VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kelionės

Adrijos pajūrio brangakmeniai

Vytautas Kuprys

Koziako (“ežiuko”) ežerasSėdom į lėktuvą ir po 3 valandų atskridome į oro uostą Rijeką, didžiausią Dalmantijos salą Krkas. Jos plotas užima 408 kv. km., o ilgis 38 km. Krkas sala su žemynu jungia 1440 m. arkinis tiltas. Šioje saloje auginama labai daug vynmedžių, alyvmedžių, daržovių, be to čia auga agavos, lauramedžiai, daug miškų, veisiamos avys. Joje yra naftos chemijos kombinatas, du kurortiniai miesteliai.

Dalmatija yra Kroatijos sritis Adrijos jūros pakrantėje ir salose. Dalmatijai priklausė Dubrovnikas, Splitas, Zadaras ir kt. miestai. 1420 – 1797 m. (be Dubrovniko) priklausė Venecijai, 1797 – 1918 m. Austrijai. Čia prasidėjo ir buvo kroatų tarptautinis atgimimo centras. 1918 m. atiteko Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei (nuo 1929 m. Jugoslavijai). Per II pasaulinį karą 1941 m. Dalmatiją pasidalino Italija ir Kroatija, 1945 m. beveik visa atiteko Kroatijai.

Kroatijos respublika yra Europos pietryčiuose, prie Adrijos jūros, kuri šiaurės – vakaruose ribojasi su Slovėnija, šiaurės  - rytuose su Vengrija, rytuose su Serbija, pietuose su Juodkalnija, pietuose ir rytuose su Bosnija ir Hercegovina. Vakaruose prieina prie Adrijos jūros, kurios kranto linijos ilgis apie 6000 km. Joje gyvena apie 4,5 mln. gyventojų, plotas  - 57000 kv.km., sostinė – Zagrebas su 763 tūkst. gyventojais. Šalis suskirstyta į 20 apygardų.

Adrijos jūros krantas vingiuotas su daugybe įlankų, sąsiaurių, priekrantės salų, susidariusios iš klinties. Šalyje yra apie 1000 salų. Didžiausios iš jų Krkas, Cresas, Bračas, Hvaras. 600 salų yra apgyvendintos. Šalia salų plaukioja delfinai. Kroatai labai mėgsta važinėti valtimis. Jie geriau perka antrą valtį negu antrą automobilį.

Kroatijos šiaurinė ir rytinė dalis kalvota lyguma, yra neaukštų kalnų. Didžiausias Kroatijos kalnas yra Dinaro, kurio aukštis siekia 1891 m. Dinarų kalnyno sričiai būdinga karstinis reljefas, yra karstinių urvų, požeminių upių, ežerų. Didžiausios upės – Sava ir Drava, ežerų yra bet maži.

Klimatas šalies rytinėje dalyje šiltas žemyninis vidurinių platumų. Sausio vidurinė temperatūra nuo 0 iki  -2 laipsnių, liepos mėnesį 20 – 22.

90 proc. Kroatijos gyventojų yra kroatai, 4,5 – serbai, 0,5 – bosniai, 0,4 – vengrai, 0,3 – slovėnai. Valstybinė kalba – kroatų. Apie 90 proc. gyventojų yra katalikai, 4,5 – stačiatikiai ir kt. Vyrų šalyje yra 48 proc., moterų  - 52, gyvenimo vidutinė trukmė – 74,5 metų, miestuose gyvena 60 proc. gyventojų. Bedarbių šalyje yra apie 19 proc. Daugiausia darbas yra sezoninis. Žmonės dirba 7 – 8 mėnesių, o paskui prašo valstybės paramos. Vidutinis uždarbis 2700 litų, bedarbis gauna 300 litų. 17 proc. gyventojų  gyvena žemiau skurdo ribos, jie gauna iš valstybės 250 litų pašalpos.

