VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

10 26. Po legendomis apipintą Žemaitiją

Vytautas Kuprys

Važiuodami turistiniu autobusu į Žemaitiją pravažiuojame ir kai kuriuos kitus įdomius miestus, mietelius ir gyvenvietes. Pirmiausia pravažiuojame Grigiškes, tai nedidelis bažnytkaimis esantis prie to paties vardo ežero, netoli Neries upės. Iš to ežero į Nerį išteka Irupės upelis. Grigiškėmis pradėta vadinti 1923 m., kai Grigorijus Karecas prie Vokės pastatydino popieriaus fabriką. 1930 m. buvo pastatyta fabriko elektrinė į kurios turbiną Vokės vanduo buvo leidžiamas 800 m. ilgio betoniniu akveduku. Savininkai užvedė didelį parką, kuriame ir dabar auga šimtmečiai ąžuolai.

Čia yra didžiausia Lietuvos medienos gaminių ir popieriaus gamykla, kuri gamina tualetinį popierių, popierinius rankšluosčius ir servetėles, ligniną, cigaretėms filtrus, kartoną, medienos plauštų plokštes. Tualetinis popierius eksportuojamas į Estiją, Latviją, Švediją, o medienos plauštų plokštes į ES, JAV ir kt. šalis. Lenkų okupacijos laikais, čia atgabendavo konfiskuotas lietuviškas knygas bei laikraščius ir perdirbdavo į popierių.

Neorenesansiniai Mykolo Oginskio dvaro rūmai Plungėje

Pravažiuojame Vievio miestelį. Istoriniuose šaltiniuose Vievio dvaras minimas nuo XVI a. Čia apie 1600 m. vienas iš Oginskių kunigaikščių pastatė unitams bažnyčią ir įrengė vienuolyną. Jame veikė Vilniaus Šventosios dvasios brolijos spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos maldaknygės slavų kalba. 1619 m. čia išspausdinta M. Smotricko gramatika, iš kurios mokėsi ir žymus rusų mokslininkas M. Lomonosovas. Žygiuodami prancūzai per Vievį 1812 m. cerkvę sudegino, o 1842 m. ji iš naujo buvo atstatyta. 1816 m. G. Oginskis pastatė Vievyje katalikams bažnyčią. Šalia bažnyčios stovėjo klebonija, kurioje nakvojo Napoleonas. Jis vienam valstiečiui yra pasakęs, kad atvyko į Lietuvą suteikti žmonėms laisvės. Istoriškai žinoma, kad grįždami iš Rusijos miestelyje sustojo ir nakvojo Napoleono karo vadas Neapolio karalius Muratas.

Orvydo sodyboje rožinis iš akmenų

1900 m. Vievije apsigyveno J. Milančius, nenuilstamas kovotojas dėl lietuvybės. Jis čia atidarė vaistinę. J. Milančius negalėjo ramiai žiūrėti į lenkintojus, todėl lenkai jo nekentė, sakydami, kad jis priperės daug “litvomanų”. 1905 m. iš Vilniaus į Vievį buvo atkeltas lietuvis kunigas, kuris parapijose platino lietuviškus raštus. Tai labai nepatiko Vievio klebonui, kuris per pamokslą pradėjo plūsti lietuvį kunigą, lygindamas jį su vagimi bei vilku avies kailyje. Vaistininkas girdėdamas šiuos žodžius, pamokslo metu, sušuko lenkiškai: “Meluoji prieš Viešpatį Dievą”, įsiūti lenkai taip sumušė jį, kad teko ilgai gulėti be sąmonės. O 1939 m. Vievis buvo Lenkijos tragedijos liudininkas, nes rugsėjo 18 d. prie Vievio pasirodė pirmieji pabėgėliai iš Lenkijos, jų tarpe maršalo J. Pilsudskio našlė, ministru pirmininkas Prystoras, garsi aktorė Smasarska ir daug aukštų Lenkijos veikėjų. Kiek vėliau pro Vievį į Vilnių įžygiavo Lietuvos kariuomenės rinktinė.

Žemaitijos pakelių koplytėlės

Šalia kelio yra ir Elektrėnai, kuriuos šalia šiluminės elektrinės pradėjo statyti 1960 m., kaip energetikų gyvenvietę. Tai naujausias miestas Lietuvoje. Prie miestelio yra 1389 ha ploto Elektrėnų marios, tai trečios pagal dydį Lietuvoje ( po Kauno marių ir Antalieptės tvenkinio). Jų ilgis sudaro 11 km, plotis - 3,1 km, gylis – 30 m., joje yra 19 salų ir salelių. Per marias teka Strėvos upė.

