VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

11 22. Balstogė – Supralė – Augustavas (Pabaiga)

Vytautas Kuprys

Toliau važiuojame pro Alytų. Per Alytų eina plentai iš Vilniaus ir Kauno į Lenkiją ir Baltarusiją, geležinkelis į Marijampolę. Miestas susikūręs abipus Nemuno, kurį juosia du tiltai, tai apskrities centras, kuriame gyvena apie 72 tūkstančius gyventojų, tai didžiausias Dzūkijos miestas, neretai vadinamas net dzūkų sostine. Pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1524 m. 1526 m. Alytus atiteko karalienei Barborai, kunigaikščio Radvilos dukrai, paskui vėl grįžo karaliaus Žygimanto Augusto nuosavybėn.

Balstogės rotušė

Alytaus apylinkėse buvo gyvenama jau neolite. Nemuno ir Alytaus santakoje yra Alytaus piliakalnis. Jau Algirdo laikais ten buvo medinė pilis, kuri saugojo Lietuvą nuo kryžiuočių. Per Alytų ėjo svarbus kryžiuočių karo kelias į Lietuvos pietus, todėl miestas dažnai buvo niokojamas.1377 m. kryžiuočiai žiauriai nusiaubė ir apiplėšė Alytų. Žinoma, kad 1392 m. Vytauto ir Jogailos nesantaikos metu, kryžiuočiai su anglais vėl žygiavo į Lietuvą. Alytuje jie susikivirčijo. Išvykstant iš Alytaus į Lydą šv. Jurgio vėliavą nešė vokietis, bet anglai įsigeidė patys ją nešti. Iš pradžių ginčijosi žodžiais, vėliau susirėmė kardais. Taip Lietuvos žemę savo krauju aplaistė ir anglai.

1795 – 1807 m. miestas įėjo į Prūsijos, o1815 – 1915 m. priklausė Lenkijos karalystėms.

1918 m. į Alytų buvo atkeltas Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulkas, kuris 1919 m. kovėsi su bolševikais. Vasario 13 d. ant Alytaus tilto žuvo pulko vadas A. Juozapavičius, kuriam 1989 m. pastatytas paminklas ir pavadintas jo vardu tiltas per Nemuną.

1988 m. buvo įkurta Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, buvo pastatyti Lietuvos žuvusiems partizanams, saugumo nukankintiems ir mirusiems lageriuose, tremtyje paminklai, paminklinis koplytstulpis “Už ką”.

Pravažiuojame Prienus, kurie įsikūrę terasoje abipus Nemuno. Abi dalis jungia tiltas pastatytas1915 m. ir pavadintas J. Greimo, buvusio Prieno burmistro, ir jo sūnaus A.J. Grimo vardu. Nemunas ties miestu daro 17 km ilgio Prienų kilpą. Dalis miesto yra Nemuno kilpų regioniniame parke. Mieste stovi medinė Kristaus Apreiškimo bažnyčia, turinti neobaroko bruožų, joje yra žalvarinis varpas.

Prienų vardas yra vardinės kilmės. Pagal vieną versija kunigaikštis Prienys šiose apylinkėse medžiojęs susižavėjęs vietove ir pastatęs pilį, kurią pavadinęs savo vardu – Prienais. Kitas padavimas sako, kad į šią vietovę senais laikais siųsdavę nusikaltėlius. Vienas iš jų buvęs Prienas. Jis prie Mielysio upelio pastatė sodybą ir pavadino savo vardu.

Čia žmonės gyveno jau nuo akmens amžiaus. Istoriniai šaltiniai apie Prienus prabyla 1502 m. Manoma, kad miestas įsikūrė XV a., XVI a. tapo seniūnijos centru. LDK Aleksandras šią žemę padovanojo M. Glinskiui. Glinskis buvo totorių kilmės. Aleksandrui mirus, Glinskis padėjo įkopti į sostą Žygimantui, bet už paramą pareikalavo didelio atlyginimo, to negavęs, mėgino sukilti prieš Žygimantą, bet pralaimėjęs muši pabėgo į Maskvą.

Popiežiaus Jono Povilo II paminklas prie Studeničino kaimo šventojo šulinio

1579 m. pirmą kartą paminėtas kaip Prienų miestas, kurį 1640 m. valdė Pacas. 1655 m. Prienus nuniokojo rusų kariuomenė, o 1710 m. apylinkėse siautė maras. 1773 - 75 m. Prienus valdė kunigaikštis K. Sapiega. Prancūzams nugalėjus prūsus 1807 m. Napoleonas Prienų seniūniją pavedė valdyti A. Sapiegai, kuris šias žemes išlaikė iki 1857 m. Kunigaikštis K. N. Sapiega čia iš Vokietijos pakvietė evangelikus liuteronus ir 1844 m. jiems pastatė nedidelę bažnyčią.

Čia 1937 m. buvo pastatytas LDK Kęstučiui paminklas.

Prienus pasekdavo draudžiamieji lietuviški raštai. 1915 m. Sąjūdyje reiškėsi ir prieniškiai. Nepriklausomybę kuriant nemažai jaunų vyrų stojo į Lietuvos kariuomenę savanoriais. Okupacijos metais Prienai neteko nemažai gyventojų: vienus deportavo bolševikai, kiti išbėgiojo, žydus išnaikino vokiečiai.

Aplankę gražius istorinius Lenkijos ir pravažiavę pro įdomius Lietuvos miestus laimingai grįžome į namus.

Atgal