Kelionės
10 19. Šveicarijos eskizai
Aleksandras Šidlauskas
Gamtos stebuklai
Ištarus žodį Šveicarija, prieš akis iškyla Alpių kalnų viršūnės, suskamba piemenų ragai, pražysta edelveisas, sužaliuoja alpinės pievos, pasigirsta karvių skambalėliai, subanguoja žaliaspalvių ežerų vilnys, iš ledynų pasileidžia kriokliai, kalnynais praslenka debesų driekenos. Tarpukalnių ir slėnių kaimai, iš tolo žvelgiant, atrodo tarsi atvirukai, tarsi spalvinga impresionistinė drobė, nuo kurios neįmanoma atitraukti akių. Saulė žiežirbuoja vingrių upių skaidryje, o baltavilniai debesynai dengia sniegais boluojančias kalnų keteras, nuo kurių srovėmis žemyn leidžiasi vandenijos, ištirpdamas ežeruose.
Kaip neprisiminti, jog čia praėjusiame amžiuje mokėsi J. Biliūnas, Šatrijos Ragana, V. Mykolaitis-Putinas, jog Liucerna žavėjosi Maironis, o į Alpes kopė S. Nėris ir B. Sruoga. Ne vienas posmas parašytas, ne vienas prisiminimų puslapis primargintas. Ir šiandien lietuvių turistai noriai apsilanko šioje kalnų šalyje, kad pajaustų oro gaivą, kad pamatytų kone idealiai tvarkomas sodybas, parkus, kelius ir turistinius maršrutus. Svaigu pasikelti mažais keltuvais į dviejų kilometrų aukštį, kai lapuočius pakeičia maumedynai, o šie nebedrįsta kopti į šaltžemes, kur subaltuoja meilės gėlės edelveisai, o dar aukščiau – dangaus žydris, sniego lopiniai ir tirpstantys ledynų liežuviai, neramiai įsaulyje virpuliuojantys.
Prie gatvės šulinio
Staiga praslenka vėsaus rūko tumulai, prabėga vėjo gūsiai, apipurkšdami veidą, o į tolius tiesiasi kalnų gūbriai, kartais šaudami į viršūnes, o kartais slėningai leisdamiesi į žemumas, kur triūsia kantonų gyventojai, augindami pieningas karves, gamindami skaniausius sūrius pasaulyje, džiaugdamiesi kukurūzų ir vynuogių derliais, rūpestingai iššienaudami visus visutėlius žalojų pakraštėlius. Kiekviena sodyba – tai mažas ūkio vienetas su tradiciniais žemės ūkio pasėliais. Gamta išmokė šveicarus rūpestingai šeimininkauti, iš vienos pusės – gražinti savo žemę, o iš kitos pusės – ekonomiškai naudotis jos gėrybėmis – vandenimis ir miškais, pievomis ir derlingų įslėnių dirvožemiu.
Istorija nepamirštama
Grožis ir nauda nuo senovės čia padavė vienas kitam ranką. Turistai, apsvaigę nuo gamtos gražumos, tačiau pasidomi, iš kur toji gerovė, kokie aitvarai suneša turtus į klėtis, podėlius ir saugyklas. Žaliasis Reinas pūtodamas prateka pasieniu, Ženevos ežeras išsitiesia lyg ilgas šviesus audinys, o vingrios elektrinių traukinių linijos voratinkliu apraizgo kiekvieną miestelį.
Jeigu panorai žiemą paslidinėti, tai visi patogumai po ranka, jei užsigeidei pastraksėti mėlynaisiais ledynais, renkis, aukis ir pirmyn į aukščius. Nors čia ne himalajai ir ne andai, bet, užkopus į Pilato kalną prie Liucernos, gali su pasimėgavimu dairytis po kalnuotąjį kraštą, kol neužslinko debesijų marškos, kol drėgmė neįsismelkė į kaulus. Dviejų trijų kilometrų aukščiuose deguonies dar netrūksta, bet galvoje kažkas jau sutvinkčioja. Kai kurie kriokliai įvilkti į vamzdynus ir suka elektrinių turbinas, o kiekvienas miestelio sodybų pakraštėlis – tai vejos, gėlynai, vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Taip ir norisi, ramiai atsisėdus, pradėti posmuoti tai, kas nesutelpa širdyje: „Ko, ašarėle, ko tu per skruostą lyg perlas riedi“… (Maironis).