Dionizo Poškos skulptūra Baubliuose

Pravažiuojame Žiežmarius, kurie minimi nuo 1495 m. Vardas kilęs iš upės Žiežmarės, įtekančios į Nerį.  LDK laikais Žiežmariai priklausė karaliui. Karalius Žygimantas II 1508 m.įsteigė katalikų  bažnyčią. Žygimanto Senojo vietininko 1511 m. užrašuose įsakmiai pabrėžiama:”liepėme prie bažnyčios turėti kunigą, kuris mokėtų lietuviškai sakyti pamokslus”. 1655 m.įsiveržę į Lietuvą rusai sudegino bažnyčią. (1812 m., vykdamas į Rusiją, čia trumpam  buvo apsistojęs Napoleonas). 1863 m. sukilimas palietė ir Žiežmarius, mūšyje buvo užmušti 24 rusai, už tai, rusų valdžia nusavino Oginskio dvarą.

 

Kunigas S. Šlamas, atkeltas į miestelį, tuojau įvedė lietuviškus giedojimus, tačiau neapsieita be lenkų niekšybės: kunigas prie altoriaus ir visa bažnyčia giedodavo lietuviškai, o choristai – lenkiškai. Nepriklausomybės kūrimosi pradžioje čia vyko smarkios kovos, kur Lietuvos kariuomenė sulaikė bolševikų veržimosi į Kauną.

Trumpam sustojame Rumšiškėse. Šis mietas minimas nuo 1382 m., kurį savo raštuose paminėjo Vygandas Marburgietis. Susikūrus Hanzos Šiaurės Vokietijos miestų prekybos sąjungai, per jas ėjo kelias į rusų žemes. XV a. čia buvo pastatyta šv. arkangelo Mykolo  bažnyčia į kurią, Jogailos žmona, karalienė Jadvyga, iš Trakų atsiuntė Dievo Motinos  Marijos paveikslą. Todėl ir atlaidai šioj bažnyčioje vadinami Trakiniai. XIX a. veikė valsčiaus raštininkų mokykla, kurioje 1851 – 53 m.mokėsi A. Baranauskas. Nuo 1890 m. kunigas P. Šilinskas laikė pamaldas lietuvių kalba, platino draudžiamąją lietuvišką spaudą.

1944 m. Rumšiškių apylinkėse veikė P. Petkevičiaus – Kariūno partizanų būrys. Jei ankščiau lietuviai kovojo prieš įvairius okupantus ėjusius plėšti Lietuvos, tai pokario partizanai priešinosi okupantui - pasivadinusiam SSSR.  Sovietų valdžia ištrėmė 14 miesto gyventojų. 1966 m. pradėjo kurtį Rumšiškių liaudies buities muziejų, kuriame pavaizduota visa Lietuva. Jo plotas užima apie 200 ha.

Toliau važiuojame per Kauno miesto dalį – Palemoną. Palemono kaimas pradėjo kurtis 1862 m., nutiesus Vilniaus – Kauno geležinkelį. Kitados ši vietovė buvo vadinama Gesaldonomis, vėliau ji gavo legendinio Lietuvos įkūrėjo bei karžygio Palemono, kilusio iš romėnų didikų, vardą. Jis buvo Romos kunigaikštis, imperatoriaus Nerono giminaitis. Palemonas gyveno V a. ir į Lietuvą bėgo nuo hunų (Azijos klajoklių) genčių vado Atilos. Pagal versiją, Palemonas gelbėdamas nuo Nerono persekiojimo, su šeima ir 500 valdinių, pabėgo iš Italijos ir apsigyveno prie Nemuno, Jūros ir Dubysos upių. Jo sūnūs Borkus ir Kaunas įkūrė Jurbarką ir Kauną. Iš vaikaičių kilę Lietuvos kunigaikščiai Alšemiškių ir Giedraičių giminės, o iš palydovų LDK didikai Goštautai ir kt.

Pravažiuojame Nevėžį – sakoma čia prasideda Žemaitija, tai toli gražu ne taip. Tikra Žemaitija yra ten, kur legendomis apipinti Varniai, Rainiai, Telšiai, Plateliai, Plungė ir kiti Žemaitijos miestai.

Pirmas sustojimas įvyko Bijotų kaimelyje, kuriame buvo pastatytos 2 altanos (mažas parko statinys), kuriame buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje senienų muziejus. Jis iš ąžuolų kamienų, nukirsdintų Dionizo Poškos dvare, 1812 m. pastatytas dvaro sodyboje ant Pelos upelio kranto, buvo pavadintas Baubliu. Muziejų įrengė rašytojas, istorikas D. Poška (1765 – 1830). Žmonės ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubdavo. Baublio pavadinimą D. Poška siejo su senovės lietuvių bičių  dievo Baubliu vardu. Apžiūrime Baublius, lankome atstatytoje Smetonos laikų mokykloje įrengtą muziejų, kurio ekspozicija supažindino mus su D. Poškos asmenybe ir jo biblioteka.

