VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

09 18. Susipažinkime: Dzūkija – ne tik grybų kraštas...

Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė

Mums pasisekė – pirma saulėta diena po pabodusio lietaus maratono. Nors keliaujant į Veisiejus nuo Alytaus teko paklaidžioti (nebuvo nuorodų),  geraširdės Krikštonių miestelio dzūkės mus „atpainiojo“, kad pasuktume per žvyrkelį ir remontuojamus kelius teisinga kryptimi.

Veisiejai

Ančios ežero pusiasalyje esanti sūduvių (jotvingių) žemė ar sritis Veise (Weyze) Ordino kronikose minima 1253 m, dvaras – 1501 m., valsčius įkurtas 1946 m., nuo 1950 m. – rajono centras, 1959 m. priskirtas Lazdijų rajonui. Šiandien pramonės nėr, gal tik langų gamybos filialas, žmonės važiuoja dirbti į Druskininkus (už 20 km). Gamta nuostabi, daugybė kaimo turizmo sodybų, dviračio takų, skulptūrų parkų. Puikus vienas seniausių (įkurtas etmono Mykolo Masalskio) Lietuvoje17,5 ha parkas su šiuolaikiška futbolo aikšte, atitinkančia standartus, estrada, jame auga keturių rūšių medžiai ir antras pagal storį Lietuvoje uosis (skersmuo – 1,3 m). Prie Ančios – vienintelis Lietuvoje spalvingas fontanas, jau penkeri metai „grojantis“ ir iššaunantis iki 17 m aukščio.

Veisėjai pasižymi tvarka, švara, gražūs buvo visad. 1978 m. vykdomojo komiteto pirmininkė Teresė, kurią vietiniai taikliai vadino ponia Tečer, yra gavusi 10 000 rublių premiją už gerai tvarkomą aplinką. Manoma, miesteliui vardą davė ežeras Veisiejis, o vietiniai aiškina, kad nuo vėjo, kuris sėja.  Veisiejų centras – urbanistikos draustinis,  jo rekonstrukcija derinama su regioniniu parku (bet kokia spalva durų ar sienų neperdažysi). „Apvažiavimo žiedas kainavo 1,4 milijono, architektūriškai gražus, tačiau nefunkcionalus, parodija, padaryta tai, ko negalima daryti, – sako mokytojas geografas, gidas, „vaikščiojanti Veisėjų enciklopedija“ Jonas Malinauskas. – Su furu ar dviaukščiu autobusu neišvažiuosi...“ Pačiam centre: svarbiausias medžio skulptūrų parkas, įrengtas 2001 m. miesto 500 m. jubiliejaus proga. Vėtrungės metalines saulutes kalė menininkai iš aštuonių Lietuvos miestų; riedulių aukuras, o buv. turgaus aikštėje – 1991 m. atstatytas 1952 m. nugriautas paminklas žuvusiems partizanams.

Fundatorių Marijos (1803–1897) ir Tado (1798–1844) Oginskių kripta

Dainavos katedros šv. Jurgiai ir Oginskių kriptos

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia vadinama Dainavos katedra. Didinga, aukščiausia. Jo kryžius – 2 metrų, o iki kryžiaus – dar 32 metrai. Atspėjusiam įteikiama skulptoriaus G. Akstino su R.Kastėnaite-Skeirieneparengta knyga „Medžio poezija“. „Klebonas šiuo metu išvykęs į Gruziją, nuo Dangaus raktų nepažadėjo, tačiau nuo bažnyčios – davė“, – šmaikštauja Veisiejų seniūnijos seniūnas Zenonas Sabaliauskas. Kodėl pavadinta Šv. Jurgio, arklių (visų gyvulių) ir antrojo Lietuvos globėjo vardu? Mat Veisiejų vietininkas bendravardis Jurgis Simanavičiusčiapačią pirmą bažnyčią 1525 m.pastatė. (Dabartinę mūrinę bažnyčią statė Veisėjų dvaro savininkė Viktorija Oginskytė-Zinevienė (ant epitafinės lentos: Oginskaitė-Žynevienė), kadangi buvusi bevaikė, testamentu turtą paliko kunigaikščiui Tadui Oginskiui, kurio žmona Marija Oginskienė atsikėlė iš Kozielsko. Likusi našlė kunigaikštienė toliau rūpinosi Veisiejų bažnyčios remontu ir puošimu. Bažnyčioje kabo Tado Oginskio epitafija su herbu  Oginiec, aprėmintu  akantų lapais ir spiralėmis, kukli kunigaikštienės Marijos Oginskienės epitafijos plokštė iš akmens, graviruotu įrašu, auksuota, apie 1897 m.

Paplūdimys prie Dusios ežero

Dešinėje navoje 1967 m. restauruotas Šv. Jurgio altorius „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“, autorius nežinomas, anot druskininkiečio dailininko Alfonso Šuliausko, sulietuvintas, nes Šv. Magdalena šviesiaplaukė. Dabartinės plastmasinės Kryžiaus kelio stotys laikinos senokai (nieko nėra pastovesnio už laikinumą). Senosios stotys, jų 19, labai geros drobės, buvo laiku „pakavotos“, laukia restauravimo, geresnių laikų. Bažnyčioje tradiciškai eksponuojama Šv. Jurgio skulptūrų paroda: amžina gėrio kova su blogiu. Net keturi personažai: Šv. Jurgis, žirgas, slibinas ir Mergelė, kurią jis apgynė. Altoriuje Šv. Jurgis be žirgo. Skulptūrų net 18. Visos skirtingos. Kaip ir menininkai, jų vaizduotė. Pvz., marijampolietės Danutės Saukaitienės skulptūra – iš šiaudų (2011 m. III vieta). Skulptūros priklauso ir parapijai, ir bendruomenei. Nes rengiamo per Jurgines konkurso prizininkai bažnyčiai jas dovanoja.

