VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kelionės

03 08. Roma: toji pati ir kitokia

Justas Jasėnas

Italijoje, aišku, pirmiausia Romoje, yra daugiausia UNESCO saugomų kultūros paveldo reliktų, kurių pasižiūrėti, pasigrožėti, nusifotografuoti suplaukia minios turistų ir piligrimų. Labiausiai šventasis miestas apgulamas kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu, tikras knibždėlynas. Tuomet norint patekti į muziejų ar bažnyčią tenka palaukti net keletą valandų. O štai paskutinįjį mėnesio sekmadienį Vatikano muziejus nemokamas... Apima neviltis, „nebeveikia“ protas matant meno kūrinių gausybes. Gal todėl kadaise režisierius Juozas Miltinis yra panašiai išsitaręs, kad Romoje taip apstu meno, kaip vanduo yra šlapias. Žengi žingsnį, ir jau istorija, praeitis, kartų ir tūkstantmečių paveldas, stiliai, mąstymo manieros. O pati pradžia kažkur labai giliai... Srūvančios ištakos.

Laterano šv. Jono bazilikos vidus ir įspūdingas lubų dekoras. Fotografijos Monikos Vapšytės

Praleisti Vatikano muziejuje kiaurą dieną – tai šiek tiek pačiu akies krašteliu prisiliesti prie garsių menininkų darbų, skulptūrų, gobelenų. Ištisus dešimtmečius talentingiausi kūrėjai puošė rūmų sienas ir lubas. Eini, vaikštinėji ir dailė čia sušvyti ne kaip menas dėl meno, bet ji pasitarnauja gilesniam krikščioniškųjų dalykų suvokimui. Atpažįsti šventuosius, krikščioniškas vertybes, paslėptas už simbolių, svarbius Bažnyčios gyvenimo įvykius. O kur dar žemėlapiai, biblioteka, senos graviūros, filatelijos, numizmatikos salės, popiežių ir aukštųjų hierarchų aprėdai, XX – XXI a. dailės paminklai. Viena salė paskirta Vatikano transportui – nuo arkliuko su gražiai papuošta karieta iki traukinio ir papamobilio. Romėniškos kolonos, graikų dievai ir deivės, aptrupėjusiomis rankomis ir kojomis – tai vis buvusio, jau dingusio gyvenimo fragmentai, praeities reliktai. Visas grožybes savo įstabia autentika ir meniškumu įprasmina Siksto koplyčia, kur renkami popiežiai. Sienų ir lubų freskos pasakoja pagrindinius šv. Rašto įvykius, sujungia Senąjį ir Naująjį testamentus, pristato pagrindinius šventosios istorijos veikėjus, žvilgsnius nukreipia į Jėzų Kristų ir Paskutinįjį Teismą. Vatikano miestą – valstybę kelis šimtmečius saugo šveicarų gvardiečiai, jų stilingos uniformos – taip pat visos Romos atributika.

Turistų ir piligrimų apgultis ne tik ant Ispanijos laiptų, bet ir šalia esančiose prieigose

Kiek čionai suplaukia skirtingų žmonių iš įvairiausių kraštų. Akis apsipranta regint vyskupus, kunigus, skubančius studentus. Romoje daug aukštųjų popiežinių mokyklų, kuriose studijuoja ne vien dvasininkai. Mokosi ir pulkelis lietuvių. O štai Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija yra popiežiškojo Laterano universiteto filialas. Lietuviams brangi salelė – jau keletą dešimtmečių gyvuojantys svečių namai Villa Lituania, priklausantys popiežiškajai lietuvių šv. Kazimiero kolegijai. Čia galima apsistoti, čia gyvena studijuojantys lietuviai. Kadaise šiuose pastatuose glaudėsi ir Lietuvos diplomatinė atstovybė, diplomatiniai santykiai su Vatikanu nebuvo nutraukti net sovietmečiu.

Trevio fontanas. Cia galima ramiai pasėdėti, atsikvėpti...

