Kelionės

01 18. Nostalgija Lietuvai

Valstybės laikraščio "Lietuvos Aidas" vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis kalbina ką tik iš Australijos grįžusią Vaidą Peteraitis

Kaip atsidūrėte Australijoje?

Vyrą sutikau atsitiktinai Lietuvoje, jis buvo atvykęs į Vilnių ir paprašė pavertėjauti jam. Porą savaičių praleidau vežiodama jį po Vilnių, aprodžiau savo gimtąjį Panevėžį. Po 6 mėnesių jis mane pakvietė pasisvečiuoti Australijoje. Palikau darbą oro uoste, ir jau 17 metų gyvenu Australijoje.

Nuvažiavau su atostogų viza, 2 metus negalėjau dirbti, lankyti jokių kursų, mano diplomas nebuvo pripažintas, kol negavau pastovaus gyventojo statuto.

Dauguma lietuvių išvažiuodami galvoja, jog gyvens lietuvių bendruomenėje, o čia buvo visiškai atvirkščiai. Mano vyras tuo metu gavo darbą didelėje vyno kompanijoje menedžeriu, gyvenome apie 3 val. kelio nuo Sidnėjaus, gražioje vietoje, vadinamoje Hunter Valley - tuo metu garsėjusiame vyno gamyba ir turizmu. Labai graži gamta, kalnai, vynuogynai, aplinkui buvo daug arklių augintojų. Australijoje labai populiarios žirgų lenktynės ir jodinėjimas arkliais.

Vynuogynuose

Po poros metų įvyko vestuvės, dar po metų gimė pirmoji dukra Elena. Dukrai suėjus beveik metams, gavau pastovaus gyventojo statusą Australijoje. Tuomet mano vyrui darbe labai gerai sekėsi, klestėjo vyno pramonė, taigi nusprendėme ten pasilikti.

Praėjo dar 4 metai, mūsų šeimą papildė dar 2 vaikai, taigi dabar auga 2 dukros ir sūnus. Nusipirkome savo ūkį. Ikimokyklinių įstaigų pasiūla buvo nedidelė, į artimiausią vaikų darželį tekdavo važiuoti pusvalandi, be to, kainuodavo nemažai pinigų. Tad mūsų vaikai telankė po vieną dieną per savaitę iki jiems suėjo 5 metai ir jie pradėjo eiti į mokyklą. Mokinius į mokyklas veža ir parveža specialūs autobusai.

Šiuo metu Australijoje labai stinga biudžetinių ikimokyklinių įstaigų. Kai kurios didesnės įstaigos įrengia vaikų darželius savo patalpose, taip palengvindamos mamoms nuspręsti greičiau grįžti į darbą.

Ar sunkiai vyko išėjimas į darbą?

Australijoje remiamas moterų troškimas grįžti į darbą, tam yra specialūs kursai. Artimiausiame mieste 2 kartus per savaitę lankiau kursus moterims, ketinančioms grįžti į darbą ir tęsti karjerą. Juose mokėmės darbo santykių, darbo apsaugos, gilinomės anglų kalbos žinias, vyko kompiuterio raštingumo, matematikos paskaitos. Man visada norėjosi grįžti ir dirbti pagal įgytą architektės išsilavinimą Lietuvoje. Australijoje daug senų namų, žmonės patenkinti tuo, kaip gyvena, nesivaiko stilingų architektūrų, jiems svarbu, kad būtų praktiška gyventi. Pastebėjau, jog dauguma namų statyti iš ekonomiškų medžiagų, nelabai estetiškai atrodančių. Žmonės daug laiko praleidžia lauke, gal tai ir lemia tokį poreikį architektūros atžvilgiu.

Po gaisrų nukentėjusios ganyklos ir dalis nacionalinio parko

Kai baigiau kursus, man pasisekė praktiką atlikti pas vieną statybos dizainerį. Netrukus jis manęs paprašė dirbti pas jį, braižyti projektus. Norėčiau pasakyti, kad Australijoje ekonomika pradėjo atsigauti, kai anglių kasyklos ėmė klestėti ir pradėjo didėti žmonių uždarbis. Tuo pačiu prasidėjo senų namų renovacijos ir plėtimasis, ypač per paskutinius 5 metus.

