Sužinojęs, kad garsiausias iš keliaujančių Danijos rašytojų Hansas Kristianas Andersenas vėl ruošiasi pasižvalgyti po pasaulį, paskubėjau su juo susisiekti. Paklausiau, ar galėtų nors trumpai nusileisti didvyrių žemėj. Noriu atskirti grūdus nuo pelų, nes modernėjančioj visuomenėj atrodo lyg viskas apvirto aukštyn kojomis. Tik jis vienas  visame žemės rutuly pajėgsiąs mano norą išpildyti. Kūrėjas, matyt, patyręs prieš metus Vilniuje neišdildomų įspūdžių, visa tai prisiminęs sutiko žvilgtelėti ir į Lietuvą.

     Perskridę visą Europą nusileidome Portugalijos oro uoste Farose. Tai antras Portugalijos miestas pietuose prie Atlanto vandenyno, pajūrio kurortas, jame gyvena apie 46 tūks. gyventojų. 1755 m per žemės drebėjimą buvo visai sunaikintas, o dabar atrodo puikiai ir yra vienas iš gražiausių kurortų Portugalijoje. Nuo VIII a. miestą valdė arabai, o 1249 m atkariavo portugalai.      Portugalija – valstybė Europos pietvakariuose. Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Ispanija, pietuose ir vakaruose krantus skalauja Atlanto vandenynas, kurio kranto linijos ilgis 845 km. Atlanto vandenyne šaliai priklauso Azoro ir Madeiro salų autonominis regionas. Portugalija užima 92391 kv. km ploto, joje gyvena apie 11 mln. gyventojų su sostine Lisabona. Šalis suskirstyta į 18 apygardų.

Sekant kitų valstybių pavyzdžiu ir ruošiantis žiemos turizmo sezonui Užsienio reikalų ministerijos (URM) konsulinės informacijos tinklapyje http://keliauk.urm.lt nuo pirmadienio, gruodžio 3-iosios, pradedama Lietuvos piliečių kelionių registracija.

Važiuodami turistiniu autobusu į Žemaitiją pravažiuojame ir kai kuriuos kitus įdomius miestus, mietelius ir gyvenvietes. Pirmiausia pravažiuojame Grigiškes, tai nedidelis bažnytkaimis esantis prie to paties vardo ežero, netoli Neries upės. Iš to ežero į Nerį išteka Irupės upelis. Grigiškėmis pradėta vadinti 1923 m., kai Grigorijus Karecas prie Vokės pastatydino popieriaus fabriką. 1930 m. buvo pastatyta fabriko elektrinė į kurios turbiną Vokės vanduo buvo leidžiamas 800 m. ilgio betoniniu akveduku. Savininkai užvedė didelį parką, kuriame ir dabar auga šimtmečiai ąžuolai. Čia yra didžiausia Lietuvos medienos gaminių ir popieriaus gamykla, kuri gamina tualetinį popierių, popierinius rankšluosčius ir servetėles, ligniną, cigaretėms filtrus, kartoną, medienos plauštų plokštes. Tualetinis popierius eksportuojamas į Estiją, Latviją, Švediją, o medienos plauštų plokštes į ES, JAV ir kt. šalis. Lenkų okupacijos laikais, čia atgabendavo konfiskuotas lietuviškas knygas bei laikraščius ir perdirbdavo į popierių.

Išvažiuojam kaip anekdote – rusų, prancūzų ir amerikonų „vežimais“. Po Lietuvą, po dzūkų kraštą. Mašinytėse jau pakloti arba paruošti minkšti patalai, su pūkinėm pagalvėm. Tiktai tokie važiuotojai verslui neparankūs - juk autonominėmis lovomis atimame turistinėms sodyboms duoną. Ir viešbučių pelną, kuriuose už naktelę tektų atseikėti penktadalį Lietuvos senjoro pensijos. O jeigu tokių naktelių visa savaitė, tai per turizmą nedavalgiusį senuką gaisrininkams iš mašinytės tektų traukti naudojant specialiąsias priemones. Apie benziną nebekalbu. Socialinės apsaugos sistema, palaikoma iš Aukščiau, senjorui su neprivilegijuota pensija keliones nuosavu transportu praeinančios kadencijos valdymo laikais vis tik pavyko uždaryti – sėdėk sau gryčioj, žiūrėk pro langą ir gėrėkis homoseksualų eitynėmis. Bet jeigu koks senelis vis tik užkuria mašinytę, tai įstengia padaryti kelerių metų prastesnio maisto ir pigesnių vaistų sąskaita.

