VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

10 27. Trakų rajono švietimo įstaigų vadovų pažintis su svetingąja Gruzija

Trakų rajono Lentvario pradinės mokyklos direktorė Ona Ramanauskienė

Trakų rajono 17 švietimiečių delegacija bendradarbiavimo tikslais dalyvavo edukacinėje kelionėje svetingoje Gruzijoje. Penkiolika švietimo įstaigų direktorių kartu su savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Dalia Dzigiene bei jos pavaduotoja Alina Jakonis po 3,5 val. trukusio skrydžio iš Vilniaus nusileido Kutaisyje – antrame pagal dydį Gruzijos mieste, išsidėsčiusiame prie Riono upės, Imeretijos regiono centre. Tai vienas seniausių pasaulio miestų, įkurtas prieš 3500 metų. Pirmiausiai vadovus pasitiko gidas Guram Dvalishvili ir supažindino su Kutaisi miestu. Aplankėme unikalų kalnuose pasislėpusį gamtinį objektą Sataplijos urvą, nutolusį vos keliolika kilometrų nuo Kutaisi miesto, grožėjomės nuostabiomis stalaktitų ir stalagmitų salėmis, dinozaurais ir jų įspaustomis pėdomis.

1

Švietimiečių susitikimas su Tbilisio 126 vidurinės mokyklos mokytojais

Pradėdama pasakoti apie šią kelionę norėčiau priartinti jus prie Gruzijoje patirtų pojūčių, emocijų ir praeities dvelksmo, kurį pajusti mums padėjo Guram Dvalishvili – svetingas Gruzijos gyventojas.

Delegacija važiavo į Tbilisi ir pakeliui aplankė unikalų urvų miestą – tvirtovę Upliscichę, dar vadinamą „Dieviškąja tvirtove“, išskaptuotą uoloje, stūksančioje ant aukšto Mtkvari (Kuros) upės šlaito. Aštuonių hektarų plotą apimančio urvų miesto, kuriame daugiausia gyveno pasauliečiai, viršūnėje stūkso bazilika, pastatyta, kaip spėjama, X ar XI a. Lipant plokščiais laiptais aukštyn, miestas atsiveria palaipsniui. Apžiūrėjome uoloje išskaptuotas gatveles, namus, bažnyčias, slaptus tunelius, vandens kanalus, turgų. Tai viena seniausių gyvenviečių Gruzijoje, kuri iškilo maždaug X a. pr. Kr. Prieš Gruzijai tampant krikščioniška valstybe, ši gyvenvietė buvo svarbi pagoniškų ritualų vieta – tai įžvelgiamos sąsajos su Lietuva.

Antroji diena buvo ypatingai darbinga. Bendradarbiavimo tiksais delegacija aplankė Tbilisio 126 vidurinę mokyklą ir ten Lentvario pradinės mokyklos direktorė Ona Ramanauskienė su šios mokyklos direktore Ira Mchedlidze pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Abi direktorės tikisi gražaus bendradarbiavimo per etnokultūrinę, meninę ir projektinę veiklas.

Mokykloje delegaciją iš Lietuvos priėmė ne tik mokyklos direktorė, pedagogai, bet ir Tbilisio Švietimo skyriaus vedėja. Sužavėjo nuoširdus, šiltas direktorės Iros Mchedlidze bendravimas, 1-12 klasių mokinių dainų ir šokių kolektyvo parengta folklorinė programa, tvarkingos informacinių technologijų nestokojančios klasės, gražūs uniformuoti mokiniai.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Giedrius Puodžiūnas (viduryje)

Iš sostinės Tbilisio, kuriame archajiški pastatai, su slaptais sodais kiemeliuose, išsibarstę po visą senamiestį, bene kiekvieną namą apraizgiusios vynuogės, kelionę tęsėme į Mcchetą –į vieną seniausių Gruzijos miestų (buvusią Gruzijos sostinę), kultūros ir religijos centrą, kuriame gausu archeologinių ir religinių paminklų. Pakeliui aplankėme Džvario (kryžiaus) vienuolyną irbažnyčią (VI-VII a.) - tikrą ankstyvųjų viduramžių architektūros šedevrą, pastatytą kalno viršūnėje. Nuo Džvario vienuolyno atsiveria viena įspūdingiausių Gruzijos gamtos panoramų – ties kalnu susijungiančios dvi upės Mktvari (Kura) ir Aragvi (Aragva).