Švč. Mergelės Marijos rožinio karalienės diecezinė šventovė

Atskira kalba apie bažnyčios Apaštalo evangelisto Mato paveikslą. Karžygys, metraštininkas ir žynys. Rašė Naująjį testamentą. Prieš Kristaus pašaukimą buvo muitininkas, rinko mokesčius. Visus labai nustebino atsisakydamas pelningo darbo, turtų. Šventas Matas yra buhalterių, bankininkų, apskaitininkų, biržos maklerių ir mokesčių rinkėjų šventasis globėjas. Jo simbolis – angelas. Vertėtų  atsiminti Kristaus žodžius: „Tylėkit ir neburnokit, nes ten, Danguje, už vieną atsivertusį duos šimtą teisiųjų“... – cituoja seniūnas Zenonas. Bažnyčios išorė restauruota 2000 m., o viduje žiemą 7 laipsniai šalčio. Todėl jos senieji vargonai – Leipalingyje, kurie, anot seniūno, turtingesni už Veisiejus. Bažnyčioj po vargonais kabo Veisiejų herbas (autorė Laima Ramonienė): raudoname fone sidabro kryžius, po juo – trys juodos antys raudonais snapais. Restauruotos ir lankytojams atviros jos fundatorių Oginskių kriptos. Tarp vietinių gaji legenda, kad iš rūsio tunelis vedąs į dvaro rūmus. Jis ne kartą masino lobių ieškotojus. Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2001 m. skyrė restauravimui maždaug 80 000 Lt (vienai kriptai – 30 000 Lt). Ypač prabangus – kunigaikščio Tado Oginskio (1798–1844) karstas (seniūnas pakelia sarkofagą…). Šalimais – kunigaikštienės Marijos Oginskienės (1803–1897)karstas, be sarkofago. Kita kripta, atsitiktinai rasta: Viktorijos Oginskaitės-Žynevienės (mirusios 1830 m.) ir jos vyro – generolo Mato Žynievo (mirusio 1814 m.). Generolienės palaikai atpažinti pagal mirimo datą ir nė karto negimdžiusios moters dubens kaulus. Kiti bažnyčios rūsiuose rasti kauleliai sudėti po plokšte „Amžina ramybė mirusiems“. Ant pakylos nuotraukos, kuriose palaikai prieš restauravimą. Ultragarsu buvo ištirtos sienos, bandoma išgriauti sieną – rastas mūras,o po to – suplūktas smėlis, skliautai užmūryti (tokie visi pamatai). Šalia bažnyčios esančioje varpinėje yra pats seniausias žalvarinis varpas.

Į medį įaugęs kryžius

Esperanto lopšys

1998 m. pastatytas paminklas esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Lazariui Zamenhofui (autoriai: J. Narušis ir V. Jaciunskas). Nedaug kam žinoma paminklo istorija. Mat artėjant Baltijos esperantininkų kongresui Veisiejuose į Lietuvą iš Brazilijos maždaug tuo metu  pargrįžo kunigas salezietis Pranas Gavėnas, kuris pirmiausia užsukęs į Veisiejus. Entuziazmo užteko (tais laikais, be jokių projektų). Vietinis eruditas Alfonsas Vitkauskas užstatė savo butą, kad užmokėtų paminklo autoriams... Apie šviesaus atminimo kunigą Praną Gavėną reikėtų atskiro straipsnio... Jis buvo kaip angelas Žemėje...

Medžių pavyzdžiai – mokytojas geografas, gidas Jonas Malinauskas

Esperanto tėvas Zamenhofas gimė Bialystoke (Balstogėje), kur buvo kalbama 8 kalbomis. Todėl jau vaikystėje mintijo užaugęs sukurti bendrą visiems, lengvai išmokstamą tarptautinę. Ne kaip pagrindinę, o kaip antrą, pagalbinę, dėl susišnekėjimo. Tėvas norėjo, kad jis mokytųsi daktaru. Besimokydamas Varšuvoje okulisto amato Liudvikas Lazaris sukūrė esperanto kalbos pagrindus pagal lotynų, prancūzų, italų prokalbę. Kai parodė tėvui ir paliko pasaugot, tas rankraštį sudeginęs. Veisiejuose (nes čia gyvenusi jo sesuo) dirbo porą metų dirbo daktaru, gydė vietinius (ne tik akis), nes kitų daktarų čia nebuvo. Gydė ir tuos, kurie neturėję už ką susimokėti. Ties esperanto kalbos vadovėliu dirbo 10 m. Išspausdintas Kaune 1887 m. Dr. Esperanto (išvertus Tas, kuris tikisi) pseudonimu. Štai iš kur kalbos pavadinimas. Šiandien esperanto kalbą moka 20 milijonų žmonių. Prieš dvidešimt metų Veisiejuose buvęs esperanto būrelis. „Reikia vieno degančio žmogaus, kad jį atgaivintų, alytiškis Gediminas Degesys pajuto esperanto kalbos svarbą, – sako Alfonsas Vitkauskas, portalo  www.internetinetv.ltbendradarbis“. Jis perskaito L.L.Zamenhofo kalbos, pasakytos Londone 1907 m., žodžius, iškaltus ant paminklo: ir esperanto, ir lietuvių kalbomis: „Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios aš niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau tave dar vaikystėje, tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis“. Esperanto ženklas – žalia penkiakampė žvaigždė – irgi iškalta ant paminklo. Liudvikas Lazaris Zamenhofas buvo žydų tautybės, o jo meilė Lietuvai – pavyzdys kiekvienam.