Atvažiuojame į Varnius – tai yra tikra Žemaitija. Žemaičių vardas istoriškai pirmą kartą paminėtas 1217 m. rusų kronikoje ir siejamas su Nemuno žemupiu. Žemaitijai priklauso: Akmenės, Jurbarko, Kelmės, Kretingos, Mažeikių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Tauragės rajonai ir Šilalės, Viešvilės, Klaipėdos rajonų rytinės  dalys.

Šiek tiek istorijos. Mindaugui kuriant Lietuvos monarchiją Žemaitijos vardas minimas nuo XVI a. Čia gyveno žemaičiai, kuršiai, lamatėnai, skalviai, žiemgaliai. Mindaugui apjungiant atskiras Lietuvos dalis, žemaičiai buvo sritinė kunigaikštija, savų valdovų valdoma. Mindaugas sujungęs nemaža lietuvių žemių, panorėjo prie jų prijungti ir Žemaitiją, tai sukėlė karą. Jam priešinosi Tautvilas, Erdvilas ir Vykintas, tačiau jie buvo sumušti. Ilgą laiką žemaičiai kovojo prieš Mindaugo valdymą Žemaitijoje. Žemaitijos kunigaikštis Treniota suorganizavo sąjungą su kitais valdovais ir 1263 m. Mindaugą ir jo sūnūs nužudė. Po to jis valdė Lietuvą apie metus.

Žemaičiai kovojo su kryžiuočių bei Livonijos ordinais. Kovos tęsėsi kelis šimtų metų, buvo ilgos ir labai sunkios. Pirmieji 1208 m. pradėjo puldinėti Livonijos kalavijuočiai, o netrukus iš Prūsijos – kryžiuočiai. Į kovą prieš juos stodavo visi žemaičiai su šūkiu:”Visi kas gali skydą pakelti”. Kryžiuočių bei Livonijos ordinai 1236 m. surinkę didžiulę kariuomenę pasiuntė į Žemaitiją, tačiau ties Saule lietuvių jungtinės jėgos, kunigaikščio Vykinto vadovaujamos, juos sumušė. Po šio mūšio  kalavijuočiai neteko visų iš Žemaitijos išplėštų žemių ir iki 1243 m. nebuvo rimtesnio puldinėjimo. Po to 1260 m. prie Durbės ežero buvo skaudžiausias ordino pralaimėjimas iki pat Žalgirio mūšio. DLK Vytenio laikais kryžiuočiai suruošė į Žemaitiją 30 plėšikiškų  žygių, kova buvo sunki, bet žemaičiai atsilaikė. Žemaičius 8 metus kankino iš Prūsijos 1307 m. atneštas maras. Neblogai žemaičius gynė iki 1341 m. ir Gediminas. Lietuvos kunigaikščiui Kęstučiui 1345 – 80 m. teko vesti sunkiausią žūtbūtinę kovą dėl Žemaitijos. Visokiais būdais už Žemaitiją kovojo Jogaila ir Vytautas. Nors  Vytautas 1398 m. Salyno saloje (Nemune) su kryžiuočių ordinu sudarė sutartį, pagal kurią jis ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio gaudamas saugų užnugarį Rytuose, bet kuomet žemaičiai 1409 m. sukilo prieš kryžiuočius Vytautas juos parėmė ir galutinai išvijo kryžiuočių kariuomenę iš Žemaitijos ir sunaikino jų statytas pilis.

1655 m. ir švedai skriaudė žemaičius, plėšė juos kaip okupantai, gabenosi iš Žemaitijos gėrybes, bet 1656 m. žemaičiai švedus išvijo. 1701 – 09 m. švedai sugrįžo ir žiauriai keršijo žemaičiams. Po okupacijos atėjo didysis 1709 – 11 m. badas ir maras.

Žemaičiai 1794 m. kovojo ir su rusais, kuriuos sukilimo metu iš savo žemių išvijo. Žemaičiai dalyvavo sukilimuose prieš rusus 1831 ir 1863 m. Jie buvo aktyvūs ir 1905 – 6 m. priešrusiškame revoliuciniame sąjūdyje, o tai pat laisvės (1918 – 20 m.) ir rezidencinėje (1941 – 52m.) kovose. 1812 m. per Žemaitiją žygiavo Napoleono armija.