Paminklinė lenta Maironiui
Istorijos pėdsakais
Kiekvienas kraštas turi savo istoriją, kurioje užfiksuoti žygiai ir žygdarbiai, tautos gyvensena ir žmonių mentalitetas, kūrėjų darbai ir kasdienybės tapsmai. Didžiuotis savo istorija – tai būti gimtosios žemės patriotu, žinančiu, kas, kur ir kada nutiko, tai palyginti save su kaimynais ir turėti savo atmintyje didįjį gyvenimo registrą. Šveicarų žemių istorija – tai veržimasis laisvėn, vadavimasis iš grobikų letenų. Nors ši šalis neturi savo kalbos, kaip kaimyninė, nors čia kalbama vokiečių, prancūzų ir italų kalbomis, bet savo kultūra, socialine sankloda, ekonominiu savarankiškumu ir politiniu apsispręstinumu – tai savitas, nepriklausomas, darbščių ir turtingų žmonių kraštas.
Parlamentinė respublika su 25 kantonais (regionais) daugelį šimtmečių saugojo ir tebesaugo savo unikalumą, gerbia milijonus turistų, ištisus metus plūstančius prie ežerų ir krioklių, kylančius į kalnus, lankančius gotikos katedras ir moderniosios dailės muziejus, besižavinčius mažais jaukiais priekalnių ir klonių miesteliukais, perkančius itin meniškus suvenyrus, visąlaik besidairančius į Alpių viršūnes.
Reino kriokliai
Nors enciklopedinės žinios yra visuomet sausokos ir nuobodžios, bet, manding, reikia žinoti, kad Šveicarijoje gyvena per septynis milijonus gyventojų, kad čia gyvenimo trukmė yra 80 metų, o tolerantiškai sugyvena Romos katalikai (43 proc.), protestantai (38 proc.), laisvamaniai (16 proc.), musulmonai (2 proc.) ir stačiatikiai (1 proc.). 1291 m. susijungė trys kantonai, ir tai buvo pirmieji konfederacijos šviesuoliai. Per šalį keliavo misionieriai, burgundai plėtė prancūzų kalbą, o alemanai iš šiaurės nešė germaniškuosius pradus. Napoleonas, įteisinęs nepriklausomybę, suteikė dideles tautos išlikimo viltis. Popiežius susidomi šveicarų darbštumu ir pareigingumu, tad nuo 1506 metų Vatikane sargybauja tiktai šveicarų piliečiai. 1815 m. pasiektas visiškas neutralumas ir savarankiškumas. Karuose, revoliucijose ar susirėmimuose žuvo tiktai daugiau negu šimtas žmonių. 1847 m. pasibaigė religinės aistros tarp katalikų ir protestantų. Ši šalis tapo saugiausia teritorija kitamaniams, pabėgėliams. Šveicarijoje veikia tiktai keturios partijos. Palyginti su kitomis šalimis moterys labai vėlai įgijo teisę į rinkimus (tik 1971 m.). Visos egzistuojančios kalbos turi valstybinį statusą. Sunkiausius darbus dirba kitataučiai (jų būna iki 15 proc.). Daugiausia laikiniems darbams atvyksta italai, serbai, portugalai, turkai, ispanai, makedonai, prancūzai, afrikiečiai.