Pasakų parkas „Vaikystės sodas“

Šiemet Dzūkijoj daug gandrų, o čia – ir kurkiančių varlių (jomis, kaip savaiminiu, ne atvežtiniu, smėliu stebisi vokiečių turistai). Pasirodo, dėl mobiliųjų telefonų gausos varlės, kaip ir bitės, pasaulyje sparčiai nyksta…

Parką ir pažintinį taką įkūrė medžio drožėjas tautodailininkas Antanas Česnulis 2007 m. skulptorių plenero metu. Jis prižiūrimas Veisiejų miškų urėdijos. Einame pro Vartus „Vaikystės sodas“ (aut. Juozas Videika, 2010 m.). Pagrindinę skulptūrą „Laimės žiburį“ 2008 m. sukūrė du dzūkai (A.Česnulis ir G.Akstinas), suvalkietis (A. Lastauskas), žemaitis (J. Videika) ir aukštaitis (G. Černius). O veisiejiečių A.Goberio ir T.Mirijausko „Laimės tiltelis“ laimę lemia. Tereikia ant jo pastovėti, monetą numesti... kūdron, kur raudonos lelijos ir gyvos varlės... Gali atsipūsti ant suoliuko krokodilo šalia pasakų personažų, susijusiu su Veisiejų praeitimi...

Lazdijų kraštotyros muziejus, apie tris parodas

Manoma, pavadinimas kilęs natūraliai asimiliuojantis ir verčiant iš jotvingių k. reisis (riešuto), Reisio (Raišupis, Lazdos bei Lazdijos) riešutynų upės, tai daugiskaitinė, dažna Lietuvoje vietovardžių darybos forma.

1560 m. LDK Žygimantas Augustas atvyko į Merkinės dvarą statyti Lazdijų. 1597 m. dokumente, kuriuo karalius Zigmantas Vaza suteikė Lazdijams Magdeburgo miesto teises, puikuojasi jo herbas – briedis, o po juo – trys raktai raudoname fone.

1919 m., kartu su Vilniaus kraštu, nuo Lietuvos buvo atplėšta ir Seinų žemė. Tuomet iš jų visos administracinės įstaigos turėjo būti perkeltos į Lazdijus...1920 m. iš Seinų atkelta ir „Žiburio“gimnazija.Piliakalnis stovi ten tūkstantį metų, o jie jį tik dabar atrandą. Apskritai santykiai su lenkais geri, o jų paaštrėjimai – visada tik priešrinkiminis politikų triukas...

Prieš užsukdami į Lazdijų krašto muziejų, sustojame prie 1930 m. Nepriklausomybės paminklo kolonų, rastų Lazdijos upelės krante 1989 m. (už jo nugriovimą sovietmečiu vienas lazdijietis gavo ordiną...)

Antrasis pasaulinis karas (1941 m. ir 1944 m.) Lazdijus sugriovė, 1941 m. lapkričio 3 d. Katkiškėje nužudyta 1500 žydų. Po karo apylinkėje veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Šarūno rinktinės Lazdijų batalionas. Sovietai 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 186 lazdijiečius. 1993 m. pastatytas paminklas Lazdijų r. rezistentams ir kitų okupacijų aukoms atminti  (skulpt. Jurgis Nevulis).

Šalia muziejaus medinė skulptūra su knyga „Pėdos smėlyje“, užuomina, kad čia mokytojavo poetė Salomėja Neris. Be nuolatinės ekspozicijos apžiūrime laisvės kovų dalyvio, pedagogo Juozo Gecevičiaus keramikos parodą. Rodomi šamoto, juodosios keramikos, molio dirbiniai, sukurti nuo 1984 iki dabar. Neįtikėtina, kad galima nulipdyti Pienės pūką (žr. foto 5708). Ekspozicijų salės sienos nukabinėtos alytiškės dailės mokytojos Ilonos Kalibatienės pastelės paveikslais. Ji unikali, nes tapo pirštais, yra keliautoja, praktikuoja karšto oro balionų sportą.

Muziejaus koridoriaus sienos išpuoštos dzūkiškomis austomis rinktinėmis juostomis. Tai Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjos, kraštotyrininkės Anastazijos Sidarienės ir jos mokinių kūryba. 2011 m. išėjo jos knyga „Juosta žmogaus gyvenime“ – pirmas ir vienintelis išsamus leidinys apie lietuvių tradicinį simbolį – juostą, kuri lydėjo dzūkus, aukštaičius, žemaičius nuo gimimo iki pat kapo duobės. Aprašoma juostų  praktinė ir apeiginė reikšmė – vaikams, vyrams, moterims.

