VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

Ilgiausios nakties dangus

Antanas Aleknonis

Baltais pusnynais gruodis vis labiau baltina lygius laukus, belapes girias su žaliaspygliais šilais, ledo tiltais sukaustytas upes su rudenį melsvavusiais Novaraisčio vandenimis šiaurinėj Prūsų Lietuvoje. Kur paskutinis girinis krivis be takų kasryt klampoja vėjo gludinamais sniegynais nuplaut Aušrai akių - Dievaitės šaltinio versmėn - su nubudusia ruda striukutės uodegos karetaite. Štai ir artumon sėlinančios baltakailės laibos - žebenkšties juodaplunksne pamedule. Vakariau baltųjų uodeguotųjų zylių, kamuolėlin susigūžusių, septyneto būrelis, visą naktį glaudžiai pratupėjo brėkštančio brūzgyno šakyne, švelnutės kresno, juodo snapelio paukštytės su aplinkui kyšančių ilgųjų uodegėlių laisvybe jau purpsi tolyn baltakamienių beržų pastirusių žirgynėlių variu žvilgančiom svyruoklinėmis šakomis pro apsnigtas baltaskares egles vakarop link Siesarties ištakų, kur užsilikę Europoj mažiausieji nykštukai, ilgą naktelę užuovėjos šakelėj susiglaudę, dešimtine vorele pratupėjo lig raustančio saulės patekėjimo ir grakštuolės stirnos pasikylėjimo iš šiluma dar garuojančio guolio - laibom kojelėm prikapstytos šilinės žemės nuolat storėjančiuose sniegynuose.

Kai metas ilgiausiai nakčiai, rausvo geltonumo gintarinė saulė nuskęs vilnijančios Baltijos nepermatomoj tolybėj, vėl po eglių tankme iš suskintų-sunešiotų šakų plačiai savu kvapu dvelkiančio migio pakilęs gauruoto, juodo sprando tvirtas šernas ilgam žygiui į gruodžio 24-iosios, Kalėdų ir Naujųjų Metų aušrą su aplinkui pelių ieškančiomis lapėmis, obelikių ir kriaušaičių apatinių šakų žievę nugraužiančių vis retėjančiais pilkaisiais kiškiais, pėdų raštais nušokuojančiomis girinėmis kiaunėmis ar tarp užsilikusių paliegėlių paukščių bezujantis šeškas šnarančių nendrynų platybėje iki pat Kubilduonio.

O Geležbalių girinės ir Liekės Paukštbalių lazdyninės papurusių už liemenį ilgesnių uodegų miegapelės virš pusmetį iki pavasario šilumos paspaudžia po subirusiais lapais giliai žemę išraizgiusiomis šaknimis, joms talkinant net kiaunių giminės keršasnukiams milžinams opšrams (barsukams), dabartinėmis vasaromis jau dažniau pastebimiems po paskutinių dešimtmečių ryškaus praretėjimo. Trobesiuose ir po sniegu zuja pelės su pelėnais, juodų nugarų kailio šnipėti kirstukai net žiemą privalo susirasti vabzdžių, jei nori sulaukti atbudusio pavasario linksmybių, kai geltonas skirpstanglinis drugys įsikibęs bruknės ar vasarai uogom sumėlynuojančios nemunės pumpurėton šakelėn apsnigtos pratūnos lig pat baltalksnių ir lazdynų sužydėjimo Liektės ir Novos pašiliuose, kai jų giminaitės keturakutės spungės su dilgėlinukais pastirę stogų ir klojimų palėpėse, skardinių sandarybėn sulindę aptinkami dvisparnės musės sumigusios namų sienojų plyšiuose. Atšilusios gegužės įkyrūs zyzaliai uodai speigus prakenčia po sausuolių medžių atšokančia žieve ir išvartų kerplėšose. Durpžemin įsirausę lig balandžio iškenčia šaltakraujai šventieji žalčiai, kanapinės raštuotų vingių gyvatės, vasaros vikrieji su gyvavedžiais driežais, po ledu plaukiojančių žuvų vandeningu dugnu negrabiai ropinėja rudosios varlės ir uodeguoti tritonai.

Suneštų spyglių pilių skruzdėlynai irgi užsislaptinę po balto sniego našta, dabar jau neiškapstomi išnykusių Sūduvoj žaliųjų meletų, užtat dūlinančių šernų vienišiai nevengia išsitiest miegui atkapstyto skruzdžių miesto šilumon, dažnai pasmerkdami darbštuolius bendruomeninius vabzdžius išmirimui. Teberūpi ir Didžiosios girios Meišlaužio biržėje paliktos galiūnės drebulės kelman medų nešusių bitelių likimas, per speigo naktis poškant užsilikusių paskutinių drevėtų juodalksnių kamienams brastingoje Poškabalėje. Kažin, ar iškliks vienintelė ten senoviškame eglyne regėta rudenį nuvirvėjusių voverių porelė, kaip ir Siesarties Valkomis nusklendusi virbė.

Gi speigingai nakčiai net nykštukai su uodeguotosiomis zylėmis miegui renkasi kare iškastų apkasų ir tankams duobių smėlingus pakraščius girios pusnynuose, pamirštant pavojų nuo aplinkui šmirinėjančių plėšrūnų.

