Voratinkliai gamtoje atrodo paslaptingi, paprastai nepastebimi ir, tik saulės spinduliams apšvietus, voratinkliai savo blyksniu nušvinta žmogaus akyse ir pasirodo išraizgytu tinkliniu daugiakampiu. Istoriniai ryšiai tarp tautų ar baltų, kalbiniai reliktai kitose kalbose mums bendraujant atsiskleidžia netikėtomis mintimis, nuojautomis, kurios kaip voratinkliai staiga atsiranda ir vėl pradingsta, jei nepapasakoji arba neaprašai.

Sustojome Šilalėje. Iš tolo šviečia aukščiau, ant kalnelio iškilusi bažnyčia. Ji viena didžiausių Lietuvoje. Bokšto aukštis 60 m. Neogotikinė. Bažnyčioje daug vertingų dailės kūrinių, labai gražūs vitražai. Prie įėjimo pritvirtinta lenta, skirta Lauryno Ivinskio atminimui: jis čia krikštytas. Bažnyčios pastogėje nedidelis muziejėlis, kuriame gausu senovinių religinio turinio knygų (kai kurios net iš XVII am.). Čia daug įvairių šventųjų medinių skulptūrėlių, keletas restauruotų paveikslų. Labai įdomus ilgas, kabantis net ant trijų patalpos sienų, didžiulis rožinis – vietos liaudies meistrų darbas. 1806 m. Šilalėje įsteigta evangelikų liuteronų bažnyčia. Keletą kartų degė, bet vis buvo atstatoma...

Vilniaus žemaičių kultūros draugija (VŽKD), prieš metus pažymėjusi veiklos dvidešimtmetį, tęsia aktyvų gyvenimą: vyksta reguliarios sueigos, kultūriniai renginiai, organizuojamos ekskursijos. Šių metų ekskursija buvo skirta geriau pažinti Karšuvos žemę, jos gyvenvietes, aplankyti piliakalnius, muziejus, susipažinti su architektūros paminklais. Organizuojant šią kelionę, daug pastangų padėjo ilgametė draugijos pirmininkė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė, o keliauninkų džiaugsmui ekskursijai vadovauti sutiko jau ne kartą su žemaičiais keliavęs ir visų labai pamiltas puikus vadovas VŽKD garbės narys prof. Libertas Klimka.

Dusmenys... Nedidelis Dzūkijos miestelis, gal tiksliau – bažnytkaimis, nuo neatmenamų laikų prisiglaudęs prie tankių girių, apsuptas beveik vienas prie kito prisiglaudusių, vienas už kitą didesnių, gražesnių, žuvingesnių ežerų.

Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, į Norvegiją važiavau padirbėti, be to, daug mano studijuojančiųjų draugų jau Norvegijoje. Pamačiusi, kaip jie gali išpildyti savo svajones (jaunas žmogus turi daug polėkių ir poreikių), ir aš nutariau pabandyti...

Turime Lietuvos „everestą“ – Aukštoją, į kurio krikštynas prieš eilę metų spalvingą žmonių minią vedė alpinistas V.Vitkauskas, iškėlęs kirtiklį su pasaulio viršukalnėse pabuvojusia mūsų trispalve. Tai buvo didelė ir džiugi lietuvių šventė.

Migracijos ir laimės santykio tyrimai rodo, kad žmonės, kurie emigruoja tik siekdami daugiau uždirbti, nepasiekia laimės, kurios trokšta, teigia Leičesterio universiteto profesorius daktaras Deividas Bartramas (David Bartram).

Šiais metais Lietuvos istorijos ir žirgų mylėtojus pasiekė puikios poligrafinės kultūros Gintaro Kaltenio knyga „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“, kurioje net 128 spalvotos iliustracijos (dizainas ir žemėlapiai - Tautvydas Kaltenis).

Šeštadienis. Mes, vykstantys į Lazdijų rajono Kapčiamiesčio šventę, neatitraukiame akių nuo lango. Saulutė šildo – pati ,,bobų vasara”. Bulviakasis. Kur pažvelgsi, baltuoja bulvių maišai, kruta juda žmoneliai ir dar senoviškai - su arkliuku. Smagu žiūrėt į dirbantį žmogų, nes dar tiek daug dirvonuojančių, kiečiais, dilgėlėm apaugusių dirvų. Tik ar ne bulviakasis kaltas, kad šventėje taip negausu Kapčiamiesčio bendruomenės narių?

Rugsėjo 17 d. prasidėjo renginys „Vytauto apygardos partizanų takais“. Skiemonių bažnyčioje, Anykščių rajone 9 val. šv. Mišios buvo aukojamos už šioje apygardoje kovojusius ir žuvusius partizanus bei vadą Balį Vaičėną – Pavasarį, kilusį iš Rokiškio rajono, žuvusį 35 metų amžiaus.

Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, vienuolis bazilijonas t.Pavlo Jachimec – gerai žinomas Šiaulių universitete ir Bazilionų vidurinėje mokykloje. Ukrainiečiai džiaugiasi, kad „Lietuvos Aidas“ šioms pažintims – plačiašakei veiklai ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai - skyrė ne vieną puslapį.

Šių metų liepos 30 dienos saulėtą ir šiltą rytą iš lengvųjų automobilių, sustojusių prie Kernavės bažnyčios, vienas po kito lipo atvykusieji mano giminaičiai iš Kauno, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Širvintų, Prienų rajono Mauručių vietovės, o taip pat svečiai iš Vilniaus, pakviesti dalyvauti pažintinėje ekskursijoje. Ekskursantų būrį sudarė daugiau kaip 30 įvairaus amžiaus žmonių. Apie trečdalis jų buvo lydimi tėvelių moksleiviai, pradedant būsimaisiais vienuoliktokais ir baigiant Mantu Kancevičiumi, dar šiais metais nelankančiu mokyklos.