Pamoka buv. Žiburio gimnazijos klasėje

Susėdame  į ankštus medinius mokyklinius suolus. Priešais – kunigo, poeto simbolisto, vertėjo, pedagogo Motiejaus Gustaičio komufliažas, stalas su skrynia ir lenta. Išdalijamos žąsies plunksnos. Ar pavyks užrašyti savo vardą? Anksčiau, už mažą dėmelę mokinys gaudavęs liniuote per pirštus. Bandome perskaityti lietuvišką tekstą rusiškomis raidėmis (graždanka, kaip spaudos draudimo 1864–1904 m. laikais) ir slebezavoti (skaityti paraidžiui). Žemesniųjų klasių mokiniai anuomet buvo mokinami rusiškai, aukštesniųjų – lenkiškai. Visgi draudžiama ir persekiojama lietuvių kalba neišnyko. Knygnešiai ir daraktoriai, dažnai savanoriai, mokė slapta, įsigudrindami apsimesti ubagais žandarui išdygus. Tuomet knygas slėpdavo ubago krepšy, klaupdavosi ir melsdavosi, tarsi ką tik užsukę išmaldos... Ištrauka iš Šventųjų tėvų mokslo apie vakarinį sąžinės rokundą (kalba netaisyta, tinkama visais laikais, savotiška ne Tibeto, o lietuvių mirusiųjų knyga lietuviškai:

S. Krizostomas: Turėk sąžinę kaipo kokią knygą ir tenai raszyk griekus kožnos dienos. Kada pabaigsi dienos visus darbus ir eisi ant atilsio pirm iki užmigsi, paimk tą knygą sąžinės savo ir paveizėk ją. Jei ką gero padarei, padėkavok. Jei ką pikta – gailėkis ir daugiau to nedaryk.

S. Bernardas: Dėl kožno žmogaus vercziausia knyga yra jo sąžinė. Duszia, atsiskirdama nuo kūno, neims su savimi jokios kitos knygos, kaip tiktai tą vieną knygą savo sąžinės, isz jos dasižinos, kur turės eiti ir kokį apturės amžiną užmokestį.

Salomėja Nėris Lazdijuose, iš arčiau…

Lazdijų Žiburio gimnazija buvo pirmoji ir paskutinė oficiali Salomėjos Neries darbovietė, jai niūrus užkampis, kai vienintelė išeitis – užsisakyti knygų iš Kauno, Prano Kubilio ūkio knygyno, nueiti į S.Titevskio kino teatrą „Lyra“ar pasiųsti kolegę Juliją nupirkti cigarų (pati nedrįso). Mokyklos muziejuje yra kambarėlis palėpė, kuris „baisus kaip karstas, be tavęs…“Čia ji gyveno, čia buvo ir mokytojų valgomasis. Salomėja dažniausiai valgė verkdama, nes vis gaudo barti nuo direktoriaus J. Starkaus, kuris ją vadindavęs durna merga arba karve, nes ji sekmadieniais su savo auklėtiniais neinanti į mišias (juk ji važinėdavo į Kauną, kaipgi galėjusi?). Tad auklėtoja buvusi tik vienerius metus. Tiesa, iš pradžių santykiai su direktoriumi buvę gražūs, kai kas manė, jis ją merginąs. Po metų mokytojavimo buvo išsiųsta į Austriją kelti kvalifikacijos. Ten sutiko didžiąją savo gyvenimo meilę – studentą Bronių Zubricką (muziejuje yra jųdviejų foto, 1929 m., tiesa, Zubrickas vėliau išvyko ir vedė turtingą amerikietę). Po Austrijos Salomėja grįžo pasikeitusi: nusikirpo plaukus, mūvėjo žiedą didele žalia akim ir sukneles giliom iškirptėm. Ji buvusi labai graži, kalbėjo tyliai, kartais visą pamoką prasvajodavo žvelgdama pro langą, vengė mokinių berniukų, kurie buvę jos bendraamžiai, o mergaites vadino „meškutėmis ir aguonėlėmis“. Atvyko dėstyti vokiečių kalbos jau išleidusi pirmą poezijos knygą „Anksti rytą“, čia gyvendama parašė ir antrą – „Pėdos smėlyje“ (1931 m.). Savo poezijos vaikams neskaitė, kuklinosi. Mėgo vokiečių klasikus, poeziją, tačiau nemėgo gramatikos. Be vokiečių kalbos, dar turėjusi dramos būrelį, kur dažniausiai vaidino jos mokiniai, kad galėtų susimokėti už mokslą. Ne kartą sumokėjusi neatlygintinai iš savo algos, pvz., už našlaitės Viktorijos iš Seinų mokslą (vėliau Viktorija Kauzonienė čia irgi dėstė vokiečių kalbą, palaidota Lazdijų kapinaitėse). Po trejų metų mokytojavimo Salomėja pasiprašė atleidžiama, išvyko į Kauną, vertėjavo, mokė V. M. Putino seserį vokiečių kalbos, ištekėjo už Bernardo Bučio, pas kurį važinėdavusi ir iš Lazdijų. Lazdijuose S. Nėries muziejų įkūrė buvusi mokytoja, humoro grupės „Dzyvu dzyvai“narė Birutė Vanasienė.

Emilijos Pliaterytės (1806 – 1831), nacionalinės didvyrės, mirties vieta

Be muziejaus, paminklo ir kapo mūsiškei Žanai d’Ark – grafaitei Emilijai Pliaterytei pačiame Kapčiamiestyje, unikalus paminklas jos, klūpančios ir besimeldžiančios – Vainežerio kaimo laukuos (šalia Justinavo dvaro). Ten ji pavargusi slėpėsi pas dvarininką Ignotą Ablamavičių, ten per Kučias ir mirė. Jos pageidavimu, palaidota karžygės apranga ir kad po galva vietoj pagalvės būtų balnas...