Ištarus žodį Šveicarija, prieš akis iškyla Alpių kalnų viršūnės, suskamba piemenų ragai, pražysta edelveisas, sužaliuoja alpinės pievos, pasigirsta karvių skambalėliai, subanguoja žaliaspalvių ežerų vilnys, iš ledynų pasileidžia kriokliai, kalnynais praslenka debesų driekenos. Tarpukalnių ir slėnių kaimai, iš tolo žvelgiant, atrodo tarsi atvirukai, tarsi spalvinga impresionistinė drobė, nuo kurios neįmanoma atitraukti akių. Saulė žiežirbuoja vingrių upių skaidryje, o baltavilniai debesynai dengia sniegais boluojančias kalnų keteras, nuo kurių srovėmis žemyn leidžiasi vandenijos, ištirpdamas ežeruose.

Bendrovės "Air Canada" keleivinis lėktuvas, kuris skrido į Sidnėjų, padėjo rasti jūroje tarp Australijos ir Naujosios Zelandijos dreifuojančią jachtą, pranešė BBC.

Su etnografine „Versmės“ leidyklos ekspedicija lankausi Žemaitijoje ir Dzūkijoje keleri  metai iš eilės. Ekspedicijoje dirba  įvairių profesijų, pažiūrų, specialybių žmonės. Tikri savo srities profesionalai. Ekspedicijos vadovas, kaip vedlys, turi surasti kiekvienam dalyviui nišą, kuri yra reikalinga, kad būtų susipažinta su etninės tradicijos raidos bruožais, architektūroje, tautodailėje, dainuojamoje tautosakoje, liaudies skulptūroje, kaimo filosofijoje, pasaulėvokoje, buityje, gyvenimo būde. Tai labai sunkus ir kartu įdomus darbas. Privalai turėti pakankamai žinių, kad galėtumei atsakyti ir parodyti tuos objektus ir žmonės, kurie turi sukaupę šimtmečius gludintos patirties, paveldo likučius. „Mes turime giedorių iš giedorių“-, sako švendubriškiai.

Mano gimtasis kaimas Nors man gegutė jau iškukavo aštuonias dešimtis, seniai jau veidą išvagojo raukšlės, galvą papuošė sidabro gijos, bet širdyje neišnyksta gimtasis kaimas ir jaunystėje prabėgę vaizdai. Sukasi viskas ratu, tik neliko jau su kuo pasidalinti atsiminimais, kam pasiguosti, rasti užtarimą... Gimiau ir užaugau Mackūnų kaime, buvusiam Rumšiškių valsčiuje (dabar – Palomenės seniūnija, Kaišiadorių rajonas). Vietos gražios, iš visų pusių apsuptos žaliuojančiais miškais. Čia tarpukaryje buvo 21 sodyba, žmonės nuoširdūs, savi. Bėgiojau pamiškės takeliais, braidžiau gėlėmis pasidabinusiom pievom, gaudydavom drugelius ir laumžirgius.

Kaip ir praėjusiais metais  “Raseinių” monografijos  iniciatyvinės grupės pritarimu vėl atvyko žymūs respublikos mokslininkai, menotyrininkai, etno specialistai. Atsitinka, kad dažnai  ilgimės  dienų kurios praėjo, lyg tyčia, metų kurie nušuoliavo kaip eiklūs žirgai. O  smėlio laikrodis tiksi: kaip toj dainoj „laiko nieks nesustabdys, nepasuksi atgal...“. Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus...(V.Mačernis)

Mums pasisekė – pirma saulėta diena po pabodusio lietaus maratono. Nors keliaujant į Veisiejus nuo Alytaus teko paklaidžioti (nebuvo nuorodų),  geraširdės Krikštonių miestelio dzūkės mus „atpainiojo“, kad pasuktume per žvyrkelį ir remontuojamus kelius teisinga kryptimi.

Sėkmingai finišavęs tarptautinis turizmo projektas "Didysis žygis po Baltijos šalis 2012" rodo, kad trijų Baltijos šalių gyventojai aktyviai keliauja po savo ir kaimynines šalis, siekdami pažinti įdomiausias vietoves ir patirti neišdildomų įspūdžių.

Bokserio mišrūno Diko likimas susiklostė kaip gražioje pasakoje. Prieš penkerius metus Kaune paklydusį ir Jurbarką pasiekusį šunį nuo mirties išgelbėjo gyvūnų globėjai. O visai neseniai keturkojis Kaune atsitiktinai sutiko ir savo šeimininkus.

1949 m. balandžio 10 d. per Verbų sekmadienį buvo suimta Alizavos parapijoje Girbučių kaime gyvenusi Ona Vogulienė su dukra Elena. Daugiau kaip po dviejų mėnesių kelionės –  birželio 16 dieną – pasiekė Kalabauščiną – tremtinių kelionės galutinę vietą. Apie „kelionę“ į tremtį rašyta „Lietuvos aide“ (2012 m. Rugpjūčio 4. Nr. 178, 179, 180. P. 6). Apie gyvenimo sąlygas, darbus, lietuvių tarpusavio bendravimą tremtyje nuoširdžiai ir labai vaizdžiai pasakoja 78-erių metų skapiškietė Elena Vogulytė – Stuokienė.