Taigi pramonė Australijoje klesti?

Mūsų gražiame slėnyje, kur gyvename tarp vynuogynų ir gražių lankų, vis labiau pradėjo brautis anglių kasyklos, kurių plėtimąsi rėmė ir valstybė, tuo pačiu, aišku, siekdama pelno ir gerovės Australijos žmonėms.

Atsirado daug darbų, ypač gamyboje ir pramonėje, susietoje su angliakasyba, bet tuo pačiu pradėjo klestėti žemdirbystė, vynuogininkystė, pienininkystė. Prieš 17 metų buvo gal apie 18 nedidelių pieninių mūsų apylinkėje, šiuo metu išlikusios tik 3. Anglių kasyklos supirkinėja daug žemes, žemdirbiai išparduoda žemę anglių kasykloms. Atsirado daug darbų sunkiojoje pramonėje, metalurgijoje, paslaugų sektoriuje, susijusiame su anglies ir rūdos kasyba. Atsirado naujos kasyklos, nulėmusios augalininkystės, pienininkystės sulėtėjimą, vos ne išnykimą.

Edukacinė pamoka apie roplius, jų elgesį ir kaip mums elgtis gyvenant šalia jų

Žmonės, gyvenantys aplink kasyklas skundžiasi oro ir geriamo vandens užterštumu, kasyklų dulkių ir triukšmo pertekliumi. Kuriami kovos prieš anglių kasyklas komitetai, vyksta įvairių problemų sprendimo procesai tarp abiejų pusių: kasyklų ir vietinių gyventojų.

Jūsų minėtos žemės ūkio šakos nelabai dera su Australijos kaip alinančio karščio šalies įvaizdžiu...

Iš 17 mano gyvenimo Australijoje metų pastebėjau, kad klimatas gali būti labai negailestingas, ypač jei gyveni vietovėse, besiremiančiomis žemės ūkiu ir toliau nuo vandenyno. Ne veltui sakoma, kad dauguma gyventojų Australijoje keliasi arčiau vandenyno, kur klimatas daug palankesnis žmogui. Mes gyvenome 3 val. kelio nuo Sidnėjaus, tekdavo iškęsti karštas, sausas vasaras, karščių bangos buvo virš 40 laipsnių. Lietaus kartais nebūdavo 2-3 mėnesius. Upeliai išdžiūdavo ir tekdavo pasikliauti tiktai nuo stogų surenkamu lietaus vandeniu. Taigi per paskutiniuosius 17 metų jau sulaukėme antrosios sausros pradžios. Tikriausia tuo sunku patikėti Sidnėjaus ar pajūrio gyventojams, nes jie dažnai skundžiasi, kai gauna per daug lietaus. Žinoma, niekas nenori lietingų savaitgalių ir atostogų pajūryje. Tačiau paprastas ūkininkas, gyvenantis daugiau į žemyno vidurį, trina rankų delnus, kai lyja. Kiekvienas vandens lašas čia vertinamas. Jo reikia ne tik auginant daržoves ir vaisius, jo reikia ir karštomis vasaromis gaisrų gesinimui. Lietaus vandens saugojimo sistemos –privalomos Australijoje, ypač individualiuose namuose ir ūkiuose.

Nejaugi prie vandenyno gyvenantys australiečiai nelabai supranta ūkininkų poreikių?

Visam pasaulyje sakoma, jog miestiečiai nežino, iš kur atsiranda mėsa ir pan., tą patį pastebėjau ir Australijoje. Mokiniai atvažiuoja pasižiūrėti, kaip gaminamas jogurtas ar skinami obuoliai. Manau, kad lietuviai yra labiau linkę prie žemės, juk net miestiečiai turi sodus ir dažnai vaikystę yra praleidę su tėvais kaime. Manau, kad lietuviai yra labiau linkę prie žemės, juk net miestelėnai turi sodus, juk dažnas mano amžiaus prisimena vaikystę praleidęs su tėvais sode.