Dabar apie Varnius. Iki XVI a. Varniai buvo vadinami Medininkais. Medininkų srities vardas paveldėtas iš senų senovės, nes žmonės kūrėsi giriose (medise). Prie upelio Varnelės įsikūrusi sodyba buvo Varniu vadinama. Varnelės upelis skyrė gyvenvietę į dvi dalis – Varnius ir Medininkus. Varniuose 1421 m. buvo pastatyta katedra iš 12 altorių, čia įsikūrė vyskupų bei kurijos būstinė, pastatyti rūmai, todėl Varniai plačiai buvo žinomi ir ilgainiui nustelbė oficialų Medininkų vardą. Vyskupiją įsteigė Vytautas  Didysis, atvykęs į Žemaitiją su savo didikais, ir tris mėnesius krikštijo žemaičius.Varniai pirmąsyk minimi nuo 1383 m. Čia apie 450 metų buvo žemaičių vyskupijos bei kultūros centras. Iš Varnių po visą Lietuvą sklido tautinės savimonės idėjos.

1595 m. M. Daukša, gimęs Kėdainių priemiestyje, Varniuose išvertė ir išleido “Katekizmą”, o 1599 m. “Pastelę”, kurioje primena, kad visos tautos gerbia, vertina ir brangina savo paveldėtą tėvų paveldą – kalbą, papročius, tradicijas. Paskutinis vyskupas Varniuose buvo M. Valančius. 1740 – 64 m. čia veikė kunigų seminarija. Joje mokėsi M. Valančius, A. Strazdas, A. Vienažindis, A. Baranauskas, čia gyveno S. Daukantas. Lankome senąją kunigų seminariją, kurioje šiuo metu veikia vyskupystės muziejus, apžiūrime šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą ir jos požemius. Katedroje iškabinti visų vyskupų, tarnavusių joje, portretai. Rūsyje ilsisi dviejų Giedraičių kūnai, o iš viso palaidota 13 žemaičių vyskupų palaikai – tai panteonas.

1314 m. kryžiuočiai Varnius stipriai apiplėšė, išdegino ir sunaikino, išsivesdami į nelaisvę 700 žmonių. Be kryžiuočių, Varnius naikino maras, ligos, badas ir kitos nelaimės. Sukilimai prieš rusus 1831 ir 1863 m. turėjo platų atgarsį Varniuose. Rusai įvairiais būdais stengėsi Varnius rusinti, tačiau tai nepavyko. 1903 m. vienas kazokų karininkas bandė organizuoti chorą, tačiau į jį neįstojo nė vienas žemaitis. Nepriklausomybės metais Varniai pradėjo atsigauti: buvo sutvarkytos gatvės, šaligatviai, pasodinta medžių, išdygo naujų namų, prekybos ir pramonės įstaigos, drausmės koncentracijos stovykla.

Toliau atvažiuojame į Rainius, tai nedidelis kaimelis, apie 4 km. nutolęs nuo Telšių. Čia antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m. birželio mėn. Raudonarmiečiai žiauriai nukankino apie 80 politinių kalinių. Nelaiminguosius kankino čekistų durtuvais, vielos kančiukais su švino gabalais galuose, elektrinės mašinos elektros srove, gyviems išpjaudami lytinius organus ir kitais būdais. Tik pora iš apsuptųjų aukų mėgino bėgti, bet buvo nušauti. Vokiečiams užėjus jų lavonai rasti surištomis užpakalyje rankomis, sulaužytais kaulais, nukirstomis galūnėmis, nupjautais liežuviais, išdurtomis akimis. Paskui nužudytiems buvo pastatytas paminklas. Trumpam sustojame ir aplankome šiai tragedijai atminti Rainiuose pastatyta Kančios koplyčią.

Aplankome Telšius – Žemaitijos sostinę, Lietuvos katalikybės centrą,  įsikūrusi ant septinių kalvų, prie legendomis pagarsėjusio Masčio ežero. Vardą miestui davė mažas Telšės upelis, įtekantis į Mastį. Legenda pasakoja, kad Telšius įkūrė karžygys Džiugas dar vadinamas Telšiu. Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi Kęstučio laikais nuo 1450 m. Užkopiame į Insulos kalvą ir apžiūrime barokinę šv. Antano Padaviečio katedrą. Nusileidę žemyn pasivaikštome po miesto turgaus aikštę, apžiūrime čia esantį “Rotušės šulinį”, “Žemaitijos gaublį”, kuris supažindina mus su Žemaitijos valdomis. Toliau paėję Respublikos gatve, apžiūrime “Didžiąją Žemaitijos sieną”, kurioje pavaizduoti svarbiausi Žemaitijos įvykiai, bei “Žemaitijos legendos”skulptūrą.  Joje pavaizduota meška maitinanti pienu ne tik savo, bet ir žmonių pamestinukus vaikus.

