Įvykiai
07.01. Kūrybos kūlgrindomis po Žemaitiją
Juozas Elekšis
Balandžio 20 d. Klaipėdos Bendruomenių rūmuose, gerai žinomo meno kolektyvo „Šeimyna“ vadovės Danutės Krakauskienės iniciatyva ir pastangomis organizuotas mano kūrybos vakaras. Danutė pasirūpino viskuo – patalpomis, viešbučiu, kur dvi naktis miegojo mano šeima. Žinoma, buvo užsakyta ir puiki vakarienė... Prisirinko pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Aloyzo Žilio vadovaujamas Kretingos Trečiojo amžiaus universiteto moterų ansamblis, Prano Škimelio vadovaujamas mišrus ansamblis „Klaipėda“, Antano Erlicko vadovaujamas kvartetas iš Tirkšlių, kelis klipus iš Vilimo Malinausko ir Juozo Elekšio operetės „ Laumės pirtyje“ padainavo Klaipėdos muzikinio teatro aktorė Judita Butkytė. Susirinkusius linksmino „Šeimynos“ , Viktoro Šusterio vadovaujama kapela. Vakarą pradėjo, žinoma, Danutės vadovaujama „Šeimyna“ Visą vakarą buvo dainuojamos tik mano žodžiams sukurtos įvairių kompozitorių, arba mano paties sukurtos dainos. Jų padainuota net trisdešimt. Gal todėl, kad švenčiame valstybės šimtmetį, visi kolektyvai buvo labai gerai pasirengę. Juos gausiai susirinkę žiūrovai sutiko labai šiltai. Nemėgstu, kai kūrybos vakarų metu šlovinamas autorius, todėl prašau tokius vakarus pradėti tiesiog nuo dainų. Juokauju, kad šnektos nereikalingos - kad esu gražus žinau ir pats, kad esu protingas, taip pat neverta kalbėti, nes tuo niekas nepatikės. Kūryba autoriui tikras ėjimas blogai žinoma kūlgrinda. Sukuri eilėraštį apie pievą, sulauki pastabos, kodėl pievoje nėra kiškučio, sukuri apie gimtąją kalbą, kas nors nepatenkintas, kad nepaminėtas Nemunas, mūsų šalies grožis. Žodžiu, nuo žemaitiškos kūlgrindos murkteli į marmalynę. Pasimurdyti purve, tikrai kartais sveika. Atsirado net toks gydimas - purvu. Gal nebūsiu nuobodus, pasakęs ką priminė kai kurie žodžiai. Dėl Aloyzo Žiliaus dainos apie gimtąją kalbą teko išgirsti įvairių nuomonių – vieniems ji nepatiko, nes nebuvo žodžių apie Tėvynės grožį, kitiems apie Nemuną, dangaus mėlynę. Tik prof. Ona Voverienė jį išgyrė, nes gimtasis žodis padėjo man širdis ir duris atvert, o numirti žadėjau tik su jos žodžiu, nes kito draugo neturiu. Dėl to Aloyzo dainos žodžiai ir sujaudino mano širdį. Tirkšlių kvarteto išdainuoti „alio, Venta, nunešk mane prie vingio to namo, namo“ negalėjo nejaudinti dėl artimos giminaitės karčios patirties. Patikėjusi tuo, kad Vakarai mums neša tik gėrį, ji visą turtą sudėjo bendram verslui su olandais. Žinoma nupliko, kaip ir visa Lietuva dėl Mažeikių naftos „biznio“. Neteko santaupų, buto, sodo, tėvų sodo, šeimos ir buvo priversta važiuoti Amerikon su šešiais doleriais. Dirbo juodžiausius darbus. Sunkiai prasigyveno, bet sėkmingai už lietuvio verslininko ištekėjo duktė, pati pasistatė namą, sukūrė naują šeimą. Kiek kalbėjau susirašinėjau. Visą laiką gyrė Ameriką. Sakė Lietuvos nenorinti nė regėti, nė girdėti. Nusiunčiau jai tą dainą apie Ventą. Ir ką Jūs manote, man atrašė, kad išklausiusi labai užsinorėjo pabraidyti basomis Ventoje, nors ir Amerikoje yra daugybė upių... Ir atvažiavo, ir ne vieną kartą. Į Dainų šventę atlydėjo dukrą, kuri vadovauja Čikagos lietuvių šokėjams!
Bene daugiausia žiūrovų šiltai sutiktų dainų padainavo Prano Škimelio vadovaujamas ansamblis „Klaipėda“. Gal todėl, kad vyrai buvo su jūrininkų kepurėmis? Ypač šiltai sutiktos „Jūra“, „Žemaičių žemė“ ir mano paties sukurtoji „Gyvenimas eina.“ Koncertui baigiantis, žiūrovai paprašė bendros dainos. Žiūrovai ir kapelų dalyviai, Aloyzui Žiliui diriguojant, „Augo kieme klevelis“ suskambėjo taip, kad rodos būta net kelių repeticijų. Susirinko tikri dainos mylėtojai!
Likimas susiklostė taip, kad ilgokai gulėjau ligoninėje, negalėjau kurti. Matyt jis manęs pasigailėjo, jei mano kūryba suskambėjo tokiame koncerte, šimtmečio metu. Jo geri norai tuo neapsiribojo. Kartu su Sonata Tamašauskaite – Petkiene sukūrėme bendrą dainų rinkinį „Dangaus vidury“. Jis ypatingas tuo, kad toms pačioms melodijoms pritaikėm ir lietuviškus, ir žemaitiškus tekstus. Ypatingas jis ir tuo, kad įžangą parašė pati Viktorija Daujotytė. Negana to – Kultūros ministerija, Danutės Mukienės pastangomis, išleido žemaičių grožinės literatūros antologiją „Žemaitē”. Ir ką Jūs manote, ten įtrauktas ir geras pluoštas mano eilėraščių. Negana to – trys didelio formato leidiniai padovanoti ir man. Rodos valstybės šimtmečiui nieko specialiai nedariau, o jis man padovanojo tokias dovanas! Gal tai iš tiesų šimtmečio stebuklas?
Ar turėsiu kuo atsilyginti Likimui?
Atgal
.jpg)
(1).png)