Bet juk ūkininkavimas Lietuvoje ir Australijoje skiriasi?

Ūkininkauti Australijoje nėra taip lengva ir be problemų.

Tai gali būti ir ilgametė sausra, staigus negailestingas potvynis, ciklonas, netgi laukinė fauna, kaip laukiniai šunys, lapės. Kadangi mes augindavome tik vynuoges ir galvijus, Australijoje gyvenantys laukiniai šunys mums nekėlė jokių problemų, bet buvo kaimynų, auginančių avis, tai jiems laukiniai šunys ir ereliai keldavo daug problemų, ypač sužalodavo daug ėriukų. Mes gyvenome netoli kalnų, aplinkui netrūko kengūrų, po kiek laiko tai jau nebuvo egzotika, apsilankydavo ir vombatai - panašūs į meškiukus žvėreliai, jie kasdavosi smėlyje ir gyvendavo po žeme, dažniausiai misdavo šaknimis. Tiesa, kartais užplūsdavo baltosios kakadu papūgos ir pradėdavo savo dideliais geltonais snapais skabyti vynuogių šakeles ir jų kekes su uogomis. Kadangi papūgos yra saugomas paukštis, tai jas galima tik bandyti išbaidyti su specialiomis dujinėmis patrankomis, reguliuojamais intervalais skleidžiančiomis šūvio garsus.

Gamtoje ypač svarbu mokėti išvengti ir apsisaugoti nuo gyvačių ir nuodingų vorų, kurių ten netrūksta. Verta dažnai šienauti žolę aplink gyvenamas vietas ir pastoviai apžiūrėti lauke paliktus baldus ar daiktus, įsitikinti, kad nesiveisia kokie vorai. Pastarųjų įkandimas gali būti ne tik skausmingas, bet ir sukelti sveikatos problemų. Pirmosios pagalbos kursai yra labai populiarūs, ir suteikia pagrindines žinias, ką daryti, ištikus nelaimei, įgėlus gyvatei, vorui ar ištikus širdies infarktui. Gyvenant 30 min. nuo artimiausios ligoninės, tos žinios gali būti gyvybiškos. Tiesa, į pagalbą atvyks greitosios pagalbos malūnsparnis. Jie naudojami sunkiai privažiuojamose teritorijose, tolimose gyvenvietėse, pasiklydusių paieškose.

Savanoriškos gaisrininkų komandos yra labai svarbios Australijoje. Jų nariais gali tapti visi pajėgūs pilnamečiai asmenys. Jie yra specialiai apmokomi, jiems išduodama visa reikalinga apsauginė apranga. Mums patiems yra grėsęs rimtas gaisras nuo degančio miško ir laukų. Nuo to laiko esu ypač dėkinga gaisrininkams.

Gyvenimas - tai juk ne tik sunkus ir alinantis darbas. Kokios pramogos populiarios Australijoje?

Gyvendami atokiau nuo miesto kultūros židinių, vietiniai kaimo gyventojai patys susiorganizuodavo vakarones ir sambūrius, kartais tai vykdavo reguliariai, kartais spontaniškai. Mūsų gyvenvietėje iš beveik 200 buvo likę tik apie 100 gyventojų, jų mažėjimą lėmė anglių kasyklų plėtimasis. Kadangi vietinių gyventojų mažėja, tad ir susiėjimai tapo retesni. Tačiau polinkis linksmai praleisti laiką, pasikalbėti, pasidalinti problemomis ir smagiais įspūdžiais niekada nedingo. Vakarėliai dažniausiai rengti bendruomenės klube, kuriame būdavo šokių salė ir nedidelė virtuvė. Lauke buvo įrengta vaikų žaidimų aikštelė, kad būtų jiems ką veikti, kol suaugę kalbėdavosi ar šokdavo, bendraudavo prie stalo, nukrauto valgiais. Tradiciškai visi atsinešdavo kažką pagaminto namuose ar naujo, „firminio“ - mums fantazijos netrūkdavo. Be to, šios vakaronės ir mamoms su vaikais, kurioms dažnai tekdavo būti namuose, kol vyrai dirbdavo, tai kompensuodavo bendravimo trūkumą.