Emilijos tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratų sluoksniui, po jų skyrybų Emilija su mama augo prie Daugpilio, Liksnoje,pas gimines, kurie valdė daug dvarų aplink Dauguvą su 15 000 baudžiauninkų, tačiau buvo demokratiškų pažiūrų. Emiliją matematikos, istorijos mokė baronas, karo inžinierius, restauratorius Vilhelmas. Nemažai įtakos jai padarė dvaro archyvai, moterys tautos didvyrės: lietuvaitės Živilė irGražina, prancūzė Žana d’Ark,graikų Babolina bei pusbroliai: liksniškiai (Liudvikas ir Kazimieras Bartolomiejus), dusetiškiai (Cezaris ir Vladislovas), su kuriais fechtuodavo, jodinėdavo, dalyvavo šaudymo varžybose. Emilija mokė valstiečių vaikus lenkų, prancūzų, lietuvių. Atsisakė tekėti už Daugpilio generolo Michailo Kablukovo, nes jis „pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę“. Po motinos mirties mokėsi karo taktikos, nuvyko į Vilniųtartis su Sukilėlių komitetu, tačiau jo nariai su merginąkariškę igroravo. 1831 m kovo 29 d. su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį (280 šaulių, 60 raitelių,apie 200dalgiais ginkluotų valstiečių), kitą rytą užpuolė Daugailių arklių pašto stotį (paimta 30 arklių, kasa), balandžio 2 d.sumušė rusų pėstininkų kuopą, vykusiąslopinti sukilimo Žemaitijoje, balandžio 4 d. kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus. Siekė susijungti su Daugpilio tvirtovės kadetais, tačiau jie buvę išsiųsti į Rusijos gilimą. Pulkininko Kapelio grenadierių-pionierių batalionas, ginkluotas patrankomis, Zarasusatsiėmė. Emilijai pavyko būrio likučius sujungti su C. Pliaterio daliniais. Smilgiuose prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių,tačiau vadas jaipatarė grįžti namo. E. Pliaterytė atsakė, kad ir moterisgalinti kovoti už laisvę. Ukmergėje ji buvo priimta į K. Parčevskio sukilėlių dalinį, o savo būrio likučius pavedė pusbroliui Cezariui.Emilijos adjutante (iki pat jos mirties) tapo ukmergiškė pensionato mokytoja sukilėlė Marija Rašanavičiūtė. Gegužės 4 d.jos dalyvavo Prastavonių kautynėse, pasižymėjo ties Maišiagala.Generolas Antanas Gelgaudas kariuomenę reorganizavo,Emilija paskirta į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką,jai suteiktas kapitono laipsnis. Po nesėkmingų A. Gelgaudo kautynių Paneriuose birželio 19 d. sukilėliai traukėsi į Žemaitiją. 1-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas majoro S. Macevičiaus, gynė Kauną, Emilija vadovavo šio pulko I kuopai. Jėgos buvo nelygios, birželio 28 d. rusai užėmė miestą. E. Pliaterytė vos nepakliuvo į nelaisvę: jodama pro vartusužsikabino už kliūties ir nukrito, kazokai puolė, tačiau pulko vadas laiku ją užsodino ant žirgo. Sukilėliai atsitraukė į Raseinius, o liepos 8 d. per 10 valandų kovojo mūšyje dėl Šiaulių, kurie ėjo iš rankų į rankas. 1-asis pėstininkų pulkas lydėjo gurguolę su maisto atsargomis, paraku, amunicija. Sukilėlius užpuolė kazokų pulkas ir trys ulonų eskadronai su patrankom. Mūšyje žuvo apie 300 sukilėlių. Emilija išvedė dalį gurguolės į saugią vietą. Karo tarybos pasėdyje (liepos 9 d.) nuspręsta trauktis Prūsijos link, ten internuotis, tačiau Emilija pareiškė kol gyva ginsianti Tėvynę, kaip ir kiti Lietuvos sukilėliai: E. Stanevičius, J. Gruževskis, C. Pliateris. Kartu su M. Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija per Užnemunę miškais naktimis traukė Varšuvos link, kad galėtų tęsti kovą. Kentėjo badą, troškulį, nuovargį, kol ant kojų atsivėrė žaizdos. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Iš ten – pas minėtą dvarininką, kur ir mirė sužinojusi apie sukilimo pralaimėjimą. Naktį jos palaikai buvo plukdomi valtele į bažnyčią, o palaidota svetima pavarde.

Meteliai

Vietovardis kilęs nuo ežero, o pastarasis – nuo meitelio, nes ežere mėgdavo maudytis laukinės kiaulės – šernai. 1508 m. čia  įsikūręs žvejų kaimelis su išlikusiomis sodybomis. Kiekviena šeimininkė turėjusi rūkyklą. Vietiniai žuvienę verda tik Metelio ežero vandenyje. Čia net 7 XIII a. jotvingių piliakalniai. Šiandien – bendra nemokama maudyklė, paskelbti tinklalapyje dviračių takai apie Metelių, Dusios ežerus.

Statūs Prelomciškių piliakalnio šlaitai – net 10 m aukščio, XIII a. papėdės gyvenvietė su gerai išlikusiu kultūriniu sluoksniu. Viršuje yra 40 m skersmes aikštelė. Liepos mėnesį šalia piliakalnio tradiciškai švenčiamos Oninės.

