VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

11 03. Japonija ir mes

Prof. habil. dr. Danielius Gužas

Spalio 6-ąją grįžau iš svetingo saulėto krašto – Japonijos – didžios šalies. Didžios ne pagal geografinę apimtį, bet išmintį. Net ir šiuolaikinėmis gyvenimo sąlygomis, kuomet itin sparčiai vyksta reformos visose pasaulio šalyse, Japonijoje, kaip ir anksčiau, išlieka visuomeninės tradicijos, kaip batų, su kuriais atėjai, palikimas prie durų slenksčio, sėdimas prie stalo ir valgymas prie grindyse įmontuoto stalo. Šiltos, sielai malonios šios tradicijos, geranoriškai nuteikiančios svečią ar savo šeimos narį. Nors elektros čia sunaudojama daug, tačiau ji naudojama išmaniai ir protingai. Elektros tiekimas, kur negalima be jo apsieiti, naudojamas minimaliai (ant valgomojo stalo, vasarvietėse, maisto gaminimo įvairovei).

Restoranų yra įvairių: skirtų tik europiečiams ar iš kitų žemynų, pvz., JAV, atvykusiems svečiams. Visur lydi širdingi japonių šypsniai, nepriklausomai nuo amžiaus ar darbo pobūdžio, kurį jos atlieka. Nuovargio tikriausiai yra, bet jis nedemonstruojamas. Mačiau labai daug pokyčių nuo to laiko, kai lankiausi pirmąjį kartą Tokijuje (1992 m.). Tuomet vykau dar su sovietiniu pasu į tarptautinį mokslinį akustikų kongresą, skaičiau pranešimą anglų kalba. Jaučiau didelį susidomėjimą. Ten jau pirmosiomis dienomis susipažinau su aukštos kultūros išsilavinusiu mokslininku-architektu prof. Z.Maekava, draugiškai bendravome iki pat jo mirties.

Antrasis žmogus, parodęs ne mažesnį susidomėjimą manimi, buvo prof. Yoshio Yamasaki, ir dabar dar dirbantis ten pat – Waseda universitete. Jo mokslai nėra tiesiogiai susiję su garsų ir triukšmo akustika, daugiau liečia garsų transformaciją bei komunikacijas. Tačiau jo dabartiniai buvę mokiniai – profesoriai – taip pat yra Waseda universiteto darbuotojai. Jie skaito paskaitas ir dirba mokslinį darbą ir mano studijuotos akustikos mokslų srityje. Profesorius Yasuhiro Oikawa skaito paskaitas akustikos komunikacijų srityje (Department of intermedija Art and Science).

Prof. Y.Yamasaki kvietimu šį kartą ir lankiausi Japonijoje, kurio automobiliu gal 1000 km važiavome į kalnus, kur švarus oras ir giedras dangus.

Kadangi vykstant į Japoniją nereikalinga viza, čia daug atvykusių žmonių iš Europos Sąjungos ir kitų šalių bei žemynų, šalis tapusi margaspalvė. Tačiau vietiniai japonai mokosi, dirba, keliauja, kuria savo ateitį. Pokyčiai kituose pasaulio žemynuose ir valstybėse ryškiai atsispindi japonų gyvenime, žiniasklaidoje ir moksle. Teko lankytis mokyklose, kur vaikai mokosi specialiose mokyklose. Nežinau, ar visoje Japonijoje išlaikytas principas, kad mergaitės ir berniukai mokosi atskirose mokyklose. Pamenu, ir pas mus, Lietuvoje, Smetonos valdymo metais buvo tokių mokyklų. Tačiau tai šimtą kartų geriau už tokią sistemą, kuri naudojama, pavyzdžiui, Norvegijoje. Nieko nepadarysi, kaip yra, taip yra, kol mažas dideliu tampa ne ūgiu, o protu. Protauti reikia savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ką matai ir jauti. Neužtenka gerai gyventi ir būti patenkintam lokaliu gyvenimu – savo „gūžta“, nors ji būtų ir paauksuota. Žodis auksas plačiai paplitęs ne tik Mefistofelio arijoje, operos „Karmen“ scenoje „Vien tik auksas valdo mus“, bet ir šių dienų kasdienybėje: „auksiniai protai“, „auksiniai balsai“, „auksiniai muzikantai“... Ar tai nėra žemo intelekto produktas, kur sumaišomas protas ir dirtini jausmai? Viskas yra dirbtina, trapu, laikina. Tai pereinamasis periodas, siekiant vieno tikslo – niveliacijos. Prisiminkim, kaip buvo prieš 50-80 metų Azijoje – Kambodžoje, Kinijoje, kur buvo naikinami meno kūriniai, kultūra ir žmogaus orumas. Atlaikėm, iškentėjom. Ar mes skaitom savo ir kitų tautų istoriją, ar susimąstom, kad viskas kartojasi, kaip Archimedo spiralėje? Nors daug ką galim gyvenime keisti, bet yra ribos, kurių negalime peržengti.

Šiandiena svarstomas visame pasaulyje svarbus pabėgėlių klausimas. Pasirodo, kur daugiausia buvo naftos ir valstybė gaudavo pajamas, o žmonės gerai uždirbdavo ir gerai gyveno, iš tų šalių (Sirijos ir kt.) daugiausia pabėgėlių. Žiniasklaidoje skelbiama, kad šiame

žmonių sraute tikrų pabėgėlių gal koks vienas trečdalis, kiti – kontrabandininkai, uždarbiautojai, trokštantys dar daugiau užsidirbti ir geriau gyventi. Didžiausias žmonių noras – kuo skubiau pasiekti tikslą, kuo daugiau turėti pinigų. Nuolat kaltiname vieni kitus: šeima – jos narius, bendruomenė – nepaklusniuosius, valstybės nesutaria savo vidaus politikoje.

Atgal