Dažnai vakaronėse grodavo koks nors tradicinis ansambliukas, muzikantai, kurie keliaudavo iš vienos bendruomenės į kitą. Šokiai būdavo daugiausiai tradiciniai anglų, tai ir mums teko išmokti. Daug jaunimo mokėsi šokti, nes vaikai laisvai įsijungdavo nuo mažens. Negalima teigti, kad išmokstama labai gerai šokti, tai tarsi laisvalaikio praleidimas, o tuo pačiu ir naudingai praleistas laikas, atsipalaidavimas.

Taigi vaikai neizoliuojami nuo bendruomenės gyvenimo?

Ne, vaikai tikrai dalyvauja bendrame gyvenime. tai ypač galima pastebėti mokyklose. Skaitydama laikraščius Lietuvoje, paskutiniu metu pastebėjau keliamas diskusijas apie tai, ar leisti vaikams mokyklose patiems spręsti mokinių bendruomenės klausimus. Mano duktė buvo išrinkta į mokyklos seniūniją, ir ji visada grįžusi pasakodavo, ką veikdavo vaikai susirinkimuose. Jie turėjo savo laikraštį, bendraudavo su tėvų ir mokytojų komitetu, keldavo klausimus, kokių jie turi poreikių ar kokios problemos klasėse, pertraukų metu, kaip jie vieną ar kitą dalyką norėtų pagerinti, kokie mokymo ištekliai, ar labiau norėtų ekskursijų, o galbūt kitų užklasinių būrelių.

O mokymasis mokyklose skiriasi nuo Lietuvoje įprasto?

Mokslo metai Australijoje prasideda sausio mėn. pabaigoje ir baigiasi prieš Kalėdas. Pagrindinės atostogos yra 5-6 savaitės gruodžio-sausio mėnesiais. Mokslo metai skirstomi į 2 semestrus. Semestras yra taip pat dalijamas į puses, kurias skiria dviejų savaičių atostogos. Tokių atostogų būna trejos, neskaičiuojant Kalėdinių, baigiančių mokslo metus. Reikia priminti, kad Australijos metu sezonai yra atvirkštiniai lietuviškiems. Kai Lietuvoje žiema, Australijoje tuo metu vasara.

Mokyklos skirstomos į pradines ir aukštąsias. Pradinės mokyklos yra nuo 5 iki 12 metų, aukštosios - nuo 12 iki 18 metų. Iš viso mokomasi 13 metų.

8 klasės pabaigoje mokiniai renkasi siūlomus dalykus iš pateikiamo sąrašo. Pagrindiniai dalykai lieka tie patys – matematika, gimtoji kalba ir literatūra, matematika, istorija, asmens ugdymas. Chemija, fizika dėstoma pakaitomis, taip pat ir astronomija. Pasirenkama dvejiems metams, po to sprendžiama vėl. Per tuos dvejus metus mokiniai įgauna supratimo, kas jiems labiau reikalinga. Užsienio kalboms ypatingo dėmesio valstybinėse mokyklose neskiriama.

Mano vaikų mokykloje užsienio kalba buvo japonų. Pasimokius 7 klasėje, ją galima pasirinkti 9 klasėje studijuoti ir turėti atskiras pamokas. Kadangi gyvenome Azijos rytinėje dalyje, pastebėjau tendenciją, kad dažniau mokyklose buvo siūlomos kiniečių, mandarinų kalbos.

Labai daug dėmesio skiriama asmens ugdymui, ko Lietuvoje trūksta. Net pradinėje mokykloje jau vykdoma patyčių prevencija tarp mokinių, stengiamasi išmokyti kuo daugiau pagarbos sau, kuo geriau save vertinti. Pastebėta, kad patyčios gali labai pakenkti vaiko pasitikėjimui savimi. Nuo 7 klasės dalis programos skiriama būtent šitai problemai. Kartą per savaitę pamoka skiriama asmens ugdymui, pradedant nuo mokinių bendravimo problemų, mokinių nuotaikų stebėjimo, netgi daug mokoma apie depresiją, jos reikšmę gyvenime, pasekmes ir kaip su tuo kovoti. Tai opi problema net Australijoje.

