VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

06 07. Jūros pasiilgę

Albinas Šakė

Kiekvieną pavasarį nekantriai laukiu, kada vėl pamatysiu jūrą. Tikiuosi, kad dar pamatysiu ją ir šią vasarą, o „Jūra motulė, mūsų pasiilgus, gintaro krantais pasipuoš“. Važiuodavau prie jos, dažniausiai į Preilą, kai dar buvo maži vaikai, o vėliau – su vaikų vaikais. Anksčiau gyvendavome lentinėje įstaigos profsąjungai priklausančioje poilsinėje, dabar tenka ieškotis brangesnio būsto. Jūra išliko ta pati, mus žavinti ir viliojanti, tik mes jau ne tie, o kai kas pasikeitė ir prie jūros.

Atsirado galingi keltai – nereikia laukti ilgoje eilėje. Patogu apmokėti; nes galima neišlipus iš automobilio. Tik kad tos kainos kasmet auga...

Pavažiavus kelis kilometrus link Juodkrantės, tenka pastovėti ten, kur kažkada stovėjo pasieniečių punktas ir būdavo tikrinami dokumentai. Reikia antrą kartą mokėti už įvažiavimą į Neringą. Tiesa, ir čia mokėti patogu, nes stovi kasos automatai. Jeigu neišmanai, į kokią skylę kišti pinigus, uniformuotas pareigūnas juos paslaugiai iš tave paima ir įkiša pats ten, kur reikia... Vis tik būtų patogiau, jeigu tas mokestis būtų imamas vienoje vietoje taip, kaip autobusų stotyse. Pavyzdžiui, važiuodamas iš Jiezno gali nusipirkti pravažiavimo bilietą iki Jundeliškių arba iki Birštono, bet, jeigu važiuoji iki Birštono, Jundeliškėse pirkti antrą bilietą nereikia. Pasitaiko, kad įlipęs į autobusą koks kontrolierius patikrina bilietus, bet ginkluotų vyrų posto pakelėje nėra. Tačiau mano bičiulis Alikas, kuris labai gerai „pakaustytas“ politikoje, sako, kad gal Juodkrantę ir Smiltynę valdo skirtingų partijų blokai, tai kitaip tvarkantis jiems būtų sunku pasidalinti pinigus.

Įvažiavus į Neringą, krūtinę iš karto užlieja milžiniško kondicionieriaus – Baltijos jūros ir Kuršių marių - sudrėkintas pušų kvapo oras. Jeigu nusiveži bronchitu sergančius vaikus, jie per savaitę pasveiksta ir purškendamiesi šaltame jūros vandenyje užsigrūdina. Tiesa, dabar orą gadina vietomis išdegę pušynai ir vietinių gyventojų keikiami kormoranai. Tai tokie dideli juodi paukščiai, kurie minta žuvimis, o kur įsiveisia kolonija – nuo jų išmatų džiūsta medžiai.

Preila vilioja poilsiautojus žuvimis. Jų mariose gausu, meškeriotojams – tikras rojus. Galima ir nusipirkti, tik kainos kasmet auga, dabar jos pasivijo Vilniaus prekybos centrų kainas. Žinoma, vietinių meistrų išrūkyti Baltijos karšiai nepalyginamai skanesni. Vietiniai žvejai Baltijos jūroje nežvejoja, tenkinasi tuo, ką duoda Kuršių marios. Tačiau parduodamos ir rūkytos skumbrės, plekšnės, menkės, jūros ešeriai. Man meškeriojant Kuršių mariose tokios žuvys niekad nekibo, todėl ir liko mįslė, iš kur jos atplaukia į vietinių meistrų rūkyklas. Žvejai skundžiasi, kad jiems nustatytos labai neparankios taisyklės, pavyzdžiui, leidžiama žvejoti karšius tik tuomet, kai Neringoje jau nėra poilsiautojų; o žuvų mariose dar daug, tik sumažėjo ungurių, o padaugėjo prie nešvaraus vandens geriau prisitaikiusių karosų.

