VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kelionės

06 10. Baltijos šalių vokiečių bendrijų dainų festivalis... jubiliejinėje Šilutėje

Jonas Duoba

Šių metų gegužės 22-28 dienomis, ištisą savaitę, Šilutė kunkuliavo gausiais renginiais savo 500 metų egzistencijos jubiliejaus proga. Miesto ir rajono gyventojams teko ypatinga garbė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Šilutei suteikė mūsų šalies kultūros sostinės 2011-siems metams titulą. Miesto įvairiose patalpose, aikštėse, skveruose, o paskutines dvi dienas, gegužės 27-28 dienomis, net ir gatvėse vyko įvairių kolektyvų, tiek vietinių, tiek svečių, kultūrinio-meninio, sportinio, komercinio ir kitokio pobūdžio renginiai, meninės parodos, jubiliejinė mokslinė konferencija „Šilutė ir jos 500 metų istorija“, pasaulio šilutiškių sueiga, įvairių grupių koncertai, atrakcionai vaikams. Prie lopšelio-darželio „Pušelė“ atidengta paminklinė lenta įžymiajai dainininkei Aleksandrai, gimusiai Šilutėje ir, sulaukus vos 4 metų, kartu su tėvais išvykusiai į Vokietiją (jau mirusi).

Šilutės bendruomenei buvo įteiktas Europos Garbės ženklas, evangelikų-liuteronų ir katalikų bažnyčiose vyko pamaldos už miestą ir jo žmones. Visos šventės pagrindinis devizas buvo „...kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą...“, nes visiems mums gerai žinoma, kad Šilutės kraštas išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų tuo, kad kiekvieną pavasarį, kai pradeda tirpti sniegas ir ledai, tūkstančius hektarų rajono teritorijos užlieja vanduo, žmonės kenčia nuo potvynių. Bet rajono žmonės nepasiduoda panikai ir pesimizmui, o randa būdų kovai su gamtos stichijomis. Regiono gamta graži, gausybė vandenų (Šyšos upė, unikali Nemuno delta su pagrindinėmis atšakomis - Atmata ir Skirvyte, supančiomis Rusnės salą su Rusnės miestu), gausybė perinčių paukščių (apie 180 rūšių) vilioja į čia turistus nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Truputis istorijos. Šilutės regionas priklauso ypatingam Lietuvos istoriniam kraštui – Klaipėdos kraštui, kurio ekonomiką ir kultūrą šimtmečius vystė ne vien lietuviai, bet ir vokiečiai. Vaikščiojant po miestą, matosi, kad dauguma jo pastatų yra vokiško stiliaus. Klaipėdos kraštui priklauso šiandieninių Klaipėdos, Šilutės, Kretingos, Tauragės ir Jurbarko (Viešvilė, Smalininkai su savo apylinkėmis) rajonų dalys, taip pat ir Kuršių Nerija. Į šias iš seno lietuvių genčių gyvenamas teritorijas jau nuo 13-ojo amžiaus 2-osios pusės ėmė veržtis vokiečių Livonijos ordinas, o vėliau ir jam giminingas Kryžiuočių ordinas. Vokiečių viešpatavimas krašte buvo įtvirtintas Torūnės (1441 m.) ir Melno (1442 m.) taikos sutartimis dar Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpiu. Nuo 1525 m. Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. Prūsijos karalystei, nuo 1871 m. - Oto fon Bismarko (Otto von Bismark) suvienytai Vokietijai. Tik 1923 m., kai Vokietija buvo nualinta jos pralaimėto 1-ojo pasaulinio karo ir Europoje susiklosčius palankiai politinei situacijai, Lietuvai vėl pavyko atgauti Klaipėdos kraštą. Deja, 1939 m. Adolfas Hitleris vėl keletui metų atėmė Klaipėdos kraštą iš Lietuvos ir prijungė prie Vokietijos. Prieš 2-jį pasaulinį karą Klaipėdos krašte, neskaitant pačios Klaipėdos, daugiau kaip pusė gyventojų (apie 56 proc.) buvo lietuviai. 1945 m. Vokietijai pralaimėjus 2-jį pasaulinį karą, Klaipėdos kraštas vėl atiteko Lietuvai.