Kroatijoje ledai kainuoja 6 litai, benzinas – 4,2, medus – 40, morkos, braškės, pomidorai – 10, obuoliai – 7. Piniginis vienetas yra “Kunas” – kiaunė: 1 euras – 1,5 – 1,7 kuno. Kroatai mėgsta atsigerti kavos. Jie ateina laiku į darbą, bet paskui eina  atsigerti kavos ir tęsia tą malonumą iki valandos.

Pagal 1990 m. ir vėliau pataisytą konstituciją, Kroatija yra respublika. Valstybės vadovas – prezidentas, renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais 5 metams ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Nacionalinė šventė – birželio 25 d., tai Nepriklausomybės diena.

Svarbiausios politinės partijos: Kroatijos demokratinė bendrija, socialdemokratų, liaudies – liberalai demokratai, valstiečių, teisių, socialliberalų.

Ginkluotosios pajėgos sudaromos iš šauktinių ir profesionaliosios tarnybos karių, pereinama prie profesionaliosios kariuomenės. Šauktiniai tarnauja 6 mėnesius, naudojami tik sargybai ir fiziniam darbui. Vyriausias vadas – prezidentas.

Iki 1991 m. Kroatija buvo viena ekonomiškai stipriausių buvusios Jugoslavijos respublikų. Šalyje labai geri keliai, kurie buvo pastatyti dar romėnų laikais – kariuomenės žygiams. Tunelių nedaug, bet jeigu pasitaiko, tai labai ilgi.

Kai Dievas pasaulį kūrė ir nešę per Kroatiją krepšį su visokiausiomis gerybėmis, kipšiukas pradūrė krepšį ir į Kroatiją pribirėjo visko kas yra pasaulyje. Šalyje gaunama nafta ir gamtinės dujos. 52 proc. elektros energijos pagamina hidroelektrinės, kitą dalį šiluminės, kurios kūrenamos importiniu mazutu..

Žemės ūkio naudmenos užima 53 proc. šalis teritorijos, iš jų  31 proc. – ariama žemė ir sodai. Respublikoje auga apie 4 mln. alyvmedžių, beveik tiek kiek yra gyventojų.  Dunojaus lygumoje veisiamos kiaulės, kalnuotose apylinkės – avys, Dalmatijoje – asilai ir mulai. Čia pagaunamos sardinijos, skumbrijos, tunai, pakrantėse auginamos austrės. Ekskursijos metu teko paragauti austres – tai savotiškas skonis. Sardinijos žuvis yra nacionalinis patiekalas.

Kroatiją aplanko apie 6 mln. turistų, kadangi čia labai graži gamta, daug saulėtų dienų, švari ir šilta Adrijos jūra, mandagūs ir nuoširdūs žmonės. Paplūdimiuose nėra smėlio, kadangi griūdami kalnai į jūrą užpilė akmenimis visą pakrantę. Kai kur paplūdimiai įrengti tiesiog ant ktantynės (perėjos). Pajamos iš turizmo sudaro apie 3 milijardus JAV dolerių. Daugiausia turistų atvažiuoja iš Vokietijos, Italijos, Slovėnijos, Čekijos, Austrijos.

Visų miestų stogai padengti čerpėmis, kas labai gražiai puošia gamtovaizdį.

