VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

12 01. Žvilgsniai ir žingsniai po Ukrainą (3)

Dalia Tarailienė

Šiandien mūsų laukia nauja veikla, bet jau nebe pačioje Odesoje. Vykstame į netoliese esantį Iljičiovską. Kažkada tai buvo iš keleto sodybų susikūrusi gyvenvietė, pavadinta Iljos vardu. Miestelis augo, tapo vienu didžiausių prekybinių uostų ir tikrai puikiu kurortu, nes jūros pakrantė čia tikrai nuostabi, net įvertinta „Žydrąja vėliava“. Sovietiniais laikais šventojo Iljos vardas nepastebimai į visų sąmonę buvo perkeistas jau į „visų tėvo“ Iljičiaus... Taip atsirado Iljičiovskas. Šiandien, ko gero, retas susimąsto apie tikrąją pavadinimo kilmę.

Renkame rožių sodinukus

Taigi, šiandien pirmasis susitikimas numatytas centrinėje I.Riadčenkos vardo miesto bibliotekoje. Mūsų užmačios buvo ne šiaip sau nuvažiuot, pasikalbėt, bet ir atlikti dar vieną misiją. Prie bibliotekos skverelyje pasodinti tris rožių krūmus, simbolizuojančius taikos vėliavos emblemą.

Pakeliui sustojame stambuose prekybos centruose, kur prekiaujama taip pat ir augalais. Bet rožių sodinukų, deja, neradome. Paieškas tęsėme. Prie užmiesčio turgelio pamatėme teritoriją, pilną įvairiausių augalų. Ryškūs rožių žiedai iš tolo švietė. Išsirinkome tris didelius raudonžiedžius krūmus. Pardavėja paminėjo kainą - 35... Tikrai, atrodo, nedaug. Bet, kai jau reikėjo mokėti, paaiškėjo, kad tai itališkos rožės (kai Ukrainoje visuose skveruose ir darželiuose dar pilnu tempu žydi nuostabiausios rožės...) ir jų kaina - 35 doleriai... Na ne, mes visai nesiruošėme duoti uždirbti kažkokiai italų firmai...

Juk nebūna padėties be išeities. Pasirodo, mano bičiulių giminaitis pats augina rožes ir turi ištisą plantaciją. Jis mielai sutiko parūpinti pageidaujamus augalus. Juolab, kad kaimelis visai pakeliui...

Kai įėjome į sodą, mano žvilgsnį pirmiausiai patraukė ne rožės, bet didžiulės vynuogių kekės, kabančios tiesiai virš galvos... Net nebeprisimenu, koks yra tikrų vynuogių skonis. Ne tų, kurias kažkaip kažkur pakelyj nokintas, perkame savo prekybos centruose. Taigi, prie trijų nuostabių rožių kerų, kurių kaina buvo 20 (!) grivinų, priedo gavome didžiulę pintinę vynuogių!!!

Prie bibliotekos mūsų laukė ne tik bibliotekos darbuotojai, bet TV ir spaudos žurnalistai. Jie labai norėjo įamžinti tikrai naują tradiciją - taikos rožių sodinimą.

Apžiūrėjome ypač moderniai įrengtą biblioteką, kuria naudojasi ne tik miesto gyventojai (apie 70000), bet ir atvykę poilsiautojai. Patalpos pritaikytos ir neįgaliesiems, ir vaikams, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Čia vyksta kompiuterinio raštingumo mokymai, vaikų popietės, konkursai. Tai iš tiesų kultūrinio gyvenimo centras.

Po trumpo pasikalbėjimo prie arbatos puodelio, skverelyje priešais biblioteką ruošėmės sodinti rožes. Kai šiek tiek prakasiau duobelę, pamačiau dirvožemį, pilną smulkių kriauklelių.Reiškia, kažkada čia buvo jūros dugnas? Tradiciškai pasiėmiau vieną akmenuką su foscilijomis...

Trumpas interviu... Ukraina – Lietuva. Šie du žodžiai šiandieniniame kontekste labai gerai visiems suprantami.

Rožių sodinimas

Saulė šildo kaip gerą vasaros dieną. Jaučiu, kad čia pat jūra, užuodžiu tą nuostabų kvapą. Ir taip norisi kuo greičiau baigti visus susitikimus ir pasinerti į šiltas (+ 22) jūros bangas... Bet pirmiausia - darbai, o tik po to – malonumai.

Pravažiuojame miesto centru. Jaučiasi, kad tai tikrai jau gerai žinomas kurortas su poilsio namais, sanatorijomis, su modernaus gyvenimo pramogų institucijomis.

Dar vienas susitikimas laikraščio „Juodosios jūros švyturys“ redakcijoj. Ne tiek redakcijoj, kiek jos patalpose įsikūrusiame klube „Damų salonas“. Nepagalvokit, kad tai kirpykla, siuvykla ar šiaip moteriško grožio įstaiga. Čia susirenka miesto inteligentija įdomiai praleisti teminius vakarus. Ir ne vien moterys... Čia lankosi poetai, rašytojai, architektai, dailininkai ir dainininkai, kultūros veikėjai ir... politikai. Šio klubo įkūrėja ir siela yra Oksana Zagorulko, žurnalistė, vadovaujanti ir šio laikraščio redakcijai.