Širdžiai maloni Romos panorama, Vatikano sodai, Tiberio krantinės, kalvos su pušimis atsiveria užsikabarojus į šv. Petro bazilikos kupolą, tada net tarti sau norisi, kad myli šį miestą ir taip trokšti žmones apkabinti. Manoma, kad pati bazilika, ypač brangi pirmųjų amžių krikščionims, buvo pastatyta ant apaštalo Petro kapo. Joje vyko Vatikano II susirinkimas. Čia popiežius aukoja iškilmingas Kalėdų ir Velykų mišias. Bazilikos požemyje palaidoti įvairių amžių popiežiai. Maldininkai suklumpa ir prie atskirame altoriuje esančių palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II palaikų. Atrasime ir Mikelandželo Pietą, ir šv. Petro statulą. Turistai būtinai paliečia jo koją, nusifotografuoja, tų prisilietimų kasdien tiek daug, kad jau nelikę tos kojos pirštų...

Malonus užsiėmimas čia pat – namiškiams galima išsiųsti atvirlaiškį su linkėjimais ir Vatikano antspaudu. Vėl kitoje vietoje dar keli žodžiai ir jau Italijos respublikos, Maltos ženklai. Romą lankantys Kinijos, Japonijos piliečiai taip mėgsta čia pat mikliai braižyti mums nesuprantamo rašto brūkšnelius su savo įspūdžiais ir jausmais. Kelionės metu neaplenkėm knygynų, kuriuose be šiandieninių autorių rasime ir visą romėniškąją – graikiškąją klasiką.

Įvairių kultūrų architekūros pėdsakai - kerintis žvilgsnis į senovės Romos istoriją

Miestas pragyvena iš turizmo. Galybės įvairiausių suvenyrų su miesto atributika, susimaišo čia itališki ir, deja, kiniški skoniai. Plati pasirinkimo skalė, gali rasti visko – nuo vaivorykštės spalvų vėliavėlių iki apatinių kelnaičių su besišypsančio popiežiaus veidu... Pabėgėliai iš šiaurės Afrikos gatvėje damoms siūlo rožes, kepa kaštonus, pardavinėja pinigines, rankines, šviečiančius lazeriukus ir dar visokius mažmožius. Kartais juos išvaiko finansų policijos automobiliai, bet po minutės kitos prekybininkai vėl savo vietoje. Kiti pinigėlius užsidirba kūrybingiau: piešia Romos vaizdelius, vaidina sustingusias figūras, persirengia senoviniais gladiatorių rūbais. Vienas jaunuolis prie Angelo pilies susinešė nebenaudojamus puodus, lėkštes, stiklainius ir grojo... Šalia užrašas skelbė: „Renku naujiems būgneliams“. O štai Navonos aikštėje, kur kasmet organizuojami kalėdiniai turgeliai (galima įsigyti Betliejaus figūrėlių, sausainių, saldainių), šeima iš ilgų žalių augalo stiebų meistriškai lankstė žiogus, varles, kiškučius, pritraukdami mažus vaikus ir turistų dėmesį. Ir šį itališką turgelį uzurpavo kiniškos serijinės prekės, balionai, kepamų, troškinamų popkornų dvokas. Kartais tokion tankmėn įpuolęs užmiršti, ko atvykai ir kas svarbiausia. Užmiršti net tas bažnyčias su paveikslais, fontanus. Taip dažnai krikščioniškos vietos tampa jau ne maldos, tylos, susitelkimo erčiomis, bet tik paprastu turistiniu objektu...

Koliziejus - vizitinė Romos kortelė

Ir vis dėlto... Iš Koliziejaus atsiveria senojo miesto griuvėsiai, keliai, pergales žyminčios arkos, šventyklų liekanos. Sėdi visą dieną tarp nuolaužų, skeveldrų, nežinomais sielų takeliais lyg ateina, tartum sugrįžta imperatoriai ir poetai, pirkliai ir valkatos. Atkurto buvusio gyvenimo trupiniai. Tos įspūdingos kultūrų pynės, perimta tai, kas geriausia, tik kitaip, savičiau, asmeniškiau interpretuojama. Taip ant egiptietiškų obeliskų liko tų laikų hieroglifai, niekas nenutrynė, tik viršūnes pakeitė krikščioniškais ženklais – kryžiais, Mergelės skulptūromis. Reikia visko kelyje sacrum – profanum, kelyje nuo buities iki būties, nuo šurmuliuojančio turgelio ar smagaus pasisėdėjimo lauko kavinukėje iki amžino, sielon įrašyto tikrosios Šventybės ilgesio.

Atgal