Nuo XV a. Telšiai buvo LDK dvaras. 1721 m. karalius Augustas II leido mieste ruošti turgus. Mietas turėjo herbą – Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo figūra dangaus fone. Švedų karai skaudžiai palietė Telšius. 1710 m. jų kariai buvo žiaurūs ir viską plėšė. Tačiau kartą  žemaičiai juos užpuolė ir švedai turėjo trauktis. Masčio ežero dugne paskandino didelę dėže su pinigais ir brangenybėmis bei karo technika. Gal tai tiesa, nes katą iš ežero buvo ištraukta švedų patranka. 1812 m. Napoleono žygis palietė ir Telšius, kurio gyventoji kentėjo nuo besitraukančių prancūzų kareivių. 1831 ir 1863 m. sukilimo metu prie Telšių buvo sutelktos didelė sukilėlių jėgos, bet rusai juos sumušė ir daug pasodino į kalėjimą ir neišvengė katargos. 1863 m. liepos 15 d. į Telšius atvyko garsiojo kariko Muravjovo sūnus. Aplankęs įstaigas užėjo į kalėjimą, kuriame vienoje kameroje pamatė kunigus, Muravjovas sušuko: “Gyvuliai, reikėjo juo uždaryti arčiau išeinamosios vietos”. Bjauriau kalba ir dabartinis Rusijos prezidentas Putinas apie Čečėnijos partizanus?

Pirmoji Romos katedra žemaičių vyskupijoje buvo pastatyta Telšiuose 1602 m. Bernardinai Telšiuose atsirado XVII a.,kuriuos pasikvietė LDK pakancleris P. Sapiega. Apie 1700 m. Telšiuose įkurta garsioji žydų rabinų mokykla Jašiva, kuri buvo skiriama ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų rabinams ruošti. Mokyklos mokytojai ir auklėtiniai nešiodavo juodas skrybėles, visi būdavo barzdoti, augindavo peisus. Į šią mokyklą atvydavo studijuoti iš Latvijos, Estijos, Afrikos, Amerikos, Kanados, Vokietijos, Palestinos, Anglijos, Šveicarijos, Vengrijos ir kitų kraštų. 1941 m. vokiečiai Telšių žydų bendruomenę likvidavo. Stačiatikių cerkvė Telšiuose pastatyta 1867 m. ant buvusių Romos katalikų bažnyčios pamatų. 1934 m. teismas cerkvę perdavė katalikams. Lietuviškus giedojimus 1857 m. suorganizavo vargonininkas B. Charomanskis už tai žandarai jį nubaudė vieno mėnesio areštu. Apie 1810 m. Telšiuose buvo suorganizuotas savotiškas teatras, patalpos jam buvo panaudotos prie smuklės arklidžių esanti daržinė. Nors vaidintojams trukdydavo arklių žvengimas ir smuklės triukšmas, nuotaika buvo gera.

1612 m. Telšiuose buvo įkurta pirmoji mokykla, o nuo XIX a. Telšių miestas ėmė augti, klestėjo prekyba ir pramonė. Tų laikų gyventojai buvo rusai, žydai, aplenkėja lietuviai ir tik saujelė susipratusių lietuvių. Nepriklausomybės metais Telšių miestas tapo administraciniu, švietimo, sporto apskrities centru. 1927 m.  mieste įkurta Telšių vyskupijos kunigų seminarija, jai buvo pastatyti nuosavi erdvūs rūmai, be to buvo įkurta valstybinė mokytojų seminarija. 1935 m. prie Masčio ežero pastatyti Alkos muziejaus rūmai. Pavasarininkai turėjo pučiamųjų instrumentų orkestrą, veikė šaulių, jaunalietuvių, skautų, ateitininkų, jaunųjų ūkininkų, religinės, ekonominės, kultūrinės, sporto ir kt. organizacijos.

Aplankę Telšius avažiuojame į vieną gražiausią miestelį – Platelius, įsikūrusius Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje  prie giliausio Žemaitijos ežero. Platelių pavadinimas kilęs iš vienos legendos. Žmonės lankoje grėbė šieną, virš dangaus susiformavo didelis debesis ir pradėjo lyti. Vienas iš grėbėjų pasakė:”kaip platlija” ir čia pat debesis nukrito ant žemės ir pasidarė didžiulis ežeras. Nuo to laiko šį ežerą pradėjo vadinti Plateliu, o šalia ežero Platelių kaimu. Ežero plotas sudaro 1216 ha, jo ilgis – 8,4 km, o gylis 46 m.

Platelių miestelis pirmą kartą paminėtas XV a., nuo seno garsėjo išskirtiniu paveldu: sena architektūra, Užgavėnių ir kitų švenčių papročiais, vietiniais patiekalais, rankdarbiais ir kt. Vykstame į miestelio pakraštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria ypatingas apylinkių kraštovaizdis: ežero, jo salų, pusiasalių ir plokštinė miškų panorama. Vietinė gidė supažindino su šio krašto istorija, kuri kalbėjo gražia žemaitiška tarme. Miestelis nukentėjo 1700 – 21 m. nuo Šiaurės karo, bado ir maro, o 1941 -  53 m. nuo sovietų valdžios trėmimų – 24 gyventojai buvo priversti palikti tėvynę.