Taip pat daug dėmesio skiriama kovai prieš smurtą namuose, viešumoje, prieš alkoholio vartojimą tarp jaunimo, narkotikus. Yra paruoštos specialios programos, pagal kurias vaikai šviečiami apie tai, kokie tyko pavojai nuo alkoholio ir narkotikų realiame gyvenime. Taip pat paaugliams yra pateikiama daug informacijos apie lytiškai plintančias ligas ir jų pasekmes, apie priemones jų išvengti. Stengiamasi parodyti, kad laisvalaikio praleidimo pasirinkimas irgi yra labai svarbus asmens ugdymui.

Australijoje egzistuoja labai daug klubų, dalis jų yra vietinės savivaldybės, bet be savanoriškos tėvų pagalbos jie tikriausiai neišliktų. Savanoriška tėvų pagalba yra svarbi to dalis. Po pamokų vaikai gali lankyti futbolo, teniso, krepšinio, kriketo, lengvosios atletikos klubus. Taip pat gali įsirašyti į šokių ar muzikos pamokas, dailės būrelius.

Kiekvienais metais sudaromos atskiros futbolo, kriketo, regbio komandos pagal vaiku amžių. Gali būti net po 10 vieno amžiaus komandų viename miestelyje. Tarp jų vyksta čempionatai. Taip pat yra registruojamos ir keliaujančios komandos, kurios varžosi, atstovauja atskiriems miesteliams ar gyvenvietėms. Tokiai veiklai reikalingas didelis tėvų pasiaukojimas ir pagalba, pvz., transportuojant žaidėjus, jų treniruotėms.

Sporto klubai dažniausiai yra prieinami kiekvienam, nepriklausimai nuo vaiko sportinių sugebėjimų. Jie nėra organizuojami kasdien, dažniausiai 2 kartus per savaitę, o savaitgaliais vyksta varžybos. Tėvai dažniausia atlieka trenerio pareigas, jei turi kažkokios patirties vienoje ar kitoje sporto šakoje. Skirtingai nei Lietuvoje Australijoje organizuojamos vietinės komandos, paplitęs mėgėjiškas sportas, todėl nesijaučia tokio konkurencingumo - ir didesnis vaikų skaičius gali juos lankyti. Kiekvienais metais futbolo komanda sudaro skirtingas vietines komandas, gali būti net 10 komandų viename miestelyje, vyksta tarpusavio čempionatai. Tokiuose klubuose dažniausiai mokamas vadinamas sezono mokestis, kuris finansiškai yra lengvas visoms šeimoms. Tikriausiai brangiausi yra muzikos užsiėmimai, kurie organizuojami konservatorijose.

Pasakojate, kad žmonės noriai sportuoju, bendrauja, rengia vakarones... O jūsų šeima ar bendravo su kitais lietuviais?

Gyvenome atokiau nuo Sidnėjaus, taigi buvo labai sudėtinga palaikyti bet kokius santykius su lietuviais. Vienintelę lietuvę esu sutikusi: tai mūsų pradinės mokyklos direktoriaus žmona Violeta. Kartą mano dukra grįžusi iš mokyklos ir papasakojo, jog mokyklos bibliotekininkė yra lietuvė. Ji dukros klausė, ar mama yra ne iš Lietuvos, kadangi mano pavardė lietuviška. Taip išėjo, kad mes susipažinome. Violeta galėjo kalbėti lietuviškai, o man buvo labai smagu išgirsti gimtąją kalbą. Ji man pasiūlydavo Australijoje leidžiamą laikraštį “Gimtoji pastogė”.