Vaizdas pro pilies langą
Kalnai neleidžia plėstis žemdirbystei, žemės ūkyje tedirba 5 proc. gyventojų, juos lėšomis pamalonina pati valstybė. Kylant į kalnus ypač regisi gamtos kismas – nuo plačialapių miškų, nuo retmiškių ir pievų iki spygliuočių ir kalvagūbrių. Šveicarai, importuodami sūrius, šokoladą ir aliejų, iš kaimynų nusiperka cukraus, kiaušinių, grūdų ir daržovių. Apie laikrodžius beveik nereikia kalbėti, nes visi žino, kad čia nuo viduramžių gyvena patys geriausi meistrai. Generatoriais, elektronika, vaistais, garo turbinomis, dyzeliniais varikliais visos šalys džiaugiasi įsigijusios Ciuriche, Bazelyje ir Lozanoje. Niekam pasaulyje nenusileidžia poligrafai, čia pats tankiausias automagistralių tinklas; itin gerų – 20 000 kilometrų. Patys šveicarai tiksliai nežino, kiek iškasta tunelių (gidė Teodora pateikė 750 skaičių). Gražu pažvelgti į senbernarus, šunis gelbėtojus. Jie lavinomis užneštus žmones užuodžia vieno kilometro atstumu – suradę žmogų, savo kūnu šildo, laižo veidą, tampo ir loja. Istorija padėjo stiprius pagrindus tolesnei politinei, socialinei ir ekonominei šiandienos plėtrai. Ramybė dėl rytdienos, tobula infrastruktūra, aukščiausias pragyvenimo lygis pasaulyje įgalina Alpių gyventojus ramiai laukti rytojaus.
Kelionės maršrutai
Šveicarija savo nepaprastu ir nepakartojamu grožiu labai seniai ėmė vilioti kelionių mėgėjus. Pažinti svetingą kraštą – tai praturtinti savo atmintį, patirti naujų įspūdžių, susipažinti su žymiausiais šalies paminklais ir muziejais, pajausti senamiesčių architektūros jaukumą, žavėtis gamtovaizdžiais. Vienur kopiama į kalnus, kitur plaukiojama ežerais, trečiur raitomasi serpantinais, pavaikščiojama po senturgį, vėlyviais vakarais paklaidžiojama didmiesčių siauromis gatvelėmis, kuriose prie kavinių sėdinėja senukai, glaustosi jaunos poros.
Didžiu entuziazmu pasižymi Trečiojo amžiaus universiteto kelionių organizatoriai. Birželio mėnesį, prieš pat Jonines, teko dalyvauti teminėje išvykoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Nemažai Lietuvos menininkų ten mokėsi, ilsėjosi, turistavo, gydėsi, kūrė. Greitai prabėgo devynios dienos. Pradžioje autobusas spėriai nėrė Lenkijos ir Vokietijos keliais, pasiekė Bavariją, stabtelėjo Miunchene, ilgiau atsipūtė Lichtenšteino kunigaikštystėje ir jos sostinėje Vaduce. Viešbučiai noriai glaudė ir maitino, linkėjo geros kelionės ir puikių įspūdžių. O kaip nelengva aprašyti tai, kur būta ir regėta, kas pajausta širdimi ir protu suvokta.
Ciurichas pasitiko šiltu oru, švariomis gatvėmis, senaisiais gatvių šuliniais, turistų šurmulynu. Vaikštinėdami po erdvų senąjį universitetą, stebėjomės patogiomis auditorijomis, puošniais koridoriais, salėmis ir poilsio kampeliais. Šv. Petro bažnyčia didžiuojasi didžiausiu Europoje bokšto laikrodžiu, o Katedroje ilgokai žavėjomės moderniais Marko Šagalo vitražais, kurių mėlynos ir žalios spalvos gerte sugeria saulės šviesą. Netoliese stūkso keliautojų pamėgtas Uetlibergo kalnas. Ciurichas – pats didžiausias Šveicarijos miestas, pramonės centras. Jame 345 000 gyventojų, jis susiurbė ir žemdirbius ir emigrantus. Matavimo prietaisai, tekinimo staklynai, tekstilė, verpimo ir siuvimo mašinos garsina vokiškai kalbantį miestą visame pasaulyje. Dera pridurti, kad šio didmiesčio oro uostas kasmet priima per dvidešimt milijonų keleivių. Bekeliaudami stabtelime pasigrožėti unikaliu gamtos stebuklu – Reino upės kriokliu, kurio dvidešimtmetriniai srautai tvinsta, urda, šniokščia, kol patenka į upės vagą, aprimsta, sušvelnėja. Nedidokas kateris paplukdo po Reiną mūsų dvidešimties dviejų lietuvių turistų grupę.