Senovėje dabartinėje Kroatijos teritorijoje gyveno ilyrų gentys (dalmantai ir kt.). VI a. čia apsigyveno slavai, VII a. iranėnai, kurie perėmė slavų kalbą ir kultūrą. Iš jų kilo kroatai, IX a. jie priėmė krikštą. Iš pradžių buvo įkurta kunigaikštystė, nuo 925 m. – karalystė, kurios karaliumi buvo Tomislavas Trpimirovičius. Tuo metu Kroatija užėmė dalį Dalmantijos ir Bosnijos, o didžiausią galią pasiekė XI a. Valdant Venecijai, Kroatijoje buvo iškirsti miškai, kad valdovai galėtų pastatyti Venecijos miestą. 1091 m. šalį užkariauja Vengrijos karalius Vladislovas I. Vengrija šalį valdė 800 metų. XV a. iškilus Osmanų imperijos grėsmei seimas Kroatijos valdovais išrinko Habsburgus. Dėl kroatų didikų ir bajorų nepasitenkinimo Habsburgų absoliutizmo 1670 m. Kroatijoje kilo nesėkmingas sąmokslas. Per karus kroatų teritorija buvo nusiaubta, kroatams palikus savo žemes čia atsikėlė daug serbų. 1809 – 13 m. Dalmantija ir dalis Kroatijos Priklausė Napoleonui I. Šiuo metu sustiprėjo kroatų tautinė savimonė. XIX a. Kroatijoje atsirado šalininkų siekusių suvienyti kroatų žemes ir taip atsirado Dalmantijos, Kroatijos ir Slovėnijos karalystės pavadinimas. Per Tautų  pavasarį Zagrebe pritarė Kroatijos nepriklausomybei. Unija su Vengrija buvo nutraukta. Po I pasaulinio karo žlugus Austrijai – Vengrijai jos buvusios slavų provincijos 1918 m. paskelbė nepriklausomą Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybę, kuri susivienijo su Serbijos karalyste. 1929 m. ji buvo pavadinta Jugoslavija. Kroatai prarado iki 1918 m. turėtą autonomiją. Planuotą Jugoslavijos suskirstymą į 3 federacinius vienetus (Kroatiją, Slovėniją ir Serbiją) nutraukė Vokietijos agresija. Karui pasibaigus Kroatija tapo viena iš 6 kroato J. Tito vadovaujamos Jugoslavijos sąjunginių respublikų.

Truputį apie J. Tito. Josipas Brozas Tito gimė 1892 m. Kumrovece – Kroatijoje 7 vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Dalyvavo Jugoslavijos ir tarptautinio darbininkų judėjime su metaliniu auskaru ausyse. Per I pasaulinį karą, kaip Austrijos -  Vengrijos karys 1915 m. pateko į Rusijos nelaisvę. 1917 m. Petrograde dalyvavo demonstracijoje prieš Laikinąją vyriausybę už tai ištremtas į Uralą. 1917 m. Omske įstojo į Raudonąją gvardiją. 1920 m. grįžo į tėvynę, įstojo į Jugoslavijos komunistų partiją. Nuo 1934 m. Centro Komiteto politinio biuro narys. 1935 – 36 m. Maskvoje dirbo Komunistų Internacionale. Nuo 1937 m. vadovavo Jugoslavijos komunistams. Siekdamas savo tikslų išdavinėjo ir naikino partijos, Centro Komiteto ir kitus bendražygius, nedėkinguosius sodino  į kalėjimus ir pasidarė diktatoriumi. Plikoje saloje buvo pastatytas kalėjimas, kuriame buvo žiauriai kankinami, mušami, žeminami, badu marinami politiniai kaliniai, kurie nesutiko su Tito politika – idėjomis, arba turėjo pereiti į Tito pusę. Būdamas Maskvoje išmoko iš kito diktatoriaus Stalino šių “gudrybių”. Šioje saloje dabar yra muziejus, kuriame demonstruojami kankinimo įrankiai, rodomas gyvenimas šiame žiauriame kalėjime. Šiame kalėjime buvo nukankinta  tūkstančiai nekaltų  žmonių. 1941 m. užpuolus Vokietijai Jugoslaviją jis buvo išsivadavimo armijos ir partizanų būrių vadas, po to jam buvo suteiktas maršalo vardas. 1945 – 48 m. nuo Stalino atsiskyrė ir buvo neprisijungusių šalių lyderis. 1953 – 80 m. buvo Jugoslavijos prezidentas. Tito buvo 4 kartus vedęs. Anukė dar gyva ir rašo kritiškus straipsnius apie Tito gyvenimą.

Šalyje valstybingumo siekiai neišnyko. 1991 m. Kroatija paskelbė nepriklausomybę. Per 1991 – 95 m. kroatų ir serbų kovas Kroatiją paliko apie pusę čia gyvenusių serbų. Vidaus politikoje vyrauja Kroatijos demokratinė bendrija. Kroatija siekia narystės ES ir NATO. Nuo 1998 m. Europos Tarybos, o nuo 1992 m.Jungtinių Tautų narė.