Kai savo naujosios draugės paklausiau, ar ji važiuoja į lietuviškus klubus, sakė, kad labai retai, nes sunkus susisiekimas. Tada mes nusprendėme patys nuvažiuoti ir apsilankyti Sidnėjuje. Didelio įspūdžio lietuvių bendruomenė nepaliko - mes tikėjomės pamatyti gausų lietuvių būrį, kadangi buvo savaitgalis. Per daug buvo tikėtasi. Praktiškai lankytis lietuvių klube dėl atstumo buvo neįmanoma, o turint didelę šeimą, kitus įsipareigojimus ir darbą, tai netapo mūsų tradicija. Per atstumą palaikyti santykius su lietuviais mums nesisekė.

Bet lietuviškų papročių nepamiršote?

Norint išlaikyti lietuviškus papročius, nebūtina lankyti klubus, tai galima daryti ir namuose. Mes visada švęsdami Velykas dažydavome kiaušinius, o vietiniai labai stebėdavosi, ką mes čia darome. Tradiciškai Australijoje kiaušiniai yra šokoladiniai, tai mano vaikams būdavo dilema, kodėl negalima valgyti šokoladinių kiaušinių prieš dažytus kiaušinius. Nors vaikams labai patikdavo juos dažyti.

Klausydavomės lietuviškos muzikos, tėvų atsiųstos iš Lietuvos, turėdavome pakankamai lietuviškų knygų, kurios taip pat būdavo atsiųstos iš tėvynės.

Lietuviško radijo Australijoje neteko girdėti, taip pat ir lietuviškų žinių per TV, galėjome klausytis rusiškų ar lenkiškų, transliuojamų per tarptautines stotis. Manau, tai buvo didelis trūkumas.

Ir štai praėjus 17 metų jūs vėl Lietuvoje...

Augant vaikams norėjosi, kad jie pamatytų ir sužinotų kuo daugiau apie Lietuvą, todėl nusprendėme grįžti į mano gimtąją šalį. Nesame 100 proc. tikri, ar čia liksime visam laikui, bet tikiuosi, kad šeima galės pakankamai gerai adaptuotis Lietuvoje. Suradome vaikams mokyklą. Paskutinius metus ruošėmės šiam žingsniui iš Australijos. Mokykla mus priėmė svetingai, truputį man, aišku, buvo neramu kaip mamai, kaip jiems seksis adaptuotis naujame klimate, naujoje mokyklos sistemoje, kur viskas lietuvių kalba. Bet kol kas viskas sekasi, kadangi buvome pasiryžę šiam žingsniui, o ir vaikams tai jau nebebuvo staigmena, jie suprato, kad nebus taip paprasta.

Vaikai šiuo metu lanko išlyginamąją klasę, visi trys toje pačioje klasėje. Vaikai pastebėjo, kad trūksta anglų kalbos mokymo pagrindo, taigi daug patiems tenka naudotis kompiuteriu ir kai ką išsiversti ar kreiptis mamos pagalbos. Galbūt tai yra todėl, kad šioje mokykloje dauguma vaikų yra rusakalbiai, todėl nėra pakankamai specialistų mokyti lietuvių kalbos angliškai kalbantiems vaikams.

Ką palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Nei kiek nesigailiu išvykus į tokį tolimą kraštą. Juk žmogus yra smalsus, trokštantis žinių apie tai, kas dedasi pasaulyje. Į nieką neiškeistum patirties, kurią gavau Australijoje. Linkiu žmonėms nebijoti įgyvendinti savo svajonių, siekti naujų įspūdžių ir patirties. Juk dėl to ir mes tapome laisvi. Bet neužmiršti ir savo šaknų, savo tautos, kalbos, kultūros, nesvarbu, kur esate.

Norėčiau palinkėti tautiečiams plačios šypsenos praeiviams ir kaimynams. Šypsena veide, nedidelis rankos mostelėjimas, kai automobilio vairuotojas tave praleidžia per gatvę, yra kasdieniško elgesio pavyzdys Australijoje. Pagarba kitam žmogui, jo nuosavybei, jo darbui, nesvarbu, kas jis toks, kokie jo požiūriai, ar kiek jis uždirba. Tas man labai įstrigo, gyvenant svečioje šalyje. Juk tai tau nieko nekainuoja…

Reklama: Terra ERP sistema

Atgal