Nusileidę nuo kalno, aplankėme apsuptą kalnų Mcchetą, vieną seniausių iki šiol apgyvendintų pasaulio miestų. III a. pr. Kr. – V m.e.a. Mccheta buvo Iberijos – ankstyvosios Gruzijos karalystės – sostinė. VI a. pradžioje sostinė buvo perkelta į lengviau apginamą Tbilisį. Nepaisant to, Mccheta neprarado savo svarbos – čia iki pat Gruzijos karalystės egzistavimo pabaigos XIX a. ir toliau buvo karūnuojami ir laidojami Gruzijos karaliai. Dėl paminklų gausos ir jų istorinės reikšmės istoriniai Mcchetos paminklai 1994 m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mccheta tebėra Gruzijos stačiatikių bažnyčios centras. Čia stovi viena svarbiausių (ir gražiausių!) šalies šventovių, Gruzijos karalių panteonas –Sveticchovelio katedra, statyta XI a. Tai piligriminė vieta, apipinta daugybe legendų.

Mcchetoje mūsų delegacija susitiko su į šio miesto šventę atvykusia Trakų rajono savivaldybės delegacija: mere Edita Rudeliene, administracijos direktoriumi Jonu Liesiu ir savivaldybės tarybos nare Alina Kovalevska. Šie pagal pasirašytą bendradarbiavimo sutartį (mainų programą) atstovavo Trakų rajono savivaldybei. Mūsų susitikimą įamžino abiejų delegacijų bendra foto nuotrauka.

Tbilisio 126 vidurinės mokyklos pradinukai

Tą pačią dieną vadovai iš Lietuvos susitiko su ambasadoriumi Giedriumi Puodžiūnu Lietuvos Respublikos ambasadoje, Tbilisi mieste. Ambasadorius nuoširdžiai su mumis bendravo įvairiomis temomis. Vadovams buvo aktualu išgirsti apie švietimo sistemą Gruzijoje, lietuvių, gyvenančių Gruzijoje, problemas, jų projektines veiklas, apie darbą ambasadoje.

Maloniai atsisveikinę su ambasados darbuotojais,vadovai vakarieniavo besižavėdami gruzinų folkloriniais šokiais ir dainomis.

Kitą rytą darbas vyko pagal numatytą planą: delegacijos nariai susitiko su pedagogų ir kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centro darbuotojais, kurie išsamiai supažindino su kvalifikacijos kėlimo ir atestacijos sistema Gruzijoje. Pasidalinome Lietuvos ir Gruzijos pedagogų kvalifikacijos tobulinimo patirtimi. Pastebėjome daug panašumų Gruzijos ir Lietuvos švietimo sistemose.