Tęsiame kultūrinę programą. Lankome pietinėje miestelio pusėje esantį nuo XVI a. LDK dvarą sodybą, kurią pradėta vadinti seniūnija. Sodyboje išliko kluonas, rūsys, svirnas, arklidė, oficina. Svirne šiuo metu veikia istorijos, o arklidėje vienintelis Lietuvoje Užgavėnių kaukių muziejus. Žemaičiai sako, kad didžiausia jų šventė ne Velykos ar Kalėdos, bet Užgavėnės. Dvaro sodyboje išliko dalis mišraus plano brandaus parko, kuriame yra gamtos paminklas, storiausias Lietuvoje – Raganos uosis. Jo apimtis sudaro 7,2, aukštis – 32, o storis – 3,2 m., kuris suaugęs iš 4 kamienų.Parke tai pat auga liepos, klevai, uosiai, ąžuolai, dekoratyviniai krūmai. 1526 m. buvo pastatyta Platelių pilis.

Pažintį su Plateliais baigiame medinėje šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnytėlėje  su unikaliais 6 barokiniais altoriais. Bažnyčią puošia šv. Onos ir Šventosios šeimos paveikslai.

Atvažiuojame į Plokščių kaimelį, nutolusio nuo Platelių 11 km. Lankome šio kaimelio miškuose, 2011 m. atidaryta vienintelį Europoje šaltojo karo muziejų, kuris įrengtas viename pirmųjų Sovietų Sąjungos požeminiame balistinių, vidutinių nuotolio, termobranduolinių R – 12 raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Raketų aukštis su galvute buvo 23 m. Ši požeminė aikštelė pradėta statyti 1960 m., o baigta 1962 m. Kompleksą statė 10 tūkst. kareivių ir karininkų. 27 metrų gylyje, keturiose šachtose, su 27 tonų raketomis buvo dislokuotos 1963 – 75 m. ir buvo nutaikytos Vakarų Europos šalis. Kad paleisti raketą reikėjo tam 20 tonų kuro. Muziejuje susipažistame su sovietinės branduolinės ginkluotės organizavimo ir veikimo principais, kovinių raketų pavyzdžiais ir kt.

Vietiniams gyventojams arčiau kaip 2 km nebuvo leidžiama prieiti. Kelias į kompleksą nuo pagrindinio asfaltuoto  kelio buvo žvyruoas, kad nuslėpti nuo žmonių kas juo buvo vežama, o kadangi raketos buvo gana sunkios, toliau buvo betonuojamas. Kad įrengti šį muziejų Europos Sąjunga išskirė 5 miln. eurų. Čia raketos išsilaikė iki 1993 m., po to Rusija buvo priversta jas išgabeni ir nuo to laiko čia pradėjo lankytis turistai. Apie tai kas čia buvo daroma ir veikiama vėliau papasakojo du lietuviai tarnavę šiame komplekse.

Toliau aplankome Orvydų sodybą. Tai vienas įdomiausių objektų Žemaitijoje. Įvairiai vertinama ši vieta, vienų vadinama pasaulio meno šedevru, kitų – tiesiog absurdo muziejumi. Šią nepaprastą sodybą, netoli Salantų miestelio, pradėjo kurti Kazys Orvydas. Daug metų iš apylinkių į savo sodybą vežė sovietmečiu ideologų  pasmerktus akmenis ir kurė iš jų originalius paminklus, skulptūras. Vilius Orvydas (1952 – 92) apdoroti akmenį išmoko iš savo tėvo akmentašio K. Orvydo. Šį amatą pradėjo K. Orvydo tėvas Jonas Orvydas Salantų žemėje, tai Orvydų  dinastijos pradininkas. K. Orvydui mirus šia sodyba rūpinosi jo sūnus Vilius.

1973 m. grįžęs iš sovietinės armijos ir pamatęs melioracijos naikinamą gamtą V. Orvydas, penktas iš šešių vaikų, kartu su tėvu vežė į sodybą suskaldytus pasmerktus akmenys ir stengėsi suteikti jiems meninę išraišką. Tai pat iš nukeliamų sodybų parsiveždavo senų daiktų, šimtamečių medžių, kelmų. Vyraujanti tematika Orvydų sodyboje – religinės krypties, todėl sovietmečio valdžia kūrybiniams sumanymams kiek įmanydama trukdė, naikino tai kas buvo padaryta. Atginimo metais kurti tapo lengviau, nors sodyba vis dar buvo vertinama labai skirtingai. Iš pradžių tai buvo paprasčiausia kaimo sodyba, bet vėliau užvaldė akmuo. Pamažu sodybą pamėgo turistai, kiti žmonės, kurių nė vieno Vilius neatstumdavo.

