Baltijos kelias buvo ir liko atminime kaip XX amžiaus pabaigos Baltijos krašto tautų Laisvės ir Nepriklausomybės Atgimimo kulminacija. Tai kas įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 d. prasminga visiems amžiams. Precedento Europoje neturinti pilietinė akcija sugriovė ilgai galiojusią neteisybę ir visam pasauliui parodė trijų Baltijos tautų ryžtą Nepriklausomybei. Tuo įkvėpimu 1999 m. sveikinome prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą teikiant Baltijos kelio dieną rugpjūčio 23-čiąją minėti su tautos ir valstybės vėliava be juodo kaspino.

1939 08 23. Maskvoje pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas. Tai nepuolimo sutartis, liečianti SSRS ir nacistinės Vokietijos santykius. Taip pat prie nepuolimo sutarties yra pasirašomi (ne tuo pačiu metu) 3 slaptieji protokolai.

Nedraugingos jėgos šimtmečiais, kūrybingiausius ir gyvybingiausius mūsų kultūrai pasišventusius žmones nuolat naikino arba stūmė prievartiniais keliais iš Tėvynės į svetimas šalis. Lietuvių noras, kad ir po mirties, sugrįžti tėvynėn yra kažkoks fatališkas. Gyventi dar šiaip taip gali bet kur, o mirti būtinai reikia Tėvynėje.

Vilniuje atkuriamų Valdovų rūmų trečio aukšto Reprezentacinėje salėje baigtas tapyti frizas su 23 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės herbais. Tai XVI-XVII a. žymiausių Abiejų Tautų Respublikos giminių heraldika, priskiriama Renesanso epochai.

  Prieš 15 metų savo išleistoje knygoje „Laiko išsklaidyti“ rašiau:“ Ruduo...Gūdžiasi lyg gėdydamiesi savo nuogumo lapus numetę Kijevo kaštonai. Kaip ir Lietuvoje nuo ryto iki vakaro įkyriai dulksnoja lietus. Iš kažkur į kažkur skuba žmonės: ukrainiečiai, rusai, baltarusiai, lenkai, lietuviai...“

Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Henry Friedlanderis , Raulis Hilbergas,  Normanas Finkelsteinas  teigia, kad Europos  čigonų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui. Iš Vokietijos koncentracijos stovyklų labiausiai žinomas Osvencimo/Aušvico „čigonų lageris“.  1944 m.  naktį iš rugpjūčio 2-osios į  rugpjūčio 3-iąją Osvencime buvo nužudyta pasku-tiniai 2900 čigonų - vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, moterys ir vaikai.  2009 m. birželio 29 d. Europos tarybos  nutarimu  rug-pjūčio 2-oji  paskel-bta Tarptautine  romų holokausto aukų atminimo diena. Saulėtą 2012 m. rugpjūčio 2-osios dienos popietę Lietuvos čigonų bendrijos "Čigonų laužas" ir viešosios įstaigos Romų visuomenės centras kvietimu prie Panerių memorialo pora dešimčių Vilniaus romų ir būrelis jų bičiulių iš Lietuvos ir užsienio pagerbė Lietuvos romų holokausto aukų atminimą, Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė, priminė tragišką romų likimą Antrojo pasaulinio karo metais ir baisiąją rugpjūčio datą,  pabrėždama, jog jau penkti metai šią dieną stengiamasi į minėjimą Paneriuose atvežti kuo daugiau romų jaunimo.

Kaune šeštadienio vakarą koncertavusios pasaulinio garso amerikiečių roko grupės "Red Hot Chili Peppers" vokalistui Entoniui Kiedžiui (Anthony Kiedis) įteiktas genealoginis medis, liudijantis lietuviškas dainininko šaknis. 

Kasdien mus pasiekia milžiniškas srautas žinių apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje. Įvairūs minėjimai ir jubiliejai. Deja, ne visos žinios būna džaugsmingos, nemažai ir skaudžių. Ant tevynės laisvės aukuro sudėta daug ašarų, kraujo ir gyvybių. Netekome virš 700 tūkst. žmonių. Vien partizanų Lietuvos miškuose žuvo apie 22 tūkst.. Dalis pateko į nelaisvę ir buvo KGB rūsiuose sušaudyti arba kiti mirė lageriuose. O kiek grėsmingų naktų ir dienų žmonės budėjo prie Seimo ar kitų objektų Vilniuje. Meldėsi giedojo ir dainavo... Jie visi buvo pasirįžę kovoti ir nepasitraukti. Jau praėjo 22 metai laisvos Lietuvos, kaip ir pirmos Respublikos. Beliko labai mažai gyvų kovotojų. Jie jau amžinybėje... Bet ir jų šiandien nemini Lietuvos valdžia. Bando numarinti jų atminimą ir tyliai užmiršti.