Berno meškos – miesto simbolis, o Parlamento rūmai, Rotušė ir gotikinė Katedra – lankomiausi objektai. Senamiestis – tikroji atgaiva, daugelis gatvių turi dengtas arkadas, po kuriomis šimtų šimtai miniatiūrinių parduotuvių, kioskų ir kavinių. Autobusas rieda priekalnėmis, kloniais ir tarpukloniais, nepasiklysdamas sudėtingose trasose, nes patyrę vairuotojai Česlavas ir Slavomiras ne pirmą kartą važiuoja tais pačiais keliais. Toldami nuo sostinės priartėjame prie Friburo, viduramžių miesto, kurio katedra – tikras gotikos šedevras. Sunku įsivaizduoti, kiek fizinių jėgų buvo įdėta ir dvasios paaukota, kuriant unikalų grožį. Jonines pasitinkame Lozanoje, ant Ženevos ežero kranto su Šveicarijos lietuvių bendruomenės žmonėmis, kurie nustebino savo organizaciniais gebėjimais. Gausią publiką linksmino telšiškių kapela „Rata“.
Šiljono pilį apdainavo Baironas ir kiti garsūs dainiai. Pilis niūri, storasienė stūkso ant ežero kranto, o Lautenbruneno kriokliai urmingai veržiasi nuo tirpstančių ledynų. Kalno viduryje esantis Trumelbacho krioklynas – tai srovių kaskada, besigraužianti į granito uolienas. Liucernos miesto grožis tarytum apvainikuoja kelionę. Kaip neapžiūrėti gynybos sienos, senųjų medinių paežerės tiltų, barokinės Jėzuitų bažnyčios,o Maironio apdainuotas Keturių Kantonų ežeras – tai skaidri žaluma, vešlūs atkrančiai; legendomis apipintas Pilato kalnas (2132 m.) pasitiko pilkšva rūko marška, kurios neįstengė pradrėksti popietinis saulės spindulys. Bazelis buvo paskutinis miestas, pamojavęs mums trijų valstybių vėliavomis ir palinkėjęs tolesnės kelionės lietuvių rašytojų takais.
Rašytojų takais
Ir kas tiktai netrokšta išvysti, anot keliautojų, pačios gražiausios Europos šalies. Ir kas nenori įsigyti nors ir patį pigiausią šveicarišką laikrodį. Ir vienam, ir kitam dalykui reikia turėti lėšų. Argi dėl to neverta aukotis? Žmones praeityje viliojo ne vien tiktai gamta, bet ir senosios mokslavietės. Ir šiandien panašu. Turistai svaiginasi kalnais, ežerais, kriokliais, bažnytkaimiais, katedromis, keltuvais, slidžių trasomis, o studentai būna laimingi patekę studijuoti Ciuricho, Lozanos, Bazelio ir Fribūro universitetuose. Kelionių ir studijų aistra užkrečia ne vieną lietuvį. Taip būta praeityje, taip yra ir dabar. Tiesa, lietuvių studentų būrelis, besimokantis Šveicarijoje, yra nedidokas.
Tiktai tenka pasidžiaugti Šveicarijos lietuvių bendruomenės aktyvumu. Jos pirmininkė Jūratė Kaspersen nepaprastos energijos moteris, aktyvi organizatorė pagloboja savos gimtinės turistus ir studentus, renka medžiagą apie Lietuvos meno, mokslo ir kultūros žmones, kurie sėmėsi mokslo žinių šiame palaimingame krašte. Bendruomenė palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos ambasados darbuotojais, kasmet švenčia Jonines prie Ženevos ežero, leidžia knygas, memorialinėmis lentomis įamžina žymiųjų lietuvių gyventas vietas. Liucernoje, nuošalioje viloje, Maironis ne vieną kartą buvo apsigyvenęs ir sėmėsi poetinio įkvėpimo. Neseniai bendruomenės pastangos buvo apvainikuotos sėkme – šiaurinėje pastato pusėje, žvelgiančioje į ežerą kabo atminimo ženklas. Bazelis – garsaus šveicarų mokslininko, literato Jono Ereto tėvonija. Šis žmogus dirbo Kauno universitete ir buvo pamilęs Lietuvą iki kaulų smegenų. Namas, kuriame jis praleido paskutinius gyvenimo metus, taip pat paženklintas bronziniu bareljefu.