Manoma, kads Giraitės piliakalnyje (datuojamas I tūkstantmečiu) palaidotas kunigaikštis Šarūnas. Už Melelio nuo Papėčių piliakalnio matyti visi trys ežerai, net Alytaus bokštai.

Verstaminų  kaime yra net keturi piliakalniai. Vienas jų – viduramžių karinių įtvirtinimų vieta. 1863 m. birželį čia susikovė nuo Alytaus atvykę keli šimtai sukilėlių, kuriems vadovavo P.Suzinas, su Rusijos armijos daliniu, vadovaujamu  pulkininko Skordulio ir kapitono Štren fon Gviazdovskio. Pasislėpę smuklėje sukilėliai apšaudė rusus. Čia palaidoti 32 Statiškės mūšyje žuvę sukilėliai ir jų vadas. Jų kapai prie kelio Statiškės – Mockonys.

Panaikinus Metelių žuvininkystės ūkį, miestelis tapo kurortinis. Prieškario Lietuvoje čia sugauti karšiai, lydekos, seliavos ir lynai buvo vežami į Kauno, Marijampolės, Alytaus turgų. Žvejybos įrankiai ir tinklai naudoti jau akmens amžiuje, tačiau žeberklais gaudyti buvo draudžiama jau XIX a. vid., tik – nevadu, padvalaku, bradiniu – ūdomis, vienasieniais, trisieniais tinklais. Šiandien Meteliuose nėra net mokyklos, o žiemą jis visai ištuštėja.

Metelių parapijos klebonas Vytautas Prajara kunigauja jau 25 metus. Visos jo sutuoktos poros nė viena neišsiskyrė. Pastatė vienintelį  Lietuvoje paminklą negimusiems kūdikiams.Prie bažnyčios zuja kregždės, virš vartų – jų lizdas, už šventoriaus – vėlgi skulptūrų parkas – unikalus Kryžiaus kelias. Klebonas skulptorius kviečiasi, apgyvendina, maitina už auką, neturi gaspadinės, viską daro pats. Dar įkūrė Metelių ansamblį, su kuriuo koncertuoja „Duokim garo“, groja smuiku, vargonais, trimitu. 2000 m. už nuopelnus atnaujinant Kryžių koplyčią V. Prajarai suteiktas garbės kanauninko titulas

Švč. Mergelės Marijos rožinio karalienės diecezinė šventovė. Piligrimų vieta.Stebuklingas šaltinis, įaugęs medin kryžius

Per Sekmines ir Petrines – čionai plūsdavo tūkstančiai piligrimų. Per abu pasaulinius karus išlikusią koplyčią  1963 m. sovietai nugriovė, o išeivijos lietuviai (J. Buikus ir prel. L. Tulaba)įsteigė Kryžių šventovės atstatymo fondą. Pradėta atstatyti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

 Naujoji šventykla vidury laukų , tarp Sutrės ir Staigūnų kaimų. Vietiniai ją vadina Dzūkų šventove. Minima 1702 m.,kai lietuviai kovojo su švedais.Čia prie Dusios etmono Mykolo Servaco Višnioveckio kariuomenė bandė sustabdyti Gardino link traukiančius švedus. Prieš mūšį lietuviai aukojo šv. Mišias pasistatę tris kryžius su Dievo Motinos paveikslo kopija. Kai vietovė atiteko švedams, šv. paveikslą vietiniai paslėpė. Po kelių metųprie šaltinio atvestas aklas karys atgavo regėjimą. Pasklidus žiniai apie stebuklingų galių šaltinį žmonės pradėjo čia rinktis ir melstis. Šiandien šulinys, kur šaltinis ir senosios koplyčios pamatai, be kibiro ir karčių...Ten vis nešami kryžiai, panašiai kaip Kryžių kalne. Vienas kryžius įaugęs į medį, jo net sovietmečiu  nedrįsę sunaikinti... (foto 5812)

Metelių regioninio parko Gamtos mokyklėlė

Ji vienintelė Baltijos šalyse, sako Metelių regioninio parko direkcijos lankytojų centro administratorė E. Amšiejienė. Ar skiri medžius? Lauke eksponuojami uosio, ąžuolo, beržo, drebulės, beržo, juodalksnio kelmai su rievėm, žieve ir besisukančiom lentelėm (lotyniškais, lietuviškais jų pavadinimais) (foto 5784, 5789).

Anksčiau čia buvę didikų medžioklės plotai: ir dabar šiuose miškuos nuo ryto iki vakaro gali pamatyt beveik visus Lietuvos žvėris, daug uogų (ypač – girtuoklių), grybų, ypatingų augalų ir gyvūnų, pvz., saulašarių, kurios maitinasi vabzdžiais, ančių rudžių, dzūkiškų balinių vėžlių, kuriais senoliai gąsdindavę vaikus: „Neik, vaikeli, prie upelio, nes įtrauks geležinė varlė“. Čia jų draustinis (mėgsta nedideles užpelkėjusias kūdras, durpių duobes ir upių senvages). Jų priskaičiuojama apie 200–300. Vėžlienė 10–15 kiaušinių užkasa duobutėje pavasarį ir palieka. Vėžliukai išsirita 5 cm dydžio. Jei blogi metai, išbūna duobutėje iki pavasario, jei geri, – rudenį jie išlenda iš žemės ir eina į pelkutę. Kad vėžliai neišnyktų, tos duobutės pažymimos, uždengiamos tinklu, padaromos akutės. Šiemet apie 40 vėžliukų buvo nunešti į pelkutę (kad lapės ar usūriniai šunys nesuėstų). Čia auga į Raudonąją Knygą įrašyta gamtinė lelija, vienintelis regioniniam parke bekotis ąžuolas (gilės prie šakelių auga be koto).