  Birželio 20–22 d. Alytaus miesto pakraštyje vėl vykdytos 1947 m. rugpjūčio 11 d. Punios šile žuvusių partizanų – Dainavos apygardos vado kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio ir štabo narių: Vaclovo Kavaliausko-Juodvarnio, Miko Petrausko-Aro bei Jono Pilinsko-Krūmo palaikų paieškos.

  Lietuvai lemta gyventi tarp didelių kaimynų: Rusijos Vokietijos, Lenkijos. Kaimynų nepasirinksi... O santykių tarp kaimynų ne visada geri... Lietuvai visą laiką teko kovoti už tautos išlikimą: viduramžiais - tik nugalėjus kryžiuočius Žalgirio mūšyje galėjo lengviau atsikvėpti. Po Liublino unijos Lietuvai už valstybingumą teko grumtis su Lenkija. Ne kartą Lietuva kentė skaudžius Rusijos antpuolius, ypatingai nukentėjo per XVII vid. karą su Maskva, per kurį valstybė neteko žmonių ir vertingiausių kultūros meno vertybių. Rusijos kišimasis į Lietuvą visada jaučiamas... Po Abiejų Tautų Respublikos trijų (1772, 1793, 1795 m.) padalijimų Lietuva (išskyrus Užnemunę) patekusi į Rusijos imperijos sudėtį prarado be galo daug, netgi savo vardą - vadinta Šiaurės–Vakarų kraštu. Po II-ojo padalijimo (1794 m.) vyko Kosciuškos sukilimas, kuriam Lietuvoje vadovavo Jokūbas Jasinskis. XIX a. Lietuvoje prieš Rusiją imperijos okupaciją vyko du: 1931 ir 1863- m.sukilimai. Po pirmojo sukilimo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o po antrojo - vykdytas lietuvių kalbos bei rašto lotyniškais rašmenimis draudimas, trukęs 40 (1864 – 1904) metų. Po Rusijos imperijos jungu Lietuva buvo iki I ojo pasaulinio karo. Lietuvai visais laikais teko ginti savo kalbą, tikėjimą, savo kultūrą, žemę, kovoti už išlikimą. 1918 Vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, kurią reikėjo įtvirtinti - dar dvejus metus teko kovoti trimis frontais: su bermontininkais, bolševikais ir lenkais.

  Tikriausiai didžioji dauguma jau esate girdėję apie pastarųjų dienų įvykius. Taip, turimas omeny Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo atvejis Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios šventoriuje ir su jo asmeniu siejamos Lietuvos laikinosios vyriausybės (LVV) kritika ir apologija. Žinia, kad Brazaitis buvo šios vyriausybės ministras pirmininkas. Nesigilindamas į šios kritikos ir apologijos subtilybes, norėčiau išreikšti savo, kaip jauno žmogaus, požiūrį į Juozo Brazaičio asmenį ir LLV Su vidiniu užtikrintumu ir neslepiamu pasididžiavimo jausmu teigiu, jog Brazaitis ir LLV iš tiesų atliko didelės drąsos reikalaujantį ir svarbų politinį žingsnį. Jie, nors ir trumpam, bet iš esmės atstatė Lietuvos valstybingumą. Būtent šiame kontekste ir reikėtų matyti šios vyriausybės herojiškumą. 

  Alovės bažnyčios pastatymo data oficialiai minima 1802 metais, tačiau, anot įrašų mirties metrikose, buvo pastatyta 1797m.. Bažnyčią pastatė kunigaikštis Jokūbas Kęstutis – Gediminas, o ją pašventino kunigas Kazimieras Stanislovas Patynskis 1797 05 11. Bažnyčios fundariui atminti, po jo mirties buvo įrengta atminimo lenta, iki sovietmečio buvusi Alovės bažnyčioje. Lentoje buvo įrašas lenkų kalba:

  2008 metais prof. R. Lopata teigė, „tai paradoksas, bandome tai užmiršti, bet ciniškai juokauju – dabartinė Lietuva tapo įmanoma dėl kelių dalykų. Pirma, tai Molotovo-Ribentropo paktas, antra - mūsų prisidėjimas išnaikinant didelę dalį žydų, mūsų piliečių, taip pat - tai, kad 1944-1948 m. iš Vilnijos deportuoti lenkai. Štai ir tapo Lietuva, čia LTSR“. Tai vis dėlto, kokią valstybę mes atkūrėm 1990 metais.