Šilutės miesto užuomazga laikomi 1511-ji metai, kada raštuose randamas pirminis gyvenvietės pavadinimas Šilokarčema, vokiškai Heydekrug. Iš pradžių gyvenvietės branduolį sudarė 4 susijungę kaimai: Šilokarčema, Cintjoniškiai, Verdainė ir Barzdūnų – kaimas. Iki 20-ojo amžiaus pradžios visą gyvenvietę vadino Šilokarčema, po to įsiteisino Šilutės vardas, o vokiečiai toliau (net iki šiolei ) liko prie termino Heydekrug.

Nors dar 16-me a. gyvenvietėje buvo pastatyta miestui būdingų objektų, kaip bažnyčia, mokykla, įrengta didelė turgaus aikštė (kur prekiaudavo ne tik vietiniai pirkliai, bet ir atvykę iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus), tačiau miesto statusą gyvenvietė įgavo tik 1941 m. Taigi, 2011 m. Šilutė švenčia ir savo 2-ąjį jubiliejų – Fonetį, kai miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Įdomu, kad maždaug tokio pat didumo Jurbarko miestui (abiejuose yra maždaug po 15000 gyventojų) tos teises buvo suteiktos prieš 400 metų (tas jubiliejus bus švenčiamas liepos 15-16 d.).

Šiomis dienomis vykusio Šilutės dvigubo jubiliejaus šventinių renginių gausybėje ypatingą vietą užėmė gegužės 28 d. vykęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos vokiečių bendrijų chorų – dainų festivalis, apie kurį kaip jo dalyvis norėčiau pakalbėti.

Į Šilutę vykome 16 Vilniaus Vokiečių bendrijos choristų (keletas choro narių dėl įvairių priežasčių negalėjo išvykti) patogiu 18 sėdimų vietų autobusu „Mercedes Benz“ per Raseinius, Tauragę, Mikytas, Pagėgius. Kelione ir jos išlaidų padengimu rūpinosi per Vokietijos ambasadą bendrijos pirmininkas ir aktyvus choro dalyvis Ervinas Petraitis. Tauragėje, kurios rajone yra jo gimtinė, Ervinas pasiūlė padaryti pertraukėlę, įdomiai papasakojo apie savo vaikystės ir jaunystės miestą, supažindino su ten gyvenančia savo sesute Edita, kuri mums parodė 1-me ir 2-me pasauliniuose karuose žuvusių (keleto šimtų) vokiečių karių kapines. Ervinas parodė vietą, kur 1946 m. vienas rusų „frontavikas“, apsikarstęs krūtinę „skardelėmis“ (medaliais) bandė sodinti bulves. Vietiniai gyventojai jį gėdino, kad taip nedera elgtis, nes čia ilsisi žuvę žmonės-kariai. Bet jis, tikriausiai įkvėptas J. Stalino ir I. Orenburgo pasakymų, jog kiekvieną vokietį reikia žudyti dėl to, kad jis yra vokietis, rausėsi žemėje ir toliau, sodino bulves, nepaisydamas žmonių atkalbinėjimų. Tačiau rudenį taip ir liko tos bulvės nenukastos, sodintojas nepasirodė - gal jam truputį prabilo sąžinė.

Šilutėje mus maloniai sutiko vietinės Vokiečių bendrijos pirmininkė Gerlinda Stungurienė, pasiūliusi apsistoti ne pačioje Šilutėje, o už 7 km esančioje egzotiškoje Rusnės saloje ir joje esančiame Rusnės mieste, kur buvome apgyvendinti neįgalių jaunų žmonių mokyklos bendrabutyje, kuris rūpestingų ir gerą meninį skonį turinčių šeimininkų yra labai pavyzdingai tvarkomas. Buvo labai įdomu susipažinti su unikalia Rusnės sala ir Rusnės miestu.

Šeimininkų – Šilutės vokiečių bendrija yra viena gausiausių ir aktyviausiai pasireiškiančių Lietuvos vokiečių bendrijų. Jos nariai, jos choras „Heidi“ („šitas“) atliko nemažai įdomių renginių – koncertų, parodų, įdomių diskusijų ir kt. Gegužės 28 d. 11-17 val. vyko pagrindinis Baltijos visų 3 valstybių vokiečių bendrijų chorų festivalis.