Metelių kopos primena Kuršių neriją. Jei ne augalai, kadagynai, natūralus ledynmečio smėlis būtų užpustęs gyvenvietę. Trys ežerai – Dusia, Metelys ir  Obelija – ledynų kilmės, įtraukti į „Natura 2000“ tinklą kaip paukščių apsaugai svarbi teritorija, nes juos mėgstą migruojantys paukščiai. Lietuvos gamtą saugo Berno ir Bonos konvencijos bei ES Gamtos direktyvos. Spalio pirmą savaitę čia švenčiamos Paukščių palydos. Tūkstantiniai jų būriai stebimi žiūronais ir teleskopais. Pvz., išperėtos Taimyro tundroje mažosios gulbės per 2 tūkst. km skrenda į Dusią, žuvininkystės tvenkinius, Pamarį, o vėlų rudenį, 1,5 mėn., iki ledai sukausto, skrenda dar apie 1000 km – į Olandiją, Daniją, Didžiąją Britaniją.

Dzūkijos ežerų pradžiasusijusi su paskutiniu apledėjimu. Per pirmą atšilimą iškilo kalva – Dusia.Taip prieš 10 tūkst. m. įsikūrė Meteliai, senasis žvejų ir medžioklių kaimelis, tarp Dusios ir Metelio. Kodėl Metelių ežeras toks švarus? Jį formuoja gėlavandenės klintys. Vietiniai medžiojo šernus, elnius, stirnas, meškas, taurus. Yra Papėčių, Obelninkų kaimai. Dusia švariausias ežeras, tai įrodo seliava, gėlųjų vandenų žuvis, kuri neršia vėlų rudenį ir žiemos pr. Metelio ir Obelijos karšiai užauga iki 80 cm, sveria net 7 kg.

„Kažkada šalia Dusios ežero (vietoj Ignalinos) svarstyta statyti atominę elektrinę, tačiau išgelbėjo ten esančios Sniečkaus, Šumausko vilos... Šiandien šalia Dusios kaip grybai po lietaus auga sodybos, nors prie pat ežero žmonių niekada negyventa. Kaipgi atgaunama žemė? Ogi labai išradingai: iškasi griovelį, pridedi akmenų ir visą vasarą sąžiningai laistai, kai jie apsamanos –  taps pamatais...“ – porina vietiniai.

Dusios pakrantėje Juozas Talandis, Seirijų girininkas, lakūnas, pasakoja apie vienintelį regione Dainavos buriuotojų klubą (foto 5792), įkurtą pernai lapkričio mėn. Iš viso Lietuvoje įregistruota tik 8000 burinių jachtų, o vėjo, ežerų kad ir Lazdijų r. pakanka. Reikėtų imti pavyzdį iš Lenkijos: ten labai populiarus šis sportas, pritraukiantis nemažai turistų. Ir malonu, ir sveika.

Beje, Dusios ežero pakrantėse randama akmens ir žalvario a. radamviečių. Pvz., Prelomciškių piliakalnio vietoje nuo I tūkstantmečio iki XIII a. gyveno jotvingiai.

Gentis, savo žūtimi pridengusi Lietuvą

Jotvingiai maždaug tūkstantmetį dominavo viduramžių Europoje (dabartinėje pietų Lietuvos, rytų Lenkijos, vakarų Baltarusijos teritorijoje, prie Narevo ir Bugo upių, Drohičino, Bresto, Lydos, Minsko apylinkėse, nadruvių ir prūsų galindų lietuvių žemėse), pasižymėjo ypatinga narsa, todėl vadinti ežiais. Jų buvo maždaug 50 tūkst., sudarė keturios giminingas gentis: Juodosios Ančios baseline – jotvingiai, piečiau – poleksėnai, į rytus – dainaviai. Sūduvių gentiems apgyvendintam Šešupės aukštupio baseinui priklauso ir Metelių apylinkės. Jotvingiai kovojo su slavais ilgus amžius, bet tik 983 m. Lavrentijaus metraštis užsimena, kad Kijevo kunigaikštis Vladimiras tais metais „žygiavo prieš jotvingius ir nugalėjo jotvingius, ir paėmė jų žemę...“. Kronikos ir studijos parodo jotvingius kaip pagoniškas žemdirbių ir karių gentis, kultūriniu požiūriu artimas lietuviams. Jie augino grūdines kultūras, soras, grikius, derančius ir smėlėtose dirvose (kas trukdo šiandien auginti grikius?). Veisė galvijus, ožkas, avis, kiaules, naminius paukščius, jodinėjo kelių veislių žirgais, papildomai vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Pėsti ir raiti jotvingių kariai kovėsi trumpakotėmis ietimis sulicomis, geležiniais kirviais ir kalavijais, naudojo lankus su strėlėmis. Rengė staigius antpuolius į rusų, lenkų ir kryžiuočių žemes, gynėsi medinėse pilyse, jų rinkti vadai dažnai vienydavo jėgas su lietuviais ir prūsais. „...Stojo jotvingiai į mūšį kaip suremta giria, visi kaip vienas, vyras prie vyro, susirinko visos kiltys ir giminės, ir sūduviai su prūsais atėjo į talką.“ K. Boruta.

