Kelionės
02 28. Šalia Pumpėnų - Aukštagojis
Ona Striškienė
Kiekvienas žmogus, vietovė turi savo išskirtinį veidą, tuo jie ir yra gražūs. Pasvalio rajono pakraštyje, kuris pietinėje dalyje ribojasi su Panevėžio rajonu, yra Pumpėnų miestelis. Pumpėnai – seniūnijos centras, yra vidurinė mokykla, ambulatorija, paštas, kitos įstaigos. Vienas išskirtinių Pumpėnų bruožų, kad čia senuose vienuolyno patalpose, kurios yra šalia Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplerinės bažnyčios, nuo 2004 metų vėl gyvena vienuoliai (argentiniečiai). Įsikūnijusio Žodžio kongregacija buvo įkurta 1984 m. Argentinoje. Šios kongregacijos charizma yra, remiantis šv. Tėvo Jono Pauliaus II troškimu, „kultūros evangelizacija“. Šiuo metu Pumpėnuose gyvena trys Kongregacijos kunigai: klebonas Domingo Avellaneda IVE, kunigas Juan Carlos Escudero IVE, kunigas Davidson Coelho de Castro IVE. Jie ypatingai daug dirba su jaunimu, nepamiršti pagyvenę bei ligoti žmonės. Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį kunigai lanko senus žmones, ligonius.
Kada tik būnu savo tėtės gimtinėje – Aukštagojaus kaime, esančiame netoli Pumpėnų, moterys visada neužmiršta pasidžiaugti, kad jas kas mėnesį lanko kunigas arba vienuolės. Viena jų yra Eugenija Rapkevičienė. Ji gyvena viena tvarkingame, geltonai dažytame name, netoli miško. Visada Eugeniją randu vis ką nors dirbančią. Ji sunkiai vaikšto su lazdele, bet pati apsitarnauja. Po truputį prisineša malkų, vandens iš šulinio. Iš visų pakampių išravi žoles, rudenį lapus susigrėbia, išneša, kitus darbelius nudirba. Maisto jai nuperka duktė, gyvenanti atskirai, o valgį pasigamina pati. Troboje susitvarko, pas Eugeniją visada tvarkinga, švaru. Ant lovų austinės lovatiesės, ant spintos, stalelio prisilaikant senųjų tradicijų siuvinėtos staltiesėlės. Vasarą ant stalo puikuojasi pamerktos gėlės.
E.Rapkevičienė belaukianti kunigo apsilankymo. Onos Striškienės nuotraukos
Eugenija džiaugiasi gerais kaimynais, kurie reikalui esant padeda. Ji nepraleidžia progos pasakyti, kad kaimynas Gražvydas prireikus vaistus ar maisto nuperka ir atneša. Tik padejuoja, kad kaimynė Ona Markevičienė nebeturi sveikatėlės namuose begyventi, todėl pas dukrą į Mikoliškį išvažiavusi. O tai buvusi artimiausia kaimynė, viena pas kitą - kur buvę, kur nebuvę - šiaip taip nueidavo. Eugenija sako, kad nebūtina ir eiti. Svarbu, kad jos mato viena kitą, krutančią po kiemelį, ir to užtenka, jau kaimynės ramios. Juk šalia viena kitos gyvena jau senai, todėl viena kitą ir be žodžių supranta.
Ne per toliausiai ir Dominavičių sodyba. Čia išaugo duktė ir du sūnūs, auga vaikaičiai, bet jau ne šiuose namuose. Kada tik užeinu, vis ką nors atvažiavusį randu, tai sūnų, tai dukrą, tai vaikaičius. Kartu namie gyvena sūnus Gražvydas, jis po namus dirbinėja. Turi gražų arklį, anksčiau su juo iš visų kaimynų surinktą pieną į Pumpėnus veždavo. Dabar nebėra ko vežti, niekas karvių nebelaiko. Stanislova Dominavičienė truputį stipresnė - gali Pumpėnuose bažnyčioje ar parduotuvėje pamatyti. Kasmet ją susitinku Talkonyse, kai senojoje Lipniūnų sodyboje, kunigo Alfonso Lipniūno gimtinėje, būna surengiama gegužinė (majava). Kaip S.Dominavičienė sako, iš visų tų seniau buvusių susiėjimų Aukštagojaus kaime liko tik šviesūs prisiminimai, dabar renkamasi kartą metuose Talkonių kaime.
S.Dominavičienė savo kieme prie jurginų
Ji atmena buvusias gegužines, susiėjimus, jaunimo šokius, buvusius muzikantus, dainininkus, giedotojus. Tada visi mokėję šokti ne tik armonikai grojant, sukdavo įvairius ratelius, žaisdavo visokiausius žaidimus. Dabar daug sodybų Aukštagojuje išnykę arba nyksta, stovėdamos tuščios.
Adelė Pranskietienė, kilusi iš Aukštagojaus kaimo, gyvenanti Pumpėnuose, prisimena tradicines Šv. Velykų šventes pas Jankevičius. Būdavo tai didžiajame kambaryje prie baltai užtiestų stalų. Adelė Jankevičienė su jaunėlėmis dukterimis - jų augo šešios (kitos jau buvo ištekėjusios), prikepdavo kvapnių bandelių, primargydavo kiaušinių, sukviesdavo vaikus. Juos sodindavo už stalų ir iš gražių puodelių vaišindavo arbata su cukrumi. Pasakotoja pabrėžė, kad arbata būdavusi su cukrumi, nes tada jau ir tai buvo prabangos dalykas. Daugeliui didelės trobos slenksčio peržengimas, erdvus valgomasis, baltai užtiesti dideli stalai, raižyti bufetai, už kurių stiklų stovėjo indų servizai ir kurių duris atidarę paduodavo puodukus, mandagus bendravimas buvo paslaptinga šventiška atmosfera, kurioje pabuvę išsinešdavo visiems metams kažką šviesaus, gražaus. Džiugu tai, kad kaimynai, turėję daugiau, dalinosi su kitais, kad neužsidarinėjo savo namuose, tačiau nebijojo papildomo rūpesčio ir metai iš metų rengė susiėjimus per Šv. Velykas apylinkės vaikams.
Manau, kad žmogus kuo daugiau duoda kitam, tuo pats tampa laimingesnis. Tik savyje turėdamas šviesos, ja sugeba dalintis su kitais.
Atgal
.jpg)