1935 – 39 m. Lietuvai Jugoslavijoje atstovavo pasiuntinys, rezidavęs Prahoje. 1991 .07. 03 Lietuva pripažino Kroatijos nepriklausomybę, 1991 m. Kroatija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1992 m. - užmegzti diplomatiniai santykiai. Lietuvai Kroatijoje atstovauja ambasadorius, reziduojantis Vienoje. Zagrebe veikia garbės konsulas. Kroatijai Lietuvoje atstovauja ambasadorius, reziduojantis Stokholme. Sudarytos dėl vizų režimo panaikinimo, pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo, laisvos prekybos ir kitos sutartys.

Mokslas privalomas 6 – 15 m. vaikams. Švietimo sistemą sudaro ikimokyklinės įstaigos (3 – 5 m. vaikams), 2 pakopų (6 – 9 m. ir 10 – 13 m.), aštuonmetė pradinė mokykla, keturmetės gimnazijos (14 – 17 m.). Keturmetės gimnazijos yra 3 tipų: gramatikos, technikos ir meno. Visos mokyklos yra valstybinės, mokslas vyksta kroatų kalba. Aukštasis mokslas yra 3 tipų: universitetai, politechnikos institutai ir privačių aukštųjų mokyklų.

Lėktuvui nusileidus iš dangaus ir nutūpus oro uoste, išlipę iš lėktuvo sėdome į autobusą ir išvykome Dalmantijos kryptimi. Kroatijos oras buvo šaltokas, keliais laipsniais žemesnis nei išvykstant iš Lietuvos (buvo birželis). Visa kelionė vyksta pagal Adrijos jūros pakrantę. Atvažiuojame į Zadarą – vieną seniausių miestų Adrijos jūros pakrantėje. Jame gyvena apie 60 tūkst. gyventojų. Miestas minimas nuo IV a. Turtingą miesto istoriją atspindi romėnų forumo liekanos, ankstyvosios krikščionybės, gotikos ir renesanso bažnyčios, garsėjančios sakralinių reikmenų kolekcija. Zadaro krantinėje įrengti unikalūs “jūros vargonai”, kurie teikia labai gražią muzikos melodiją ir priklauso nuo jūros bangavimo.

Mieste yra  archeologijos, jūrų ir liaudies muziejai. Miestas – kurortas. Jame yra išlikę romėnų  pastatų griuvėsiai, preromaninė šv. Donato rotonda, romantinė šv.  Krševano, gotikinė šv. Tomo ir kt. bažnyčios, kurių mieste buvo 16. Kai kuriose bažnyčiose sėdinčios vietos apklotos minkšta medžiaga. Tai pat yra Venecijos gotikos ir renesanso stiliaus  gyvenamieji namai su itališkais langais ir žaliomis langinėmis, barokiniai rūmai, klasicistiniai pastatai. Miestas stebuklingai švarus, gatvės grįstos šlifuotu baltu akmeniu. Čia sakoma gyvena ir gražiausios moterys. Iš balto akmens pastatyti net namai. Šis akmuo buvo panaudotas statant Baltuosius rūmus Vašingtone.

Toliau vykstami į Šibeniką. Ekskursiją po Šibeniką pradėjome nuo garsėjančios miesto architektūros, nuostabaus senamiesčio su įžymiąją šv. Jokūbo katedra, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šibenikas minimas nuo XI a., nuo XIII a. buvo vyskupų centras. Jame gyvena apie 32 tūkst. gyventojų. Miestas išsidėstęs amfiteatru, jame yra gotikinė šv. Barboros bažnyčia ir rūmai, šv. Jakūbo katedra, kuri pastatyta iš akmenų be rišamosios medžiagos.

Prie miesto yra sala, vadinama “Bobutės bamba”, o tai pat “Robinzono Kruzo” salelės, kuriose nėra elektros, telefono, jokių patogumų, bet kai kas labai nori taip pagyventi - atsiskyręs nuo civilizuoto pasaulio, todėl atvažiuoja į šias salas.

