VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kelionės

02 08. Roma: vieno pasivaikščiojimo nuotrupos

Justas Jasėnas

Ypatingos senųjų metų palydėtuvės – naujųjų sutiktuvės šventajame Mieste – Romoje. Kalėdiniu laikotarpiu šis amžius, skirtingas ir tokias įvairiabriaunes kultūras, civilizacijas priglaudęs miestas mirgėjo gera nuotaika, šventine atributika, šviesomis, girliandomis, mažais Betliejais bažnyčiose ir gatvėse ir, žinoma, devyniomis galybėmis žioplinėjančių turistų. Mieste ant septynių kalvų netrūksta nei duonos, nei linksmybių. Šiais metais Italijos sostinėje surengtas Taize naujametinis jaunimo susitikimas, į kurį iš visos Europos suplūdo per 30 000 jaunuolių, bene 8 šimtai – iš Lietuvos.

Šv. Petro bazilika gausiausiai turistų ir piligrimų lankoma vieta Romoje. Fotografe Monika Vapšytė

Kelionės – unikali galimybė atsitraukti nuo ikyrios kasdienybės, puikus šansas įkvėpti kitokio oro, pailsinti akis. Kažkas tikrai sielon įkrenta, kai užmiršti darbus, skubėjimus, leidi sau ramiai pasižvalgyti po senamiestį, gatvėje išgeri puodelį kavos ar tiesiog stumdaisi minioje laukdamas vidurnaktyje paskutiniojo metro. Tai kitokios kasdienybės skonis, manieros, gyvensena, nežinia kada susiformavę ritmai ir ritualai. Įbrendi norėdamas pažinti, taip atsiveria ir istorija, kurią tiesiog matai šalia srūvančią, nebereikia skaityti vadovėlių, derintis prie svetimo požiūrio.

Straipsnio autorius prie Laterano šv. Jono bazilikos

Kalėdos Romoje buvo paženklintos geru oru (13 – 22 laipsniai šilumos), tad mūsų akims kiek neįprasta regėti žalumą, gėles ar miesto parke ramiai vakarieniaujančią ežių šeimyną. Nors ten tikrai žiema, pasitaiko atšiaurių vėjų, praverčia šilta striukė naktinėjant senamiestyje. Romos gyventojai net šunelius žiemiškai aprengia... Į akis krito maži Betliejai, kurių apstu gatvėse, skveruose, net bažnyčiose jų po keletą. Figūrėlės būtinai judančios, krutančios, šalia teka vanduo, linksmi miestiečiai, jauki gatvės artuma – taip norima išradingai atspindėti savąjį regioną. Sustojus nevengiama ilgokai grožėtis, pasidžiaugti, maga net rankomis paliesti.Italai ir namus mėgsta pasipuošti Betliejumi, taip atsiranda džiaugsmo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Nustebino, kad tų kalėdinio pasakojimo scenų niekas nesaugo, aišku, niekas nelaužo, nenaikina. Roma spindėjo nuo šviesų, mirguliavo girliandos, žaisliukai eglėse, jokio sniego – vėl mums neįprasta...

Iš koliziejaus atsiveria pagoniškojo miesto panorama

Pasidžiaugėm, kad nesunaikintas senamiestis, neiškirsti langai, saugoma atmintis ir senovė. Jokių didelių prekyviečių centre nė su žiburiu nesurasi. Labai smagu nardyti mažose krautuvėlese, ieškant vaisių, prieskonių ar saldumynų. Lietuvos Respublikos ambasadorė prie šv. Sosto dr. Irena Vaišvilaitė minėjo, kad italų valdžia mūsų šalies ambasadai net neleidžia ant sienos pritaisyti užrašo ir skydo su vėliava, pastatas senas, nevalia jo net nežymiai keisti ar atnaujinti.

Vakarais pasėdėdavome ant Ispanijos laiptų, kuriuos tiesiog nugula turistai. Ne pro šalį besidžiaugiant neužmiršti pasaugoti savo daiktelių, piniginės. Visai šalia prabangiausia Romos gatvė, skirta turtingajam sluoksniui – brangių drabužių, kvepalų, rankinių, papuošalų parduotuvės. Mūsų kišenei ir mažytis žiedelis jau neįkandamas, bet pasidairyti, pasižvalgyti galima,rafinuotų aromatų įkvėpti - tikrai niekas šalin nestumia, kad ir žino, jog nepirksi, tik šiaip seilę varvini...

Grupelė lietuvių priėmime pas ambasadorę prie šv. Sosto dr. Ireną Vaišvilaitę

Piligrimus, maldingus keliauninkus žavi keturios didžiosios miesto bazilikos – šv. Jono, šv. Petro, šv. Pauliaus ir Mergelės Marijos. Gausybė koplyčių, koplytėlių, bažnytėlių su savomis istorijomis, šventų vyrų ir moterų relikvijomis, gyvenimų istorijomis, nuodėmėmis, žygdarbiais, atsivertimais, įtikėjimais, krikščioniškomis dorybėmis – nebeįmanoma prisiminti, širdis apsąla kažin kokia pilnatve, kai nieko jau nebeklausi, o tik žiūri į lubas, grindis – išpuošta, blizga. Visai nesitikėdamas randi kokio garsaus dailininko paveikslą, ne muziejuje, bet bažnyčioje, neišjudintą, čia tikroji jo vieta. Akys raibsta, o vis nauji įspūdžiai ir patyrimai besidairant į langines, senovines duris, fasadų briaunas... O dar herbai, atminimo lentos, skulptūros...

Kai jau nebeištveri, pasitrauki iš numinto turistų tako. Eini kur akys veda, be jokio tikslo, taip daugiau pamatai, atsiveria tikrasis Romos veidas, nenuzulintas kasdieninis gyvenimas be jokių kaukių ir trafaretų, paragauji gero itališko vyno, makaronų, salotų. Belieka pasivaikščioti tiltais pažaboto Tiberio pakrantėmis. Po trijų lietingų savaičių upė išsiliejo, išsiveržė, dar nesugrįžo į senąją vagą, krante palikdama krūvas šiukšlių. Išblyškęs, sraunus, žalsvas ilgesio vanduo. Kartos keitėsi, mainėsi valdovai, gimdė ir žudė, o upė vis ta pačia kryptimi į ateitį. Žmonių gyvenama šiandien, gyventa ir kadaise. Kiek čia visko jau būta, kiek visko dar bus. Žengdamas žingsnelį užkliudai istoriją, kultūrą, meną. Netikėtai pats oras, kasdieninis bruzdesys, praeivio veidas, namo langas prie ištakų priartina...

Atgal