Traupio miestelis įsikūręs Nevėžio upės aukštupyje, Anykščių rajono pakraštyje, Utenos apskrityje. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Traupį pasiekė dar 1582 m. Vietovės pavadinimas, pagal profesorių Kolupailą, galėjęs kilti iš trijų upių santakos: Nevėžio, Nevėžės ir Pienios – Tri – upis. Traupio dvaras minimas XV amžiuje. Amžių būvyje dvarą valdė Michailavičiai, Franekevičiai, Giedeliai, Siesikai, Kerbedžiai, Kontautai ir kiti. 1515 m. Jurgis ir Petras Michailavičiai įsteigė Traupyje Romos katalikų parapiją. Pirmuoju klebonu paskirtas Plocko vyskupijos kunigas Mikalojus. Traupio parapija minima 1669 m. ir 1744 m. sinodų sąrašuose. Miestelio įžymybė – Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1892 m. Pirmoji parapijinė mokykla įkurta 1777 m. 1781 m. Traupio parapijai priklausė 2028 gyventojai. 1892 m. Traupio bažnytkaimyje buvo 12 gyvenamųjų namų ir 79 gyventojai. Be katalikų bažnyčios buvo ir žydų sinagoga. 1904 m. Traupyje buvo altarija, dvi krikščionių ir viena žydų krautuvės, keletas amatininkų dirbtuvėlių, 1908 m. kunigas Šliogeris įsteigė Traupyje skaityklą. 18 – 19 amžiuje aplink Traupį buvo išsidėstę net 4 dvarai ir polivarkas. Senieji Traupio gyventojai mėgsta pasakoti, kad senovėje pro Traupį pražygiavęs Napoleonas su savo armija. Čia vykęs mūšis, per kurį žuvę daug karių, Napoleoną mini ir jo vardu pavadintas kalnelis. Sakoma, kad tą kalnelį jo kariai kepurėmis supylė žemes. Čia po mūšio Napoleonas ilsėjosi. Traupio seniūnijos plotas – 7495 ha, žemės ūkio naudmenų – 5967 ha, miško – 1408 ha. Gyventojų skaičius – 903. Didžiausios gyvenvietės – Levaniškiai (348 gyv.), Traupis (197 gyv.) ir Klaibūnai (146 gyv.). Tai 2007 m. registro daviniai. Miestelyje gatvės asfaltuotos, yra vandentiekio, ryšio tinklai, veikia viena kooperatyvo ir dvi individualių įmonių parduotuvės.  

2012 m. liepos 23 – rugpjūčio 5 d. buvusias Kupiškio ir Skapiškio (Kupiškio r.) valsčių teritorijas tyrinėjo „Versmės“ leidyklos (vadovas Petras Jonušas) ekspedicija. „Versmės“ leidykla leidžia seriją monografijų, skirtų buvusiems Lietuvos valsčiams. Tad ekspedicijos metu ir rinkta medžiaga numatomos išleisti monografijoms „Kupiškis“ ir „Skapiškis“ – ekspedicijos vadovė ir vyriausia monografijų redaktorė bei sudarytoja – istorikė, Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Aušra Jonušytė. Dera pastebėti, kad 2010 m. birželio 14–23 d. Daujėnuose (Pasvalio r.) vykusią ekspediciją „Lietuvos aidas“ plačiai informavo šešių straipsnių ciklu (Birželio 19. Nr. 140, 141, 142. P. 6; Birželio 30. Nr. 149, 150, 151. P. 6; Liepos 3. Nr. 152, 153, 154. P. 6–7; Rugpjūčio 4. Nr. 179, 180, 181. P. 5; 2010. Rugpjūčio 7. Nr. 182, 183, 184. P. 5; Rugpjūčio 14. Nr. 188, 189, 190. P. 5).

Kunigiškės - Palangos miesto dalis. Nuo centro - vos keletas kilometrų Vanagupės, Šventosios link. Daugelis palangiškių ir miesto svečių pamena ant jūros kranto stūksančią moksleivių poilsiavietę ,,Kunigiškės" . Prieš daugelį metų čia buvo Sovietų kariuomenės dalinys, o Nepriklausomybės laikais veikė moksleivių stovyklos, patogiai ilsėdavosi  ir suaugusieji. Pažymėtina, kad per 270 poilsiautojų bei vadovų čia mokėsi, ilsėjosi ir dirbo Pasaulio lietuvių vaikų ir jaunimo poilsio bei švietimo stovykloje ,,ATGAJA" ir Rytų Lietuvos moksleivių švietimo bei poilsio stovykloje ,,RYTSALIS" (steigėjas buv. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės).

Lietuviams vis labiau patrauklesnis atrodo Azerbaidžanas. Nors kelionė į šią šalį trunka daugiau nei 10 valandų, nėra tiesioginio skrydžio, reikalinga viza, tačiau tai neatbaido trokštančiųjų keliauti į Azerbaidžaną. Vilniaus oro uosto duomenimis, pernai šioje Pietų Kaukazo šalyje apsilankė 1387 Lietuvos gyventojai.