Mus pasitinka pati „Damų salono“ vadovė, kelios žurnalistės, viena garsi poetė ir ekologijos mokslų profesorius.

Pokalbis vyksta, kaip žurnalistams įprasta: klausimas - atsakymas. Bet vėliau jau persiimame ir „Damų salono“ dvasia. Vienas kitas eilėraštis, daina... Taip, toks klubas, tai kultūros centras, iš kurio sklinda ne tik idėjos (pvz. svarstoma miesto plėtros planas), bet ir konkretūs veiksmai. Kiek čia vyko literatūrinių vakarų, koncertų, festivalių, konkursų ir konferencijų. Gal ir mums Lietuvoje taip pat reikėtų tokių „Damų klubų“? Bet tikrų, moteriškų...

Visi skubame, nors bendravimo nuotaika yra nuostabi. Mane vilioja pajūrys, o kitus -  po darbų namuose laukiantis gyvenimas. „Taika per kultūrą“ - šiuo devizu baigiame savo susitikimą ir...

Ach, kaip nuostabu spalio 2 dieną, jau gerokai įdienojus, pasinerti į šiltas jūros bangas... Atrodo, kad tie sidabriniai purslai nuplovė ne tik nuovargį, bet ir visą susikaupusį nerimą, kuris, vis tik dvelkia beveik už kiekvieno kampo.

Po susitikimo "Damų salone"

Nuostabus vakaras vilos (taip ten vadinami maži siauri nameliai) terasoje ant stogo. Tai mano bičiulių, dailininkės Olenos Rešetničenko ir jos mamos, biologės Ninos Golovko būstas.

Jūra rami rami, ji neišduoda, kad kažkur, visai netoli aidi šūviai, dejuoja sužeisti kariai, aimanuoja namų netekę žmonės... Horizonte matosi plaukiantys laivai, o arčiau kranto vėjas gaudo išpūstas jachtų bures. Pateka mėnulis. Jis toks didelis didelis ir kildamas pradeda tiesti per jūrą sidabrinį taką. Ramybės ir vilties.

***

Dar viena diena palepina mus nuostabiam „Žydriosios vėliavos“ paplūdimyje. Iš tiesų, kartais reikia leisti ir savo mintims pailsėti, pasiduoti gamtos glamonėms...

Labai buvo įdomu apsilankyti dideliame prekybos centre. Prekių gausa jis tikrai nesiskiria nuo europinio, bet aptarnavimo kultūra ne visur ir čia vienoda. Prie staliukų, kur prekiaujama individualia produkcija (kepiniai, mėsos ir daržovių patiekalai) nepraeisi nepakalbintas, nepavaišintas. Nors ir nepirksi, bet būsi palydėtas su šypsena.

Duonos skyriuje akys raibsta nuo pyragų įvairovės. Ukrainietės visad garsėjo savo kepiniais.

Vyno skyriuje Krymo gamyklų „Magaračo“, „Masandros“, „Artiomovsko“ gaminiai, surikiuoti lentynoje su užrašu „Ukrianietiški“. Ar administracija tiesiog nespėjo pakeisti į – „Rusiški“, ar vis tik sąmoningumas net ir čia neleidžia priimti okupacijos diktuojamų sąlygų?..

Jūra

Lauke prie centrinių durų stalelis su aukų dėžute ir plakatu  „Pagalba savanoriams kovotojams ir nukentėjusiems nuo karo“. Būrelis stovinčių ir diskutuojančių žmonių patraukia ir mano dėmesį. Patriotinė pareiga neleidžia praeiti pro šalį ir keletas mano grivinų įkrenta į aukų dėžutę. Tuojau vienas vyrukas prieina, padėkoja už supratimą ir pakviečia kitą dieną dalyvauti jų organizuojamame renginyje. Aš apgailestaudama aiškinu, jog esu čia trumpam atvykusi iš Lietuvos. Nesitikėjau tokios reakcijos. Visi ten buvę akcijos dalyviai spaudžia man ranką, dėkoja . „Lietuva - vienintelė, kuri mus supranta ir remia. Padeda visi, kaip galėdami. Nuostabi jūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Drąsi ir išmintinga moteris. Ir jūsų Krašto apsaugos ministras, Juozas Olekas - šaunuolis. Jo pagalba mums taip pat labai svarbi. Perduokit nuoširdų ačiū jiems ir visai Lietuvai.“

Man akyse susikaupė susijaudinimo ašaros ir pajutau sūrų gumulą galugerklėje... Labai gerai prisiminiau 1991 m sausį, kai ukrainiečių savanoriai vieni pirmųjų atvyko padėti ginti Lietuvos laisvę.

Ir staiga, pro šalį einantis gan nemalonios išvaizdos vyriškis su neslepiamu pykčiu tiesiog išrėkė man į akis - „ Šitiems aferistams nieko neduokit. Jie tuoj pat pinigus pasiims ir pragers. Nėra juk čia jokio karo. Rusija tik padeda mums išgyventi..“

Taip, šitas šaukštas bjauraus deguto sugrąžino mane į realybę. Ne visi vienodai myli savo Tėvynę. O svarbiausia - ar savo???

Atgal