Kelionės
10 18. Svarbiausia Norvegijoje – pagarba žmogui
Daiva Jankauskaitė
Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, į Norvegiją važiavau padirbėti, be to, daug mano studijuojančiųjų draugų jau Norvegijoje. Pamačiusi, kaip jie gali išpildyti savo svajones (jaunas žmogus turi daug polėkių ir poreikių), ir aš nutariau pabandyti...
Neketinau važiuoti į nežinią, rizikuoti, norėjau turėti kažką konkretaus. Nuo norų iki svajonių realizavimo praėjo beveik dveji metai. Man labai pasisekė, nes važiavau su savo drauge, kuri jau keletą metų ten gyvena ir dirba. Aišku, kad be kalbos ir be jokio Norvegijoje pripažįstamo išsilavinimo gero darbo negausi, taigi man teko dirbti viešbutyje. Nelegaliai norvegai žmonių įdarbinti nenori, taigi net bulvių lauke dirbau legaliai.
Žinojau, jei šeimininkai mato, kad tu nori ir stengiesi, jie patys suteiks galimybių ir pasiūlys ne tik geresnį darbą, bet jų pagalba galima išmokti kalbą. Taigi dirbdama viešbutyje padariau netgi savotišką karjerą. Šeimininkė kartą paklausė, ar aš moku piešti, o kadangi mano svajonės buvo susijusios ir su menais, negalėjau atsidžiaugti. Pasiūlė išpiešti viešbučio sienas norvegiškos gamtos motyvais. Mano darbas jiems labai patiko, žadėjo prašyti, kai antrąjį kartą grįšiu, ir kitą sieną išpiešti.
Buvo įdomu bendrauti su mano amžiaus norvegais, jie labai domėjosi Lietuva, kurią pristatydavau ne iš blogosios pusės, nors kalbėdavau ir apie pinigus, lyginau kainas Norvegijoje ir Lietuvoje: juk negali žinoti, gal ir jiems teks kada atvykti pas mus...
Sulyginus minimumą Norvegijoje ir Lietuvoje – skirtumas dešimt kartų. Benzino kaina Norvegijoje yra apie šešis litus, pas mus – beveik penki litai, patalpų nuoma ten dvigubai brangesnė nei Lietuvoje, pas mus pigesni kai kurie maisto produktai, o kita - labai panašu. Jie nelabai suprasdavo, kaip galima Lietuvoj pragyventi už minimalų atlyginimą...
Manau, norvegai nelabai žino, ką reiškia maisto skanumas, o ypač Lietuvos... Jų valgiai man niekuo neišsiskyrė, plačiai vyrauja greitasis maistas. Mineralinio vandens litro Norvegijoje - apie aštuonis litus, pienas – apie šeši litai. Pieno riebumas nuo 0,1 iki 3,9 proc. Duona – nuo 3 Lt iki beveik 20 Lt už kepalėlį. Tokio duonos kvapo kaip Lietuvoje neteko rasti, labai pasiilgdavau lietuviško maisto. Ir su draugais prašydavome iš Lietuvos atvežti nors duonos kepalėlį, taip pat lietuviškų moteriškų žurnalų, mielai skaitėme. Paprastoje maisto parduotuvėje alkoholinių gėrimų galima rasti tik silpnųjų, prekiaujama iki 8 val. vakaro, o norint gauti stipresnių, tenka ieškoti specializuotose parduotuvėse. Per visą vasarą neteko matyti nei vieno girto žmogaus.
Nustebino, kad norvegai labai pasitiki žmonėmis: darbo valandas patys užsirašydavome, niekas netikrindavo, kiek iš tikrųjų išdirbdavome, tai buvo mūsų sąžinės reikalas. Pasitikėjimas žmonėmis – begalinis. Net perkant prekę, kartais klausia, kiek kainuoja, pardavėjai pasitiki.
Mums dar daug reikia mokytis rūšiuoti atliekas: kartą sumaišėme surinkimo talpas, ir visą mėnesį šiukšlių neišvežė. Nesupratome kodėl, kol kiti lietuviai nepaaiškino, jog nerūšiuojant ar neteisingai rūšiuojant šiukšles tektų mokėti 10000 kronų baudą. Superkama net skardinė tara.
Platus ir kultūrinis gyvenimas. Abiturientams – 3-4 dienas vyksta šventės, kuriose jie iššaukiančia apranga siaučia visame mieste, linksminasi. Tai tarsi įžanga į suaugusiųjų gyvenimą ir jų pasaulį - tarsi karnavalas.
Labai geros mokymosi sąlygos. Šešerius metus Norvegijoje gyvenančios lietuvių šeimos 16-metis sūnus perėjo mokytis į koledžą ir pasakojo, jog jam sąlygos puikios – mokykla parūpino kompiuterį su beveik 100 proc. nuolaida ir kita mokyklai reikalinga įranga.
Didžiausi lietuvių konkurentai Norvegijoje – lenkai. Ne tik dėl to, kad jų Norvegijoje panašiai tiek, kiek ir lietuvių, o ir dėl to, kad lenkai sutinka dirbti beveik už dvigubai mažesnį atlygį, bet lietuviai dirba geriau už lenkus. Jei lietuvis norės, padarys darbą be priekaištų. Dauguma savo verslus turinčių suaugusių norvegų pripažįsta, kad norvegai turi per daug pinigų, ir jiems tai jau tampa kaip nuodu, savo vaikus išlepinę jauni žmonės jau net nebenori dirbti, jiems nieko netrūksta, tada tėvai samdo mus, užsieniečius, dirbančius daug ir sunkiai, juokauja, jog jei mes nevažiuotumėme, dauguma norvegų žlugtų.
Gamta Norvegijoje panaši kaip ir Lietuvoje, spalvos tos pačios, bet labiau kalnuotos vietovės. Senamiesčio architektūra primena Lietuvą, kažko išskirtinio neteko matyti. Privatūs namai turi savo stilių, bet dominuoja raudona, tamsiai pilka palva. Norvegai tiesiog garbina medieną, net bankuose talonėlių išdavimo automatas - su medžio apdaila.
Norvegus visada pamatysi tik su šypsena, ir tai kelia geras emocijas. Niekad nesusidūriau su apgavystėmis, manęs niekas neįžeidė.
Labai gerbiama šeima. Pensininkai turi geras sąlygas gyventi ir yra labai gerbiami, džiaugiasi savo senatve, jaunam bankai suteikia sąlygas paimti paskolas ir tinkamas sąlygas jiems grąžinti. Tėvai vaikams matant niekada nevartoja alkoholio, stengiasi apsaugoti nuo neigiamo pavyzdžio.
Norvegai turi ir pramogų. Dauguma turi slides. Pastebėjau, jog dviračių takai - kiekviename miestelyje ar kaimelyje, teko matyti net 80 metų močiutę, minančią į kalną dviratį. Kadangi dideli atstumai, norvegai sako, jog jei nustotume sportuoti, tai greitai pasentume.
Su oficialiomis lietuvių bendruomenėmis Norvegijoje nebendravau, kadangi pažįstamų lietuvių ratą turėjau nemažą. Be to, dauguma jų nenori bičiuliautis.
Manau, kad ten dar grįšiu, gal susirasiu geresnį darbą, bet, kaip sakoma, visur gerai, kur mūsų nėra... Bet ateities su Norvegija nesieju.
Atgal
.jpg)
(1).png)
