VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

09 15. Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos (Trakinės) atlaidų šventimas

„Viešpatie, pas ką mes eisime?!“ (Jn 6 - 68)

Marija Tebėraitė

Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo parapijos tikintieji dažnai lanko atlaidus.

Rugsėjo 3 d. piligrimai važiavo į Trakus, į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, į Švč. Mergelės Marijos – Lietuvos globėjos atlaidus.

Grupei vadovavo vik. kun. Mykolas Sotničenka. Pajudėjus autobusui, jis pasakė, kad piligrimai pradeda kelionę nuo maldos todėl, kad reikia išvaduoti širdį nuo visų kasdieninių rūpesčių, darbų, vargų, problemų, prisiminimų. Reikia turėti laisvą širdį, iš-grynintą, išvalytą, kad Švč. Mergelės Marijos veikimui būtų paruošta vieta ir laikas jos ypatingam ir maloningam apsilankymui. Kalbamas Rožinis.

Trakų Bažnyčios statymui Vytautas Didysis pasirašė privilegijas 1409 metais, norėdamas joje būti vainikuotas karaliumi. Bet jam nebuvo leista tapti karaliumi.

Trakų Bažnyčia garsėja centrinio altoriaus stebuklinguoju paveikslu: Švč. Mergelė laiko kūdikėlį Jėzų, apglėbusi Jį viena ranka, o kitoje rankoje Ji laiko tris rožės žiedus, simbolizuojančius 3 dalių rožinį (dabar kalbama ir 4 dalis, Šviesos slėpiniai).

Vik. kun.  Mykolas  Sotničenka  su piligrimais po Agapės Gojaus koplyčios  šventoriuje

Besimeldžiantieji prie šio paveikslo patyrė daug malonių, daug stebuklingų išgijimų, todėl popiežius Klemensas Xl 1718 metais iš Vatikano atsiuntė karūnas paveikslui vainikuoti, suteikiant jam Ligonių Užtarėjos titulą ir skelbiant Švč. Mergelę Mariją Lietuvos Globėja.

Šv. Mišioms vadovavo Kalvarijų Bažnyčios klebonas Ruslan Vilkel, homiliją sakė kun. Rimgaudas Šiūlys, koncelebravo Trakų Bažnyčios kunigai, o Švč. Mergelės Marijos Litaniją kalbėjo kunigas Mykolas Sotničenka.

Po  Šv. Mišių kun. Mykolas papasakojo daug įdomių Bažnyčios istorijos faktų, sustodamas prie atidengtų freskų, t.t. Šv. Jokūbo. Tai yra istorikų, paveldo tyrinėtojų sritis, kurios paslaptys dar bus atskleistos.

Piligrimų laukė dar vienas kelionės siurprizas – apsilankymas Gojaus kaimo Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia.

Mažas Gojaus kaimelis turi labai gražią istoriją – 200 puslapių rankraštį „Kronika Kaplicy Matki Boskiej Uzdrowienia Chorych w Gaju“ („Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčios kronika“), kuriame aprašyta kaimo atsiradimo (1865 m.) istorija, koplyčios pastatymo (1937 m.) aplinkybės, išvardinti joje esantys vertingi liturginiai daiktai.

Klebonas Ruslan Vilkel ir kunigas Mykolas papasakojo koplyčios įkūrimo ir išgarsėjimo istoriją.

Koplytėlė Gojaus kaime pagal T. Vlodimiežo projektą pradėta statyti 1936 metais jozefinų stiliumi. Jos ilgis siekė 3 metrus, plotis - 2 metrus, aukštis  - 3 metrus. Paluknio parapijos klebonas kun. Kazimiež Packevič gavo pritarimą iš Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio koplyčios pašventinimui.

Ji iškilmingai pašventinta 1937 metais liepos 18 dieną.

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos koplyčia

1938 metų kovo mėnesį T. Vlodimiežo prašymu kun. klebonas K. Packevič pritarė naujo projekto įgyvendinimui – koplyčios padidinimui. Tais pačiais metais kovo 25 dieną, gavęs leidimą iš Vilniaus arkivyskupo, paskelbė Gojaus kaimo gyventojams apie naujas koplyčios statybas. 1939 metais kun. klebonas K. Packevič pašventino koplyčios pamatus. Pašventinimo aktas užmūrytas pagrindinio altoriaus sienoje.

Vienu iš vertingiausių Gojaus koplyčios turtų yra Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas – tai Vilniaus Šv. Kryžiaus Bonifratrų vienuolyno bažnyčios (dabar Marijos vargdienių seserų vienuolynas) paveikslo kopija. 1936 metais paveikslą ant drobės nutapė Romuald Varachovski. Dievo Motinos Ligonių sveikatos paveikslas yra priskiriamas prie Dievo malonėmis garsėjančių paveikslų. 1939 m. pirmąjį votą pakabino Konstancija Trombačik iš kaimyninio Vištelionių kaimo. 1940 metų liepos 9 dieną speciali komisija patvirtino stebuklingą K. Trombačik išgijimą.1940 metais Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis raštu pritarė Paluknio parapijos prašymui rengti Dievo Motinos Ligonių Sveikatos garbei atlaidus. Nuo 1940 metų Gojaus koplyčia turi nuolatinį kunigą, kuris apgyvendinamas Gojaus kaimo gyventojo Piotro Trusevič namuose. Ilgiau tarnauti Dievui ir Gojaus kaimo žmonėms kun. K. Rybaltovskis negalėjo dėl silpnos sveikatos. Tačiau greitai Dievo namai susilaukė naujojo kunigo iš Vilniaus Edvardo Koreckio. Kun. E. Koreckis, vadinamas Gojaus koplyčios rektoriumi, buvo energingas, jaunas ir visapusiškai išsilavinęs Dievo tarnas. Per jo tarnystę Gojaus koplyčioje pabaigti statybos darbai, suburtas choras, nupirkta fisharmonija, jaunimas mokomas tikėjimo pagrindų, dirbo švietėjišką darbą. Bendru T. Vlodimiežo ir kun. E. Koreckio sutarimu šventoriuje pastatyta Dievo Motinos Nekalto Prasidėjimo statula. Aplink koplyčią T. Vladimiežo sumanymu pasodintos 22 liepos (tuo metu Gojuje gyvenusių vaikų skaičius). Medelius sodino patys vaikai, pasižadėję jais toliau rūpintis.

Dievo Motinos Ligonių Sveikatos paveikslas

Trečią valandą klebonas Ruslan paprašė piligrimų susikaupti, prisiminti savo intencijas ir prašymus ir sukalbėti Dievo Gailestingumo Vainikėlį.

Prie šios koplyčios, tiek amžių klausiusios žmonių skundų dėl sveikatos problemų, juntamas ypatingas sielos virpėjimas, Šv. Dvasios malonių dvelksmas, Dievo artumas, ypatingas magnetizmas, skatinantis pasitikėjimą, kad Dievas mato, kad esi Jo kūrinys, Jis gailestingas ir neleis tau sudužti kaip moliniam ąsočiui, neužgesins tavo lempos, o viską atleis, pasiims už rankos ir ves tau skirtu keliu. Jis tavo Uola, tavo Tvirtovė, todėl ,,eidamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu jokio pavojaus, nes tu su manimi nuolat būsi" (23 psalmė).

Grįžimas namo po Agapės Bažnyčios šventoriuje buvo džiaugsmingas ir linksmas, nes seselė Verutė dainavo tiek Maironio, tiek Vienažindžio dainas, primenančias tautos praeitį ir kviečiančias į kitas keliones.

Paveikslas "Dievas mato"

Atgal