VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

10 07. Ar mylime savo kraštą?

Rimantas Giliauskas

Turime Lietuvos „everestą“ – Aukštoją, į kurio krikštynas prieš eilę metų spalvingą žmonių minią vedė alpinistas V.Vitkauskas, iškėlęs kirtiklį su pasaulio viršukalnėse pabuvojusia mūsų trispalve. Tai buvo didelė ir džiugi lietuvių šventė.

Deja, iškilmės baigėsi ir 2011 m. rugsėjį Aukštojas išrodė gana prastai: kalvos viršūnė net nenušienauta, nešvari ir apleista. Medininkuose ir Aukštojo prieigose jokios rašytinės informacijos ir rodyklių į aukščiausią Lietuvos viršūnę, kelias į kalną per sodybą pertvertas lentele su užrašu „Privati valda“, kito kelio ir net tako nėra, arba jų nematyti. Jau nekalbant apie paprasčiausią automobilių aikštelę kur nors netoliese. Kitaip tariant, prie labai svarbaus valstybės objekto nei prieisi, nei privažiuosi. Esi priverstas sukti į sodiečio ganyklą ir eiti kalno link (jei žinai, kurioje pusėje tas kalnas), vis atsisukdamas, ar sodietis dar nepjausto padangų už privačioje žemėje paliktą mašiną. Panašiai su kitomis Juozapynės kalvyno viršukalnėmis: kaip surasti, pavyzdžiui, Rutkiškių kalną, jeigu nei prie žvyrkelio, nei atsišakojančio duobėto keliuko jokio informacinio užrašo?

Ne ką geriau išrodo ir Liucionių ola prie Nemenčinės, už Raudondvario, Paneryje. Nei rodyklių, nei informacijos, nei aikštelės, pats takas varganas, laipteliai į olą nesaugūs. O ir plaukdamas Nerimi, kokio nors ženklo apie čia esančią Liucionių olą nepamatysi. Daug kur Lietuvoje prie tokių vietų yra informacinės lentelės su objekto išsamiu aprašymu, tik ne Vilniaus rajone.

Susidaro įspūdis, kad tai ne žymios Lietuvos vietos, o kažkokie privatūs vietiniai užkampiai, kuriuos nuo atvykusiųjų būtinai reikia slėpti. Arba kažkas labai nemyli Lietuvos, kad taip neprižiūrėtų, nesutvarkytų jos išskirtinių vietų. Ir visa tai, kaip bebūtų liūdna, mūsų sostinės pašonėje - Vilniaus rajone.

Pastebėtina, kad šiame rajone labai išpuoselėtos bažnyčios ir kiti religiniai objektai, tačiau lietuviai religinių apeigų valstybine kalba ir bažnytinės informacijos vargu ar turi. Tuo pačiu krenta į akis, kad daugelio vietinių gyventojų, ypatingai kaimuose, kalbančių „po prostu“, buitis ir aplinka neturėtų ženkliai skirtis nuo bendrojo lygmens Lietuvoje.

Turime daugybę organizacijų, kurioms šie reikalai turėtų rūpėti. Visų pirma – Vilniaus rajono savivaldybė. Pasinėrusi į sukeltų problemų isteriją dėl Lietuvos nuoširdaus noro pagaliau išmokyti Lietuvos lenkus valstybinės kalbos, kad galėtų artimiau bendradarbiauti valstybės valdyme ir kitus panašius dalykus, ar savivaldybė nepamiršo valstybės kultūros objektų sutvarkymo ir nuolatinės priežiūros? O Raudondvario, Šumsko ir kitų apleistų dvarų baisenybės? Juk tokia šių objektų būklė užtraukia pasibaisėjimą ir gėdą visai Lietuvai. Taipogi Lietuvoje veikiančios: Geologų sąjunga, Geografų draugija, Lietuvai pagražinti draugija, Keliautojų sąjunga, galų gale valstybinis Turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, ar jiems nerūpi lankytinų objektų būsena? Gal galėtų ir konservatorius A.Kubilius su svita dviračiais tas vietas aplankyti – ar nepraeitų savigyros sindromas ir nekiltų minties proveržis keisti Lietuvos įvaizdį rytiniuose Lietuvos pakraščiuose?

Atgal