Kelionės
03 02. Kelionėje pamatyta ir išgirsta
Ona Striškienė
Žiemą turiu daugiau laiko ir prisimenu vasarą, keliones - jos nepamirštamos. Nesvarbu, ar buvo važinėta dviračiu po apylinkes, ar keliauta Lietuvoje, ar išsiruošta užsienin. Kuo daugiau laiko praeina nuo piligriminės kelionės į Medžiugorje, tuo labiau viskas kristalizuojasi, ir prisiminimuose lieka tai, kas buvo svarbiausia ir prasmingiausia. Aplankytos vietos buvo ir lieka nuostabiomis, bet sutikti žmonės, jų gražūs poelgiai nepamirštami.
Teko keliauti praeitų metų gegužės pradžioje autobusu 8 dienas. Vairuotojai buvo paslaugūs ir geranoriški. Gidė Liuda buvo puikiai pasiruošusi, daug ir labai maloniai pasakojo apie tai, ką pravažiuojame, apie tai, ką dar matysime. Jos pareigos tuo nesibaigia, Liuda turi turėti krūvas pinigų (skirtingų valiutų) ir sumokėti įvairius mokesčius. Ji turi gerai mokėti užsienio kalbas, nes reikia bendrauti su viešbučių administracija ir kitais asmenimis. Vairuotojų darbas labai atsakingas, bet ir gido vaidmuo kelionėje nepaprastai svarbus. Kelionė piligriminė ir su mumis važiavo dvasinis vadovas – kelionę organizavusios „Quo vadis“ firmos darbuotojas Audrius. Visą kelionės metą jis rūpinosi bendromis maldomis, giesmėmis, skaitymais - ir visa tai jam puikiai sekėsi. Kelionė man nusisekė tuo, kad suolo ir viešbučių porininkė Danutė buvo daug keliavusi, negailinti patarimų ir tutinti nuostabią širdį.
Pirmąją dieną - keliavimas per Lenkiją, pavakare pasiekėme Čenstachavą - žymų lenkų piligrimystės centrą, čia lankėmės vienuolyno komplekse, aplankėme garsųjį paveikslą – Juodoji madona, didingą popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūrą, įspūdingas Kryžiaus kelio stotis. Vėlai vakare įvažiuojame į Čekiją ir nakvojame viešbutyje „Myslivna“, netoli didžiausio Moravijos regiono miesto Brno.
Iki Medžiugorjos toli, ji Bosnijoje-Hercegovinoje, todėl antrąją dieną dar važiavome per Čekiją, Austriją, Slovėniją ir nakvoti sustojome Kroatijoje netoli Zadaro. Nuvažiavus vakare greit sutemo, bet ryte kėlėmės ir ėjome pasigrožėti miestelio aplinka, kalnais, ežeru. Iš pravažiuotų valstybių labiausiai patiko Kroatija, ji paliko nepakartojamą įspūdį.
Trečiąją dieną vykome į Kroatijos perlą – Plitvicos ežerų nacionalinį parką, vieną gražiausių parkų Europoje. Sunku nusakyti reginį akims - tarpusavyje besijungiančius ežeriukus, krintančius krioklius, lieptelius virš vandens. Skaidriame vandenyje įžiūri nardančias žuvis. Girdi čiulbančius paukštelius, krintančio vandens nenusakomą skambesį, matai besišypsančius keliaujančiųjų veidus. Atskiras mūsų grupės sustojimas kalvelėje, apsuptoje raibuliuojančių ežeriukų, bendra malda, vedama Audriaus, giesmė – nenusakoma akimirka sielai ir akims.
Po to vėl keliaudami link Medžiugorjos grožimės nuostabia gamta, klausomės gidės pasakojimo ir Audriaus parinktų skaitinių. Buvo gegužės mėnuo, visi kasdien bendrai giedodavome giesmes Švč. Mergelės Marijos garbei. Kartu su šeima važiavusią Virginiją vis prašydavome atskirai pagiedoti.
Buvo rimtų problemų dėl autobuso dokumentų, įvažiuojant į Bosniją-Hercegoviną, bet šiaip taip vidunaktį pasiekėme Medžiugorje. Balkanų kalnų apsuptas miestelis nedidelis, jis garsėja Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais. Jį lanko gausūs maldininkų būriai, vyksta susitikimai su regėtojais (regėjusieji buvo šeši). Vieną dieną kopėme į kalvą aplankydami ir pasimelsdami Kryžiaus kelio stotyse, kitą dieną - į Švč. Dievo Motinos apsireiškimų kalną. Vakarais eidavome į bažnyčią ir dalyvaudavome Rožinio maldoje, klausėme Šv. Mišias ir vidinio išgydymo pamaldas. Nepaaiškinamas jausmas apima, kai už kelių tūkstančių kilometrų ir svetimoje aplinkoje per Šv. Mišias išgirsti lietuviškai skaitomą Evangeliją, o kalbant Rožinį lietuviškai suskamba „Sveika Marija“. Rožinis būna kalbamas paeiliui visomis kalbomis, kuriomis tik kalba maldoje dalyvaujantys dvasininkai, kadangi su kita grupe buvo kunigas iš Lietuvos, tai buvo meldžiamasi ir lietuviškai.