  Ar žinome, kad Aldona ne tik skambus vardas, bet ir Lietuvos istorijos vingiuose įsirėžęs personažas. Šaltiniai pažymi ne baltiškąją, bet slaviškąją vardo kilmę. Tad vardo reikšmė verčiant iš graikų kalbos reikštų ,,palankumas, maloningumas‘‘. Būtent, mano pažįstamoms Aldonoms ir yra būdingos šios savybės. Vienas iš italų kompozitoriaus A. Ponchielli operos „Lietuviai“ veikiačiųjų asmenų, yra lietuvių kunigaikštytė Aldona. Pastarasis scenos kūrinys buvo sukurtas pagal Adomo Mickevičiaus istorinę poemą „Konradas Valenrodas“. Scenos kūrinį, atspindintį lietuvių didvyriškumą karuose su kryžiuočiais matė net Milano „La Scala“ teatras. Jos premjera įvyko 1874 m. A. Mickevičiaus poemos pratarmėje išdėstytas požiūris į lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę yra aktualus ir šiuo metu. Jo manymu, Lietuvos valstybės iškilimą lėmė lietuvių karingumas,  tačiau sunykimą - kultūrinis atsilikimas.

  Medininkų pilis kaip ir prieš šimtmečius tebestovi artimose Vilniaus prieigose. Ką mums byloja Medininkai ir jų aplinka? Atgimęs pilies kuoras atveria praeities pajautą. Akivaizdoje nuo Vilniaus žirgo dienos kelio atstumu nusidriekusi gynybinių pilių grandinė. Architektas restauratorius Napoleonas Kitkauskas apžvelgęs XIII-XIV a. Vilniaus pilis, kurios buvo valdovo domeno branduolys, įžvelgė aplink jį buvus net dviejų pilių grandinių. Pirmoje gretoje – Trakų, Maišiagalos, Nemenčinės, Rokantiškių, Medininkų pilys.

Lietuvos atmintinų dienų sąraše yra įrašyta ir gegužės 15-oji- Steigiamojo Seimo susirinkimo diena.

Jau praėjo daugiau kaip 67 metai nuo II-ojo Pasaulinio karo pabaigos. Patirtos kovų akimirkos pasilieka manyje amžinai. Teko ilgą kelią nueiti nuo Leningrado, per Kuršo apsupimą ir Vokietijoje, nuo Dunojaus iki Elbės upės ir pagaliau sulaukti karo pabaigos kažkur Vokietijos pamiškėje. Buvau laimingas, nors teko išgyventi daugybę pavojų - ir vos nepraradau gyvybes karui pasibaigus. 

Danų humanistas Age Meyeris Benedictsenas gimė 1866m. Kopenhagoje. Jo tėvas Johanas Philipas Ferdinandas Meyeris, kilęs iš Šiaurės Vokietijos, Šlėzvig-Holšteino, buvo stambus komersantas, motina -Anna Maria Benedictsen, kilusi iš Islandijos, buvo Kopenhagos Karališkojo teatro aktorė.

„Jeigu nemalonumas gali įvykti, jis įvyksta“ Prieš 75 metus, 1937 metų gegužės 6 dieną, leisdamasis Niudžersio valstijoje karinėje bazėje Leikherste (Lakehurst) (JAV) užsidegė ir nukrito per Atlanto vandenyną iš nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho atskriejęs vokiečių dirižablis „HINDENBURGAS“ (LZ-129). Šios nelaimės metu žuvo 35 (13 keleivių ir 22 įgulos nariai) iš 97 (36 keleivių ir 22 įgulos narių) skridusių žmonių bei 1 ant žemės buvęs žmogus.

Neišsipildė generolo A. Harriso svajonė, kad naikinamieji antskrydžiai pasės nesantaikos grūdą tarp nacionalsocialistinės vadovybės ir visuomenės. Žiūrint į mylimo miesto griuvėsius, į gimtųjų namų degėsius, į žuvusių ir sudegusių kaimynų palaikus, augo neapykantos jausmas ir noras kovoti iki paskutiniųjų. Vokiečių priešlėktuvinės gynybos naikintuvų lakūnų priesaikos tekstas turėjo šiuos žodžius: „Įsipareigojame kiekvienos misijos metu sunaikinti bent vieną priešo bombonešį taranuojant jį, jeigu pasibaigs amunicija“. Buvo siūlomi du būdai: tupimas ant B-17 sparno ir jo nulaužimas nuosavu svoriu arba bombonešio galinio vairo sunaikinimas propeleriaus pagalba.