Lietuvių bendruomenė turi ir naujų sumanymų, laiduojančių lietuvių ar su Lietuva susijusių šveicarų įamžinimo. Ciuriche fotografuojame namą, kurio mansardoje gyveno Jonas Biliūnas, vietos universitete studijavęs literatūrą. Nemažai eseistinių įspūdžių yra užrašiusi rašytoja Šatrijos Ragana. 1905–1906 metais ji studijavo Ciuriche ir Fribūre, čia domėjosi garsiomis pedagogo Forsterio paskaitomis (vėliau išvertė jo knygų). Kaip laisva klausytoja ji spėjo aplankyti daugelį vietovių, laiškuose į tėvynę vaizdingai aprašė savo keliones po Alpių šalį. Ir grožinėje kūryboje ji taip pat atspindėjo savo poetines nuotaikas lyriniais vaizdeliais, prisiminimų vaizdiniais.
Didžioji mūsų tautos lyrikė Salomėja Nėris net porą kartų žavėjosi gamtos grožybėmis. Pirmąjį kartą (būdama 24 metų) ji viena visą mėnesį klajojo po kraštą. Vėliau kartu su studentais, vedžiojamais Balio Sruogos, keliavo į Alpes, patyrė nepaprastų potyrių, kurie atsispindėjo keliuose eilėraščiuose. Vienas talentingiausių lietuvių rašytojų Vincas Mykolaitis-Putinas, gavęs Amerikos lietuvių katalikų fondo stipendiją, išvyko studijuoti filosofijos istorijos, estetikos ir meno istorijos katalikiškame Fribūro universitete. Čia jis parašė disertaciją apie rusų filosofo Vladimiro Solovjovo estetiką. Nemažai pėdsakų Šveicarijoje paliko Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis.
Sovietmetyje į šią šalį lietuviams išvykti buvo itin sunku, nes Maskvos ranka vis įžvelgdavo nepalankumą, ir be jos oficialaus leidimo niekas negalėjo kelti kojos iš gimtojo krašto. Pastarasis dvidešimtmetis vėl atkėlė bevizius vartus ir turistinių bei ekonominių kelionių itin padažnėjo. Kaip vertėjai viešėjo Jurgis Kunčinas ir Sigitas Geda su Marcelijumi Martinaičiu ne kartą svečiuose ieškojo literatūrinių ryšių universitetuose. Žaliuote žaliuoja Keturių Kantonų ežeras, kuriuo paplaukiojęs ir susižavėjęs savo lyrinius jausmus išreiškė Maironis garsiajame poetiniame šedevre „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“. Tėvynės ilgesys, gamtos grožis, graudulinga melodija, vidinis skausmas atskleistas nepaprastai talentingai.
Kasdienybės kultūra
Turistai keliaudami pastebi ir turi pastebėti ne tiktai gamtovaizdį, ar renesanso šedevrą, bet turi išgirsti krioklio gausmą, ar vietos žmonių šneką, bet bent išoriškai pastebėti ir suvokti svarbiausius gyvensenos bruožus. Kuo ši tauta išsiskiria iš kitų, kas jai savaiminga, kodėl šią šalį mėgsta lankyti ne tiktai europiečiai, bet ir japonai su amerikonais? Sunku, galvoju, būtų rasti kitą tokį kraštą, kuris pasižymėtų absoliučiu tvarkingumu ir švara – visomis prasmėmis. Rodosi, būdamas Šveicarijoje, regi ryškų, spalvotą atviruką, darbščius žmones, subtilų bendravimo grožį. Suprantama, tai ne mažytis kiemo rūtų darželis Rytų Aukštaitijoje, bet kiekvienas šveicarų kampelis prižiūrėtas, nutupinėtas, išpuoselėtas. Tai yra įgimtis, būtinybė, nesankcionuota jokių konvencijų ar nuostatų. O kaip toli kitoms šalims iki tokio idealumo! Vejos lygios ir smaragdu degančios, keliai ir takeliai nukloti įvairiaspalviu, švelniu asfaltu. Namai nedažomi ryškiomis spalvomis, kad nebūtų sudarkytas šalia esantis gamtovaizdis.