Pirmiausia pasirodė net 4 chorai iš Latvijos. Ventspilio choras „Windau“ (=Vindava – senesnis Ventspilio pavadinimas) pakiliai sudainavo vokiečių liaudies dainas „Drunter und Druber“ (=chaosas), „Au einem schonen tag“ (= vieną gražią dieną), „Im schonsten Wiesengrunde ist meine Vaterhause“ (=gražiame slėnyje yra mano gimtieji namai), „Mein Vater war ein Wandersmann“ (=mano tėvas keliauninkas), „Brautlied“ (=nuotakos daina). Rygos choras „Morgenrot“ (=rytmečio aušra) buvo išsirinkęs gana smagias vokiečių dainas ir jas visai nepriekaištingai atliko: „Die Stadt und meine traume“ (=miestas ir mano svajonės), „Beim Kronenwirt“ (liet. atitikmuo – „vestuvės kaime“), polka „Rosmunde“ (polka „Rozamunda“), valsas „Am schonen Rhein“ (=prie gražiojo Reino), „Wo die blauen Kornblumen bluhen“ (=kur žydi gražiosios rugiagėlės). Labai gražiai pasirodė gerai susidainavęs moterų choras „Lorely“ iš Daugpilio, virtuoziškai pritariant nuostabiai akordeonistei: tai žiūrovams kėlusios susižavėjimą dainos „Am Golf von Biskaya“ (=prie Biskajos Golfo); šios dainos antrąją pusę choristės atliko latviškai („Prie Dzintavo jūros...“), toliau irgi puikiai skambėjo dainos „Im gruhen Wald“ (=žaliame miške), „Lustig ist das Zigeuner lebeh“ (=linksmas čigonų gyvenimas), „Du, du liest mir im Herzen“ (=tu, tu glūdi mano širdyje), o paskutinioji labai smagi daina (kurios vertimas į lietuvių kalbą labai paplitęs ir labai mėgstamas mūsų liaudies) „Ale Manner trinken, nur der kleine Johann nicht, oh, Susanne, wunderschone Anna, wie das leben ist doch schon...“(=visi vyrai geria, tik Jonelis ne, oi, Zuzana, nuostabioji Ona, koks gyvenimas gražus...) buvo palydėta žiūrovų ilgai trukusiais ir energingais plojimais. 4-ji Latvijos grupė „Companella“ buvo iš Liepojos, ji buvo pasirinkusi ramesnes, lyriškesnes melodijas: „Oh, du liebe Erde“ (=o tu mieloji žeme), „Das klingt so schon“ (=tai skamba taip gražiai), arija iš V.A.Mocarto operos „Die verzauberbe Flote“ (=užburtoji fleita) ir kt.

Mūsų vilniškę grupę labai nustebino Vokietijos ambasados pirmasis sekretorius kultūros, spaudos ir švietimo reikalams mūsų labai gerbiamas ponas Jean Pierre Froehly (Žan Pjer Frioli), kuris mums vis tarpininkauja, prašant paramos bendrijai iš ambasados, o festivalį pradedant pasakė nuoširdžią sveikinimo kalbą, palinkėdamas visiems sėkmės, gi dabar pasirodė jau ne kaip geras oratorius, o puikus muzikantas ir dainininkas. Akomponuodamas gitara jis atliko keltą dainų solo ir duetu su viešnia iš Vokietijos Dorotėja Loč (Dorothee Lotsch), kuri priklauso garsiajam Aleksandros susivienijimui. Dar iš tos grupės gerai pasirodė simpatiška solistė Aleksandra (Alexandra), atlikusi keletą nuostabių dainų.

Estijos vokiečius atstovavo vienas kolektyvas „Julia“. Tai jaunų atlikėjų baleto grupė, atlikusi vieną iš pjesių iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ (Schwanense) ir kitus baleto numerius pagal šiuolaikinę vokiečių muziką.