Žinoma, Vilius samdydavo darbininkų, technikos – plikomis rankomis tokių konstrukcijų nesulipdysi. Net buvo samdomas kranas iš Klaipėdos. Padėdavo ir tie, kurie čionai atklysdavo gauti dvasinę ramybę. Orvydų sodyboje kiekvienas akmuo gali sužadinti daug apmastymų.

1989 m. V. Orvydas davė pirmuosius Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinko brolio Gabrieliaus vardą Jis buvo didžiulės energijos, neribotos fantazijos, reto darbštumo ir be galo dvasingas žmogus. Tačiau netikėtai 1992 m. rugpjūčio 5 d. V. Orvydas mirė savo paties sukurtoje unikalioje sodyboje – muziejuje, kur ir kūrė. Palaidotas Salantų kapinėse. Taip ir liko nebaigta begale sumanymų, neįgyvendintos nuostabios idėjos. Dirbdamas jis džiaugėsi ne savo darbą akcentuodamas, bet kad sukurs erdvę sau ir kitiems atsigauti, pasimelsti, pamedikuoti. 1990- aisiais metais ši sodyba jau buvo gerai žinoma Lietuvoje ir už jos ribų.

1992 m. Viliui palikus šį pasaulį, susirūpinęs dėl sodybos ateities, į Lietuvos visuomenę, menininkus, politikus kreipėsi Jonas Mekas, kviesdamas neleisti sunykti šiam unikaliam kūriniui. Prižiūrėti sodyba ėmėsi vienuolio giminės. Lankome sodybą gėrėdamiesi žmogaus prakalbintais akmenimis ir medžiais.

Iš Orvydų sodybos atvažiuojame į Plungę. Tai istorinis miestas abipus Babrungo upės. Miesto pavadinimas kilo nuo Paplungės upelio. 1570 m. mietas buvo įteisintas. Lankome Mykolo Oginskio dvarą, neretai vadinama Žemaitijos Versaliu, dabar čia veikia žemaičių dailės muziejus. Lankome muziejų, apžiūrime šalia dvaro, už tvenkinio, stovintį M.K. Čiurlioniui namą, kuriame globojamas Oginskių, jis mokėsi 1873 – 1902 m. dvare veikusioje muzikos mokykloje. Dvarą valdė įvairūs žmonės. Pirmiausia nuo 1775 m. dvarą valdė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis, kai jis varšuviečių sukilėlių apkaltintas valstybės išdavimu (už prorusišką poziciją), buvo pakartas Varšuvoje, dvaras perėjo A. Masalskytei ir jos vyrui grafui V. Palockiui, paskui dvarą įsigijo P. Zubovas, o 1873 m. dvarą iš Zubovo nusipirko kunigaikštis I.Oginskis. Po jo mirties du sūnūs turtus pasidalijo: vienas apsigyveno Rietave, antras Mykolas Oginskis – Plungėje. Tai buvo malonus žmogus, su kaimiečiais žemaitiškai kalbėjo, rėmė lietuvišką spaudą, papuošė dvarą, užsodino parką, kuriame laikėsi stirnos, fazanai, rūpinosi žmonių gerove, organizavo galvijų parodas, padėdavo valstiečių vaikams išeiti mokslus. Nemėgo rusų.

Didingą dvaro ansamblį sudaro neorenesansiniai dvaro rūmai su terasa bei parkas su 7 tvenkiniais, kuriuose buvo įvesta vėžlių. Priešais rūmus – baseinas ir apžvalgos aikštelė. Išlikę: žirgynas, skalbykla, oranžerija, sargo ir parko prižiūrėtojo namai. Rūmus supa vienas didžiausių Lietuvoje mišraus planavimo parkas. Jame yra gamtos paminklas – Perkūno ąžuolas, kurio skersmuo – 1,65 m., aukštis – 25 m. Į dvarą veda monumentalūs neorenesansiniai vartai su karių skulptūromis. 1807 m. Rusijos caras Aleksandras ruošdamas karą su Prancūzija buvo atvykęs į Plungę ir sustojas dvaro rūmuose, kuriuose išbuvo keletas dienų.

Pažinti su Plunge baigiame apsilankimu neogotikinėje Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kuri iš pradžios buvo medinė ir pastatyta 1797 m. Tai buvo didžiausia medinė bažnyčia visame pasaulyje. Kunigaikštis Oginskis davė visą medžiagą pastatyti naują mūrinę bažnyčią: plytas, medį, tik žmonės turėjo suvežti ir prisidėti prie plytų gamybos. Plungės bažnyčios statymo istorija ilga ir sudėtinga. 1933 m. naują bažnyčią iškilmingai pašventino vyskupas Justinas Staugaitis.