Piligrimai Plitvicos ežerų nacionaliniame parke. Onos Striškienės nuotraukos
Grįždami lankėmės Mostare, tai istorinė Hercegovinos sostinė, įsikūrusi prie Neretvos upės. Labai įspūdingas senasis tiltas per šią upę. Ne kiek tiltą menu, o kiek visus pabirusius ant jo, besidžiaugiančius, besifotografuojančius atminčiai. Buvo gana ankstyvas rytas, senose gatvelėse dar tik rinkosi prekiautojai, jie buvo labai dėmesingi, bet neįkyrūs mums. Pabuvojome ir daržovių, vaisių turgavietėje, ten savotiškai įdomu. Miestelyje persipynę Rytų ir Vakarų kultūros, apžiūrėjome senas mečetes, minaretus.
Pasukome link Kravicės krioklių. Arti privažiuoti negalima, teko eiti. Eidami grožėjomės pakelėse negausiai pražydusiomis gėlelėmis, bandėme atminčiai pasirinkti šalikelės uolienų gabalėlių, bet išsirinkti negalėjai, jie buvo vienas už kitą gražesni. Kravicės kriokliai - įspūdingi. Tai neprilygsta jau mums matytam Plitvicos ežerų nacionaliniam parkui, tačiau reginys labai gražus. Buvo šilta, drąsiausieji net ir išsimaudė.
Mūsų, atvykstančių į Splitą, jau laukė gidė. Ji mums pasiūlė ekskursiją vesti rusų kalba, o lietuviškai teišmokusi tik pasisveikinti. Apžiūrėjome daugiau, nes jos pasakojimų versti nereikėjo. Splitas - Kroatijos miestas, jis didžiausias ir svarbiausias viename iš Kroatijos regionų, Dalmatijoje. Miestas įsikūręs rytinėje Adrijos jūros pakrantėje, mažame pusiasalyje. Pagrindinis objektas, kurį apžiūrėjome Diokletiano rūmai, šalia yra miesto katedra – buvęs romėnų imperatorių mauzoliejus, Jupiterio šventykla. Ir kiti pagrindiniai istoriniai paminklai yra netoli senųjų Diokletiano rūmų. Pagal pomėgius tai galima aplankyti, o nugriebus minutę laiko labai smagu pasivaikščioti puikiai sutvarkyta Adrijos jūros pakrante.
Pagaliau pasukame Budapešto link. Kelias veda per Vengriją, užsukame prie vieno didžiausių Europoje gėlavandenio Balatono ežero. Sustojame aikštelėje prie kavinės. Vietovė kalvota, ežeras didžiulis, jo akimis negali aprėpti, plaukioja valtys, jachtos. Oras gražus, einant molu pakrantės melduose vandenyje matėsi negyvas ungurys, didelės boluojančios žuvys, maudytis neišdrįsome.
Pasiekiame Vengrijos sostinę Budapeštą, ten mus sutinka lietuviškai šnekanti gidė, aptaria programą, ir palikę autobusą einame apžiūrėti senamiesčio dešiniajame Dunojaus krante – Budos, kitą dalį Peštą pažiūrėjome vėliau. Budapešte lankiausi ne pirmą kartą, keliaujant į jį būna užsukama ir visada yra kuo pasigėrėti, ką nors naują pamatyti. Mūsų piligrimų grupei buvo parinktas maršrutas, kad Šv. Mišias galėtume išklausyti Dievo Motinos bažnyčioje ir ją nemokamai apžiūrėti. Šią bažnyčią vietiniai vadina Šv. Matjašo (karaliaus garbei) bažnyčia, ji yra Šv. Trejybės aikštėje. Bažnyčioje vykdavo Vengrijos karalių karūnavimo ir vedybų ceremonijos. Sutemus, plaukiodami Dunojumi, iš laivo grožėjomės naktine Budapešto panorama, ji nuostabi.
Smagu, kad visa kelionė buvo gerai suorganizuota, visur mūsų, o ne mes laukdavome, todėl pamatėme labai daug. Daug išgirdome, prisipildėme gėrio, grožio, dvasios ramybės. Nesakyčiau, kad kiti blogai rengia keliones, bet kelionių organizatoriai Regina, Reda ir Audrius iš „Quo vadis“, matomai, įdeda daugiau širdies ir pasitaikantys nesklandumai kažkaip išsisprendžia, o jų geranoriškos pastangos sunkumus leidžia pamiršti. Jau pavasarėja, gal likimas vėl suteiks galimybę kur nors pakeliauti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