Festivalio kulminacija tapo vokiečių bendrijų chorų iš Lietuvos pasirodymai. Šeimininkų choras „Heidi“ ir kiti bendrijos veikėjai aktyviai pasireiškė keletą dienų dar prieš gegužės 28 d. Todėl pirmutiniai iš Lietuvos kolektyvų pasirodė klaipėdiečiai. Bet juos atidžiai išklausyti negalėjau, nes mane žiūrovų eilėse atrado pusdienį ieškojęs pilietis iš Vokietijos miesto Dortmund – tai 90-tus metus jau einantis Gustav Sedat, nepabūgęs atvairuoti savo automobilį 1500 km su savo drauge Jenny Bierdel. Nors Gustavas išvyko iš Lietuvos prieš 70 metų, bet dar nepamiršo lietuvių kalbos. Gražiai lietuviškai ir vokiškai kalba ir ponia Jenny. Su Gustavu susipažinau praeitų metų spalį Pietų Vokietijos mieste Hiutenfelde (Huttenfeld), kur lietuvių Vasario 16-osios gimnazijos patalpose dalyvavome lietuvių ir vokiečių draugystės kultūrinėje konferencijoje. Tada Gustavas nustebino konferencijos dalyvius, virtuoziškai grodamas lūpine armonikėle. Dabar malonią pažintį atnaujinome ir, kadangi laikas buvo labai ribotas, paskubomis pasikeitėme suvenyrais.

Ir taip atėjo eilė pasirodyti vilniškių grupei – vokiečių bendrijos chorui „Lebenslust“ (=geismas gyventi), vadovaujama talentingos muzikos specialistės-dainininkės ir reiklios dirigentės Danutės Zabutienės. Su malonumu ir dvasiniu pakilimu atlikome kruopščiai atrinktas vokiečių dainas „Denn im Walddasind die rauber“ (=nes čia miške yra plėšikų), „Lilly Marleen“, „Das Kufsteiner Lied“ (=huvšteiniečių daina), iš Italijos kilusią vokiečių mėgstamą dainą „La Pastorella“ (=piemenaitė), šiuolaikinę vokiečių mėgstamą dainą „Gute Nacht, liebe Freunde“ (=labanakt, mielas drauge). Atidžiai klausiusi mūsų dainų festivalio vyr. koordinatorė Ponia Gerlinda pagyrė mus, kad esame rūpestingai pasiruošę ir puikiai sudainavome, taip pat ji atskirai pažėrė du komplimentus geriausiam grupės baritonui Aleksandrui Baimteriui (Alexander Baimter), tarpais atlikusiam puikius solinius fragmentus, taip pat visiems patiko dviejų porų suktinis valsas prie kufšteiniečių dainos paskutinio posmelio. Sulaukėme puikių atsiliepimų ir iš kitų klausytojų pusės.

Vokiškų dainų festivalį užbaigė meniškai stipri grupė iš Kauno vokiečių bendrijos. Ir vykę dainininkai, ir geras jiems pritariantis akordeonistas. Jų repertuaras buvo gerai parinktas: „Junge Leute mussen traumon“ (=jauniems žmonėms reikia pasvajoti), „Belala, belala Marie, vergiss mich nie“ (=mieloji Marija, niekados nepamiršk manęs), „Wem die Sonne geht auf“ (=kai teka saulė), „So viete schone Blumen“ (=tiek daug gražių gėlių), „Tanze mit mir in den Morgen“ (=šok su manim iš pat ryto – smagus tango, vienas populiariausių pasaulio šlagerių 1963 m.), „Rote Rosen versperchen so viel“ (=raudonos rožės žada tiek daug), „La Paloma“ (sena, superžavi - subtili jūreivių daina „Balandėlė“), „Es war wie vor vielon Jahren“ (=tai buvo kaip ir prieš daugelį metų).

Užbaigus brolišką Baltijos valstybių vokiečių dainų festivalį, jo vyr. koordinatorė Gerlinda Stungurienė nuoširdžiai padėkojo visiems festivalio dalyviams už gražias dainas, gerą muziką ir informavo, kad 2012-jų metų Baltijos šalių vokiečių bendrijų chorų festivalis vyks mūsų uostamiestyje Klaipėdoje.

Atgal