Atvykstame į Rietavą – miestą įsikūrusio Juros upės aukštupyje, garsėjantis didikų Oginskių palikimu. Rietavas pirmą kartą paminėtas 1253 m., o 1529 m. buvo pastatyta bažnyčia. Nuo 1588 m. miestą valdė L. Sapiega, o nuo 1763 m. – Oginskiai. I. Oginskis pradėjo didelius ūkinius ir urbanistinius pertvarkymus. XIX a. Rietavą pradėjo valdyti B. Oginskis, kuris įkūrė Rietavo muzikos mokyklą. Auklėtiniai į mokyklą buvo priimami 6 metams. Jie gaudavo visišką išlaikymą ir, jei gerai mokėsi ir elgėsi, dar ir algą – 5 rub. į mėnesį. Už tai mokiniai dalyvaudavo bažnytiniame chore, dvaro orkestre ir, kartais, dirbti laukuose. Moksleiviai turėjo groti ne mažiau kaip dvejais instrumentais. Buvo suorganizuotas pilnas 60 asmenų simfoninis orkestras. Čia mokėsi ir M.K.Čiurlionis.

Bogdanas Oginskis 1903 m. susirgo proto liga, o 1905 m. paliko šį pasaulį, būdamas bepročiu. Oginskiai nepaliko įpėdinių, todėl su jais užgeso giminė. Oginskių giminė Lietuvoje viešpatavo apie 400 metų. Oginskiai palaidoti Rietavo Aušros vartų koplyčioje.

Rietave yra Oginskių kultūros muziejus. Lankome įspūdingą  šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statinių kompleksą vadinama “baltąją gulbę”. Statiškas bazilikas primenanti bažnyčia, buvo pastatyta 1874 m. Tai gražiausia bažnyčia Žemaitijoje. Bažnyčioje yra XIX a. paveikslų, marmuriniai I. Oginskio ir O. Oginskienės antkapiai paminklai. Apžiūrime  greta aikštėje stovintį Laisvės kovų paminklą – ant aukšto postamento užkeltą merginos skulptūrą. Tęsiame kultūrinę programą ir apžiūrime Rietavo dvaro sodybą su unikaliu (alaus darykla – skalbykla) vandentiekio bokštu, oficina, arklidėmis, Oginskių koplyčia – mauzalieju, muzikantų bendrabučiu, muzikos mokyklos pastatu, sargo namu, lankytojus pasitinkančius puošnius dvaro Baltuosius ir Raudonuosius vartus ir parku. 1882 m. dvare buvo įrengta telefono linija, 1892 m. įžiebta pirmoji elektros lemputė Lietuvoje. Kada bažnyčioje, be zakristijono ir degtukų užsidegė žvakės, žmonės  nustebo ir pradėjo kalbėti, kad tai “šėtono” išmislas. Iš kaimų važiuodavo žmonės žiūrėti šį stebuklą.

Iš Rietavo atvykstame į Medvėgalį. Tai aukščiausia Žemaitijos vieta ir legendomis apipinta kalva, kurią sudaro dvi viršūnės: aukštesniojoje yra  aukščiausias Žemaitijos 234 metrų taškas, žemesniojoje – Medvėgalio piliakalnis – Pilies kalnas įtvirtintas 3 grioveis. Čia stovėjo Medvėgalio pilis kuri minima nuo1310 m. Į šiaurės rytus nuo jo yra kūlgrinda (tai kelis į pilį, kurį lietuviai tiesdavo balose po vandeniu iš akmenų ir medžių), į pietvakarius – kalva, vadinama Alka. Ant Alkos kalno kitados buvo Perkūno šventykla, kurioje degė amžinoji ugnis.

Aukščiausio žemaičių kalno pavadinimas atsirado po to, kai pilyje apsuptus gynėjus, geležimi ginkluotų priešų, kurių ir narsiausi pilies gyventojai negalėję įveikti, reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Bet kas išdrįs eiti per geležinį priešų apgulos žiedą? Tačiau atsiradusios dvi narsios merginos, žinojusios kelią per kūlgrindą, atėjo pas pilies valdovą ir pasakė jam: “Mudvi galiva”, o paskui jos nakties metu išėjo, prasmuko iš pilies ir pakvietė pagalbą. Jų dėka pilis buvo išvaduota. Pagal šiuos žodžius pilį  imta vadinti Medvėgaliu. Apie Medvėgalį sukurta daug ir kitų pasakojimų ir legendų. Užkopiame ant kalvos, gėrimės panorama. Sakoma, kad saulėta diena nuo kalno viršūnės galima pamatyti 14 aplinkinių bažnyčių bokštus. 1920 m. poetas Maironis parašė baladę “Medvėgalio kalnas”.

Pravažiavę beveik visą Žemaitiją, pabuvoję jos legendinėse vietose, laimingai grįžome į namus.

Atgal