Abiejų delegacijų iš Trakų rajono įamžintas susitikimas Mcchetoje

Toliau tęsėme pažintį su dabartine Gruzijos sostine Tbilisiu, kuris yra išsidėstęs kryžkelėje tarp Europos ir Azijos. Tbilisis – didžiausias šalies miestas,kuriame gyvena apie 1,5 mln. gyventojų. Miestas įkurtas V a. Iberijos karaliaus Vachtango Gorgasalio valdymo metu. Tai – spalvingas, daugiatautis miestas, kuriame švietimiečiai pamatė didingus stačiatikių cerkvių kupolus, žydų sinagogas, į dangų kylančius minaretus. Tbilisis yra viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur nepaisant dominuojančios stačiatikybės, sinagogą ir mečetę sutikome vieną šalia kitos. Pasivaikščiojome po senamiestį, aplankėme Metekhi plynaukštę, pakilome ant Sololakio kalvos į Narikala („neįveikiama“) tvirtovę (šį labiausiai žinomą Tbilisio senovės paminklą, žvelgiantį į Mtkvari (Kuros) upę, miestelėnai vadina miesto širdimi ir jo siela) ir grožėjomės nuostabiais senamiesčio vaizdais: Švč. Trejybės katedra – viena didžiausių stačiatikių šventyklų visame Kaukaze. Pastato stogą puošiantis auksinis kupolas pastebimas iš toli. Tbilisio senamiestyje įrengtas modernus keltuvas, jungiantis Rike parką su IV a. viduryje pastatyta Nirakalos tvirtove. Tvirtovė žvelgia į mus nuo kalno, todėl prieš akis atsiveria vaizdinga miesto panorama, nuostabus vaizdas į senąjį ir naujajį miestą. Regėjome Motinos Gruzijos skulptūrą, pačių gruzinų laikomą šalies simboliu. Ji vaizduoja tautiniais gruzinų drabužiais vilkinčią moterį, kairėje rankoje laikančią pialą su vynu svečiams pavaišinti, dešinėje - kardą apsiginti nuo priešų. Svetingi ir karingi – taip galima apibūdinti gruzinų tautą. Senamiestyje grožėjomės unikalia pastatų architektūra, kurios skiriamasis bruožas – maži, jaukūs ir gausiai bizantiškais raižiniais puošti balkonėliai, istorijos dvasią pajutome vaikščiodami jaukiomis senamiesčio gatvelėmis.

Švietimo vadovai Upliscichėje

Tbilisis dvelkia ne tik senove, bet ir šiuolaikiškumu. Gruzijos sostinėje po 2008-ųjų, kai kilo Gruzijos ir Rusijos karinis konfliktas dėl Pietų Osetijos teritorijos, jau matyti ir naujo gyvenimo ženklų. Iškilo keletas naujų stiklinių pastatų, naujos architektūros tiltas per Kuros upę, tekančią per Tbilisį.

Tą dieną Tbilisyje dar aplankėme Aukso fondo muziejų ir vykome į Rustavi miestą, nutolusį 30 km nuo Tbilisio. Ten susitikome su privačios darželio – mokyklos direktoreGulchina Chikadze, su kuria taip pat pasirašėme bendradarbiavimo sutartį. Žavėjo mus tvarkingos patalpos, baldai ir nuoširdūs, svetingi darbuotojų žvilgsniai. Dar lankėmės moderniame Jaunimo centre, pastatytame šveicarų lėšomis. Labiausiai nustebino vadovus tai, kad centre išgirdome lietuviškai kalbančią šviesiaplaukę merginą Dovilę iš Lietuvos, savanoriaujančią Jaunimo centre. Šio centro direktorius sakė, kad ji Gruzijoje yra Lietuvos veidas. Lietuvaitei vertėjaujant, susipažinome su centro veikla, dalyvavome edukaciniame gruzinų renginyje, matėme, kaip kepama duona, chačepuris, gruziniški šašlykai.

Nedaugelis šalių gali pasigirti tokia gausa kontrastų ir spalvų, kaip Gruzija. Nedidelėje pagal plotą šalyje įspūdingi Kaukazo kalnai, slėniuose žaliuojantys vynuogynai, vaizdingą gamtą. Švietimiečius maloniai nustebino istorinių kultūros ir architektūros paminklų gausa, archaiškos gyvenvietės. Svetingi vietos gyventojai, jų kaukazietiškas temperamentas ir papročiai kelionei suteikė dar daugiau spalvų. Gruzinai garsėja vaišingumu, išskirtine virtuve, o jų vaišes lydi smagūs tostai, ilgesingos dainos, ugningi šokiai.

Tokią aš mačiau GRUZIJĄ – įspūdingos gamtos ir svetingų žmonių šalį.

Atgal