Suprantama, kad gamta visuomet buvo ir yra pirminė bei natūrali, ji nepažeidžiama, bet atskleidžiama, ji gerbiama, ja grožimasi. Sunku suvokti, ar patys šveicarai yra taip sutapę su gamtine aplinka, kad jos kasdienoje nepastebi, ar tas grožio suvokimas yra absoliutus.
Dirbamos žemės labai nedaug. Todėl ji panaudojama šimtanuošimtiškai. Pigi hidroenergija leidžia daug ką sutaupyti, nes žaliavomis Šveicarija taip pat negali pasigirti. Todėl tiksliųjų prietaisų pramonė, ne vien tik laikrodininkystė, plačiai išskleidė sparnus. Europos stogas, Alpių šalis, Eldoradas, rojus – neveltui taip pasakoma, kai ilgiau ar trumpiau pabūvame priekalnėse ir kalnuose. Šatrijos Raganos ir Jono Biliūno laiškai, Salomėjos Nėries dienoraščiai kupini susižavėjimo nepakartojamu grožiu. Ir dar pasigirsta prisiminimas. Kas matė Alpes, tas jau niekad nebus nelaimingas. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, šveicarai tarsi niekuo neišsiskiria iš kitų europiečių – santūrūs, grakštūs, nuodarbūs, savimi pasitikintys, apsukrūs – to pakanka trumpam apibūdinimui. Pasaulis pasitiki šveicarų bankais, nes čia niekados nebankrutuoja jokia įmonė, draudimo bendrovė, juolab bankas. Ilgas kelias į federaciją, kova dėl savo teisių ir visiško neutralumo, tobula infrastruktūra (nuo saugių tunelių iki dar saugesnių keltuvų į kalnus) laidavo didį kaimynų pasitikėjimą. Tad nenuostabu, kad bendrasis vidaus produktas yra bene didžiausias visame pasaulyje.
Didžiulis dėmesys skiriamas mokslui – neatsitiktinis reiškinys. Šiandieninės technologijos ir mokslo teorijų tempai – tai Ciuricho universiteto prioritetai. Ši mokslavietė atskirose mokslų srityse išugdė net dvylika Nobelio premijos laureatų. Kas pasiekta per ilga, tas neišblėsta iš piliečių atminties. Pasididžiavimą savo šalimi liudija literatūros ir meno kūrėjai: rašytojai Keleris, Diurenmatas ir Frišas, tapytojai Hodleris, Bioklinas ir Klė įsirašo į Europos kultūros žvaigždyną. Nemąžta dėmesio sportui (Šveicarijoje vyko ne vienos olimpinės žaidynės), o kinas be realistinių filmų suka modernizmo keliu.
Pasakojama, jog kiekvienas šveicaras vyras visiškai pasiruošęs, reikalui esant, visuotinei mobilizacijai, o namų rūsiai pritaikyti net atominio karo atveju. Toli, oi kaip toli užbėga į priekį! Pasaulis Šveicarijoje dažnai rengia konferencijas, vadovų susitikimus, mokslo simpoziumus, festivalius. Ženeva – tarptautinių organizacijų centras, garsiosios Berno meškos, kaip miesto simbolis, iki šiolei kalbasi su keliauninkais, lydėdamos į kelionę po ją kraštą. Alpės tai debesimis nuklotos, tai rūkų apsisiautusios, tai saulės nusvidintos vis žvelgia, vilioja, traukia, kviesdamos į svaigias aukštumas, į naujas būsimas keliones.
Atgal
.jpg)
(1).png)