Apžiūrėję saloje prie Pervalkos švyturį, toliau pedalus mynėme per Pervalką link Preilos. Preiloje apžiūrime tik Neringai būdingus pastatus, pasigrožime marių panorama ir patraukiame link Nidos. Privažiuojame Senosios kopos Vicokruogo kopą. Tai aukščiausia kopa - 67,2 m - visoje Kuršių nerijoje. Pavadinimas kilęs iš kuršiško žodžio „veco“ -  „senas“ ir „kruogs“ - „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę 19 a. pabaigoje, kopa apsodinta kalnine pušimi. Ši teritorija Karvaičių kraštovaizdžio draustinis, kurio plotas - 3043 ha. Ši kopa - valstybinis gamtos paminklas.

Šių metų gegužės 22-28 dienomis, ištisą savaitę, Šilutė kunkuliavo gausiais renginiais savo 500 metų egzistencijos jubiliejaus proga. Miesto ir rajono gyventojams teko ypatinga garbė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Šilutei suteikė mūsų šalies kultūros sostinės 2011-siems metams titulą. Miesto įvairiose patalpose, aikštėse, skveruose, o paskutines dvi dienas, gegužės 27-28 dienomis, net ir gatvėse vyko įvairių kolektyvų, tiek vietinių, tiek svečių, kultūrinio-meninio, sportinio, komercinio ir kitokio pobūdžio renginiai, meninės parodos, jubiliejinė mokslinė konferencija „Šilutė ir jos 500 metų istorija“, pasaulio šilutiškių sueiga, įvairių grupių koncertai, atrakcionai vaikams. Prie lopšelio-darželio „Pušelė“ atidengta paminklinė lenta įžymiajai dainininkei Aleksandrai, gimusiai Šilutėje ir, sulaukus vos 4 metų, kartu su tėvais išvykusiai į Vokietiją (jau mirusi).

Kiekvieną pavasarį nekantriai laukiu, kada vėl pamatysiu jūrą. Tikiuosi, kad dar pamatysiu ją ir šią vasarą, o „Jūra motulė, mūsų pasiilgus, gintaro krantais pasipuoš“. Važiuodavau prie jos, dažniausiai į Preilą, kai dar buvo maži vaikai, o vėliau – su vaikų vaikais. Anksčiau gyvendavome lentinėje įstaigos profsąjungai priklausančioje poilsinėje, dabar tenka ieškotis brangesnio būsto. Jūra išliko ta pati, mus žavinti ir viliojanti, tik mes jau ne tie, o kai kas pasikeitė ir prie jūros.

2011 m. rugpjūčio 20 d. bus minimas Seirijų miestelio 500 metų jubiliejus. Įžangą jubiliejinei šventei padarė šio miestelio mokyklos auklėtinė Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė doktorantė Lionė Lapinskienė, dar 2010 m. rudenį sugalvojusi organizuoti konferenciją. L. Lapinskienė, talkinama aktyvios Seirijų seniūnijos seniūnės Česlovos Šmulkštienės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktorės Zitos Ščerbetkienės, Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebono teol. lic. Vito Eidukaičio ir daugelio kitų žmonių, gebėjo suburti mokslininkus ir pedagogus įvairiais aspektais patyrinėti Seirijus: krašto istoriją, meninį – kultūrinį palikimą, šio krašto išugdytas asmenybes ar į jį atvykusius ir savo darbais garsinusias Seirijus.

Dabar žiema išsitiesė visu diapazonu: nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno. Visur rimta žiema. Visi turi nemalonumų. Štai anglai, arogantiški žmonės, nesusitvarko su dviejų colių sniego sluoksneliu savo oro uostuose, ir mūsų tėvynainiai, skinantys pas juos braškes ir dirbantys kitus neprestižinius darbus, negali parskristi į Lietuvą pas savo senus tėvus. Kai kuriuose Vakarų laikraščiuose pasigirdo - pirmą kartą - pagyrimų Rytų Europos europiečiams, kad jų oro uostai moka nusivalyti ir didesnius sniegus ir kad didžiųjų šalių oro uostai turi orientuotis į juos kaip į pavyzdžius.

Baltais pusnynais gruodis vis labiau baltina lygius laukus, belapes girias su žaliaspygliais šilais, ledo tiltais sukaustytas upes su rudenį melsvavusiais Novaraisčio vandenimis šiaurinėj Prūsų Lietuvoje. Kur paskutinis girinis krivis be takų kasryt klampoja vėjo gludinamais sniegynais nuplaut Aušrai akių - Dievaitės šaltinio versmėn - su nubudusia ruda striukutės uodegos karetaite. Štai ir artumon sėlinančios baltakailės laibos - žebenkšties juodaplunksne pamedule.

Sėdom į lėktuvą ir po 3 valandų atskridome į oro uostą Rijeką, didžiausią Dalmantijos salą Krkas. Jos plotas užima 408 kv. km, o ilgis 38 km. Krkas sala su žemynu jungia 1440 m arkinis tiltas. Šioje saloje auginama labai daug vynmedžių, alyvmedžių, daržovių, be to čia auga agavos, lauramedžiai, daug miškų, veisiamos avys. Joje yra naftos chemijos kombinatas, du kurortiniai miesteliai. Vytautas Kuprys