O pelėdoms vėl gresia bado mirtis, nuolat kylant besileidžiančių snaigių storybei lyg atminty įsirėžusių 1996-ųjų vasaryje, kai badmiriaujančios naminės pelėdos jau dienomis blaškėsi po baltus pusnynus Rudšilyje - taip ir neatsigavusios per visus 15 metų. Dabar mokslinčią pelėdą nebent aptiksi Lekėčiams ryčiau Gėgio šaltinio, kalno pušų ir eglių užuovėjoj žiemojančių iesmininkų būrius, aptvaruose laikomų grakštuolių stirnų dešimtinę, penkis danielius, Dovydo elnių porelę bei puštinių su karališkaisiais penkiolika fazanų globojančius Kęstučio-Nelitos Bybartų sodybos kaimynystėj, kur vasarai iš plačios landos inkilo išsivedė per naktis cirpavusius dailučius pelėdžiukus, kai dabar – išaušus trumpiausios metų dienos rytui kaštono pažemės lesykloje lig vakaro prietemos saulėgrąžų ir grikių sėkleles gliaudo keliolika žaliukių, liekninės pilkosios su mėlynosiomis zylėmis, būreliu klaidžiojančios juodai juostuotos saulėtosios krūtinėlės lašinukės, melsvaplunksniai bukučiai aliejingas sėklas vis slapsto po pagirio storesnių medžių kamienų žiauberinius plyšius atsargai, jeigu gerieji žmonės kuriai nors dienai nesumąstytų ilgesnei išvykai pasisvečiuot pas gausius bičiulius ar miestų patogumuose besišildančius tėvus. Pernai žiemą šioje lesykloje lankėsi net mūsiškis šilagaidinis ir šiaurinis kikiliai, stirnų – elnių loveliuose grūdų atliekomis sotinosi prieš kolūkinį sodybų ištuštėjimą Prūsų Lietuvos laukininkų kiemuose takais nubarstytų grūdų ir šieno žolynų sėklelių nuobiromis virš užsnigtų arimų šimtiniais būriais atplasnojančios geltonosios startos ir šiaudiniuose stoguose nakvojantys žvirbliai. Tada retą rytą nesigirdėdavo skerdžiamų kiaulių žviegesio, o po jų išmėsinėjimo likučius visada surankiodavo baltmargės kerksėtojos šarkos, kurių dabar jau nei vienos nematau Liekės kaimuose - nuo jos versmių Plaktinėje iki pat žiočių Nemunan tarp Šėtijų Jundakalnio ir Jadagonių piliakalnio.

Saulės šviesoje iki vakaro prietemos pušies viršūnės kamblio plyšyje penui sėklas iš nusiskinamų atskraidintų kankorėžių kaldavęs kantrus margasis genys štai purpsi ilgiausios nakties miegui į pavasarį vaikams iškaltą uoksą drebulėje, o pirmametis genelis nakvynei seniau vis lysdavo į uoksinį inkilą beržynėly ties tėviške, jau prieš dešimtmetį nukirstą ir sula suputojusį žiojėjančiais kelmais pavasario atšilime. Prie kūdros tebestūkso dar uoksėtas juodalksnis, pro kurio moliu susiaurintą geninę landą saugiai nakvynei kasvakar įlenda svetur kelionėmis besibodintis savas bukutis, gi kanapėtas girinis liputis pernakt pratūno kokio nors medžio kamieno įdubime ar po atšokusia žieve, užtat pusantratūkstantinių hektarų Rūdšilyje su jau retėjančiomis kuoduotomis zylėmis, apsinakvojančiomis kartais ir senuose barzdotų kerpių gūžtų voverių lizduose. Vakarui net Lietuvoje pasilikusios žiemoti geltonosios startos lekia į girios glūdumose iškirstas plačias biržes, kur, patupėjusios sėklinių juodalksnių viršūnėse, galiausiai leidžias speigingos nakties poilsiui žemumon į brūzgynėlių žaliaskares eglikes. Palaukių eglynų šakose nakvoja ir iš pakiemių atplasnojančių pilkvarnių būreliai, kai dar išlikusių tetervinų ir virbių Karšuvos girioje pavasariui suburbuliuojantys juodukai nakty šildosi Artosios raisto samanynus baltose pusnyse, įprastai eglių šakose nakvojančios rudaraibės girios vištelės per šalčius karais priglunda ant sniego baltakamienio beržo užuovėjos pašaknėje, jei tik prošal tvyro laisva proskynos proguma nupurpsėjimui tolyn nuo atpėdinančios lūšies ar lapės, kiaunės, šeško, danguj sidabriškai šviečiant pilnaties mėnesėliui.

Šakotaragiui briedžiui gera bet kur laukymėlėje be pasikapstymo skeltom kanopomis nugriūt miegui ant baltuojančio sniego pušies, kai šalčiuose lapė nakvynei įlenda pavasarį išsikaston olon Didžiojo šaltinio kalne po šakotąja egle, o siauresnės angos urvelyje lapų prisinešęs ar klojimo šalinės šiene įsitaisęs ežys, per visą žiemą net neatsimerkęs, sėkmingai sulaukia šilto pavasario aušros, kada padange linksmai jau čyruoja iš dausų parplasnoję dirviniai vieversiai, arimuose gyviuoja baltapamušalių sparnų pempės, smėlynuose net naktimis lyguoja nerimstanti ligutė, lyg lakštingala suokia giesmininkas strazdas girioj, aukščiausiosios eglės viršūnės smailybėje, visai žmonijai skleisdamas dangaus gyvenimo žemėje laimę.

Atgal