtis. Būdavo, kad iš kaimo bernų mokėsi upėje po akmenimis, ar kranto išgraužose, žuvis rankomis gaudyti. Kartais Vitolis ir vienas nubėgdavo paupiu iki Radiškių tilto ir ant jo atramos rankomis atsirėmęs, smakrą ant plaštakų paguldęs, į tekančią upę iš aukštai žvelgė, joje plaukiojančias žuvis regėjo. Jeigu kas į Vidiškių miestelį eiti ar važiuoti išsiruošdavo, jis vykdavo kartu, jam svarbiausia būdavo per brastą ties Vingravos kaimu pačiam perbristi, - lipdavo iš vežimo ir brisdavo paskui, pakeltus drabužius ranka ar smakru prilaikydamas.
Tačiau tą birželio pradžią Vitolis į Kopūstėlius nenuėjo ir Anavon pas Šabanavičius neužsuko, jis tuomet ir Birže pasidžiaugti nespėjo.Sekmadienio rytą vienkiemiai ir kaimai pašiurpo nuo žinios: bolševikai naktį mašinomis ištisomis šeimomis vežė žmones - ir vaikus, ir senelius... Išmanantys sakė, kad veš toli, Sibiran, kur šalta ir nyku. Mūsų šeimai atskriejo dar baisesnė žinia: ankstų rytą iš Balninkų miestelio išvežė mūsų pusbroliukus - Vytautą, Rimvydą ir Kęstutį, kartu su mama, mūsų tėvo seserimi mokytoja Ona Šibailiene. Jos vyras, Juozas Šibaila, taip pat Balninkų mokyklos mokytojas, pasiliko, nes jo tuo metu namie nebuvo. Dienas ir naktis aptemdė nerimas ir nežinia. Sekančią naktį žmonės nemiegojo. Vitolis su mama ir broliukais pasislėpė alksnyne netoli namų, tačiau mašina neatvažiavo...
Savaitės viduryje iš Barzgainių atvažiavęs Vaclovas Bačenskas-dėdė Vaclovas, mamos jauniausios sesers Felicijos, tetulės Felės, vyras, pakinkęs į vežimą savo eiklųjį žirgą, kurį jis vienas ir tesuvaldydavo, susodino Vitolį ir visą šeimą į vežimą ir nusivežė paviešėti pas save. Linksmas, nerimstantis ir tvirtas, Vaclovas Bačenskas su tuo arkliu dragūnu pratarnavo Lietuvos kariuomenėje. Važiuojant per gilų dauburį prieš Valų kaimą, jis žmones iš vežimo išlaipindavo, o užpakalinį ratą virve prie vežimo pritvirtindavo, kad nesisuktų - ir saugiau, ir arkliui lengviau. Berzgainių kaimas, ar tik jo dalis, išsidėstęs buvusio dvaro teritorijoje, su dar išlikusiais dvaro pastatais – ilgu, moliniu tvartu, už didelės, gausiai ajerais apaugusiais krantais, balos. Toliau, jau už kaimo, tvirtu klojimu, ir dideliu mediniu gyvenamuoju namu su senu sodu už jo. Tame name ir gyveno Bačenskų šeima-jiedu ir dvi jų dukrytės,-keturmetė Regina ir metais jaunesnė Rita. Dėdė Vaclovas nusivesdavo Vitolį pameškerioti už tankaus, tamsaus eglių miško į srauniąją Siesartį. Jam padarė trumpesnę už savąją meškerę iš lazdyno koto ir arklio karčių ašutų valo. Siesartyje meškeriojant raudes ir kuojas, tas tankus miškas buvo čia pat, už nugaros. Po kelerių metų jame Vitolis pirmą kartą susitiks su partizanais...
3. K A R A S
Kalbos, kad vokiečiai puls rusus, jau sklandė, vyrai tarpusavyje apie tai kalbėjo, pasiginčydavo, kaimai su viltimi ir nerimu laukė... Apie karo pradžią tėvas išgirdo tą patį sekmadienį, pas Vaclovą Bačenską Berzgainių kaime radijo aparatu gaudydamas užsienio radijo stotis. Jis, staiga, atsisuko, pasakė, kad prasidėjo karas ir klausėsi toliau. Vitolis išbėgo kieman, šūktelėjo,- „Jau karas!“, žąsis į balą nugagendamas. Aš su broliu Kęstučiu šokinėjome ant vienos kojos šaukdami., kad dabar vokiečiai rusams įkrės varškės. Po dviejų dienų per radiją, jau lietuviškai, pranešė, kad vokiečiai įžengė į Kauną. Šeima susiruošė ir išvažiavo į Biržę, apėmė noras naujienomis dalintis. Netikėtai Žemaitkiemyje, pasukę kairėn Medinų keliu, išvydome vokiečių kareivius, sugulusius prie mokyklos patvoryje ir pavėsiuose. Vitolis iššoko ir ėjo šalia vežimo spoksodomas į juos. Jį patraukė uniformos, neregėti ginklai, šovinių juostos per pečius, krūtines, granatos už diržų, numesti šalmai, vinutėmis kaustyti batų padai. Suaugusieji jautėsi užklupti: nei šaudė, nei sproginėjo, į Kauną tik ką įžengė, o Žemaitkiemyje jau ilsisi.
Motina Biržėje neužtruko, tą pačią dieną nusigavo su vaikais į Kopūstėlius.
Atgal
.jpg)
(1).png)