Prieš porą metų vasarą teko matyti tikrą marių tragediją. Krantas nuo Klaipėdos iki Nidos buvo nusėtas negyvais karšiais – nuo pusės iki 2 kilogramų, kas 1-3 metrai; o kiek jų liko dugne, įsipainiojusių žolėse ir tinkluose, arba aukštielninkų nuplaukė į Baltijos jūrą, nežinia. Kažkaip praslinko ši žuvų žūtis spaudoje nepastebėta.

Pastaraisiais metais Kuršių mariose pasirodė nauja „žuvis“. Meškeriotojai ją pavadino ratanu; gal todėl, kad pelekai ir uodega pusės apskritimo (rato) formos. Vidutinis dydis - kaip cigaretė. Jeigu meškeriodamas užsižiopsai ir ilgiau nepatrauksi meškerės, kai „ima“, ratanas nugrauš slieką kartu su kabliuku. Burnoje jis turi daug smulkių aštrių dantukų - gal tam, kad galėtų atplėšti prie akmenų ar krantinių kitų žuvų priklijuotus ikrus. Mano bičiulis Alikas, tas, kur labai „pakaustytas“ politikoje, sako, kad tai žuvų mafija, atplaukusi iš Sicilijos.

Pastebėtas ir dar vienas naujas Neringos gyventojas – mangutas. Tai simpatiškas rytietiškomis akutėmis šuniukas. Žiemą, kai išbadėję Neringos šernai baksnoja nosimis į gyventojų duris arba išeina į kelią, laukdami išmaldos iš pravažiuojančiųjų automobiliais, šis šuniukas miega kur nors urve. Pavasarį skuba prisikaupti riebalų atsargas. Ryja viską, o labiausiai mėgsta paukščių kiaušinius ir jauniklius. Dieną slapstosi, o naktį lenda į kiemus ir plėšikauja. Radęs mano padėtus malkinėje sliekus, surijo juos su visa dėžute.

Dabar Preiloje, o taip pat ir visoje Lietuvoje daug kalbama apie grupę naujai pastatytų, poilsiui skirtų namelių. Neaišku, kodėl buvo tylima, kai kažkas juos projektavo, derino, statė. Dabar, kai tie nameliai jau stovi, kilo triukšmas, kad užstatyta urbanistiniu požiūriu labai vertinga teritorija, kad šie statiniai neatspindi mūsų šalyje pasiektų stulbinančių architektūros laimėjimų ir todėl juos būtina nugriauti. Pavojinga Lietuvoje investuoti dorai uždirbtus pinigus. Aš tą teritoriją gerai prisimenu: tai buvo šiukšlių priverstas raistas – šernų karalystė. Kartą joje buvau paklydęs, tai reikėjo džiovinti kelnes ir krapštyti erkę. Dabar ten įrengti pravažiavimai ir šaligatviai. O ir tie nameliai ne tokie jau baisūs: ne iš stiklo ar aliumininio karkaso, stovi tarp medžių, todėl negadina kraštovaizdžio nei nuo marių, nei nuo kokio nors turistinio maršruto pusės ir tikrai neužgožia kažkada viduryje miestelio pastatytos kitos šalies mokslininkų poilsinės. Žmonės sako, kad šių namelių sumanytojams reikėtų primatuoti dar porą hektarų raisto, kad jie ten galėtų įrengti sporto aikšteles; taip pat pasiūlyti pastatyti naują molą ir įrengti žvejų mėgėjų prieplauką buvusios žvejų prieplaukos vietoje. Tuomet atsigautų miestelis, kuriame per 20 nepriklausomybės metų buvo daugiau griaunama, negu statoma. Atvažiuotų poilsiautojų, kurie atvežtų ne tik litų, bet ir eurų, markių ar kitų dar nenuvertėjusių valiutų. Norėčiau ir aš pagyventi tokiame namelyje, o jeigu dar už žmonišką kainą... Tačiau mano bičiulis Alikas, tas, kuris gerai nusimano ichtiologijoje, sako, kad jeigu siūloma griauti, tai tą ir reikia daryti, nes tokie statiniai gali pakenkti ratanų populiacijai.

Atgal