Nuo X a. jotvingių teritorija, iš visų pusių spaudžiama rusų, lenkų, totorių, vėliau kryžiuočių, vis mažėjo virsdama įtvirtinimų ruožu. Sūduvių Užnemunę dengė įtvirtinti Paveisininkų, Rudaminos, Prelomciškės, Kaukų, Bambininkų, Norkūnų, Radžiūnų piliakalniai, o daug mažesnių tarnavo žvalgybai ir signalizacijai. 1248 m. jotvingiai prarado Drohičino pilį prie Bugo, prie kurios kritę 40 jų vadų, tarp jų karžygiai Skomantas ir Boruta.1262 m. jie užėmė Mozūrų sostinę Ujazdovą ties Varšuva, bet greitai pralaimėjo lenkams ir volyniečiams. 1272 m. jotvingių vadai Mintelė, Šiurpa, Mudeika, ir Pestila paprašė taikos. Preišų grėsmė sutelkė keturių jotvingių genčių sąjungą, bet ji nevirto valstybe. 1279–1283 m. kare su kryžiuočiais ir lenkais jotvingiai buvo išnaikinti: dalis likusių su kunigaikščiu Jedetu pasidavė Ordinui ir buvo ištremti į Sambiją, kitus karvedys Skurdas išvedė į Lietuvą. Nuo tų metų jotvingių vardas nebeminimas.

E. Jastramskio ekologinis ūkis, jo žento Valdo Vasiliausko turizmo sodyba „Akmenėlis“. Linai

„Kviečiai prinokę, rapsai (nepainiokime su panašiai geltonuojančia piktžole garstuku) nukulti, greit turėsim aliejaus, – sako A. Kreiza, supažindindamas su E. Jastramskio ekologinio ūkio produkcija. Ūkį prižiūri visa šeimyna: dukra su žentu, dar dviejų anūkų ūkiai. – Aliejus atsirado ne iš aukštų tikslų. Apie jo sudedamąsias dalis (omegas 3, 6, 9, kt.) reiktų visą paskaitą skaityt. Idėjų nepritrūksta niekad, esu senas racionalizatorius.  Kilo mintis gaminti biokurą. Taip atsirado rapsai. Kuo mažiau cheminių medžiagų, rasti natūralių. Įstojom į ekologinio ūkio programą, sertifikuoti pagal įstatymo raidę. Auginam žaliavą ir ją perdirbame. Taikom tik ekologiškas technologijas, todėl kiekiai mažesni. Žadam prikulti ir sojos pupelių”.

Kaip viskas prasidėjo? Kai 1991 m. atsiėmė 22 ha tėvų žemės. Akmenių ežeras labai šiltas, švarus, žuvingas. Čia buvo savotiškas užkampis, Lenkijos pasienis. Teko konkuruoti su už kilometro esančiu užsieniu, Lenkija. Pirmoji technologija nužiūrėta nuo vokiečių. Pirmieji aliejaus „bambaliai“ teko kaimynams. Šiandien aliejų vertina ir nuolat vartoja Alytuj, Marijampolėj, Telšiuose.

Mįslė: kada dangus ant žemės nusileidžia vienai dienai? Kai žydi linai. (Iš tiesų jie žydi 22–25 dienas, tačiau pats žiedas laikosi tik iki 24 valandas.)

Linai nuo seno auga Lietuvoj. Liniu (lot. k.) – pagrindinis augalas, kuris ir rengia, ir maitina. Iš maišo sėmenų – 15 litrų aliejaus. Kad saulės negautų – juos reikia vėsiai, šaltai laikyti. Aliejus (šaltuoju būdu, kad liktų visos maistingosios medžiagos) spaudžiamas iš rapsų, sėmelinių linų, saulėgrąžų, netgi iš juodųjų garstyčių (masažui), kaip šildomasis aliejus. Taip palengva minamas platų takelis į Druskininkų sanatoriją. Čia pat vyksta degustacija: gaunam paragauti ir saulėgražų, ir vakar spausto linų aliejaus (su namine juoda duona), medaus.

Paskutinis kelionės punktas – prie Metelių ežero esanti V. Akromo kaimo sodyba, vienintelė regione, kur vadovauja tik vyrai – du broliai (lazdijietis ir alytiškis), atgavę ir sutvarkę senelių 1932 m. gyventus trobesius. Keturi namukai po 30 žmonių. Jei su palapinėm, ir šimtas telpa.  Lankytojų čia niekada netrūksta. Jie grybauja, uogauja, turistauja, maudosi, sportuoja. Pavaišinami kaimiška dešra, kumpiu, sūriu, ir tik dzūkam būdingu gėrimu. Čia poilsiaujančius savininkai stebina malonia smulkmena: šeiminišku vaišingumu.

Važiuodama atgal mąsčiau: gal reikėtų skatinti sparčiai dygstančių kaimo turizmo sodybų savininkus kartu steigti ekologiškus nedidelius ūkelius (daržovių , vaismedžių, rapsų , kt.)? Arba apleistuose niekieno laukuose – pasėti linų ir įdarbinti norinčius išvykti vergauti Anglijon, Airijon, Ispanijon Lietuvos kaimo vyrus mūrus, padoriai jiems mokėti (ne pašalpas, kad tik nedirbtų savo žemės…). Gal tada linas iš tiesų aprengtų ir pamaitintų Lietuvą?

Atgal