Už miesto yra 12 km ilgio ežeras, kuriame gyvena daug laukinių paukščių. Čia auginami vynuogynai, alyvmedžiai ir figmedžiai, jūroje renkamos kempinės, kurios naudojamos prausiantis.

Išvykstame į Juodkalniją. Pakeliui apsilankome Trogire, mieste – muziejuje, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Senovinis Trogiras žavi jaukumu. Jame gyvena apie 6000 gyventojų. Tai poilsiavietė. Miestą įkūrė graikai ir pavadino Trogire – graikiškai reiškia “ožka”, nes čia buvo daug laukinių ožkų. Miestas dar vadinamas “Mažoji Venecija”.

Važiuodami į Juodkalniją, pravažiuojame Bosnijos ir Hercoginės šalies dalį, kuri yra Europos pietuose ir siauru ruožu prieina prie Adrijos jūros. Kranto linijos ilgis - 20 km.

Kelionė tęsiasi, ir pro autobuso langą grožimės Kroatijos Bračo, Hvaro ir kt. salomis. Bračo salos plotas sudaro 395 kv. km, ilgis - 40 km. Vidinė dalis kalnuota, joje daugiausia auga pušys. Gyventojai verčiasi turizmo paslaugomis, žemdirbyste ir žvejyba. Saloje auginami alyvmedžiai, vynmedžiai, tabakas. Gaminami žuvų konservai, avių sūriai, laužomas marmuras.

Hvaro salos plotas - 300 kv. km, ilgis - apie 70 km. Joje auginami citrinmedžiai ir kiti vaismedžiai. Saloje gaminamas vynas. Joje yra katedra, varpinė, teatras, arsenalas.

Tai pat pravažiuojame Splito, Makarskos, Tučepio, Dubrovniko miestus, kuriuos vėliau aplankysime. Kalnuose matėme daug ištekančių šaltinių.

Vykstame prie Kotoro įlankos, dar vadinamos piečiausiu Europos fiordu. Įlankos pakrantėje yra Kotoro miestas, saugomas UNESCO, kuriame gyvena apie 5 tūkst. gyventojų. Kotoro miestas – bene gražiausias miestas Juodkalnijoje. Jame yra oro ir jūrų uostai. Tai pajūrio kurortas, jame yra aukštoji jūreivystės mokykla, jūrų muziejus. Jis apjuostas gynybine siena, kuri gyventojus saugojo ne nuo jūros, bet nuo sausumos priešų, galinčių pulti iš kalnų pusės. Pasivaikščiojame po senamiestį, kuriame yra Šv. Trifonijos soboras, laikrodžio bokštas, bizantiška šv. Luko ir Švenčiausios Mergelės Marijos cerkvės, šv. Jono tvirtovė, kunigaikščių rūmai, Napoleono I teatras. Senamiestyje labai gražios siauros gatvelės, viena net pavadinta “Praleisk mane”.

Dabartinėje Kotoro miestelio vietoje buvo graikų kolonija, vėliau romėnų miestas Akruvijus. Šiame mieste kilo Austrijos – Vengrijos karo laivyno jūrininkų maištas dėl taikos ir tautų apsisprendimo teisės. 1918 m. Kotoras su visa Juodkalnija atiteko Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei, nuo 1929 m. - Jugoslavijai.

Vėliau užvažiuojame į kalnus ir iš viršaus pasigrožime šv. Stepono pusiasalio vaizdu. Nedidelis pusiasalis, tikras Budvos Rivjeros perlas, žinomas kaip miestas – viešbutis, kur apsistoja daug garsių pramogų verslo atstovų.

Paskui aplankome senovinį Budvos miestelį. Budva – gyvas turizmo ir poilsio centras, pajūrio pamėgtas kurortas. Puikūs paplūdimiai, per metus būna 180 dienų, kai vandens temperatūra aukštesnė nei 18 laipsnių. Jame gyvena apie 5 tūkst. gyventojų. Mieste yra žvejybos ir keleivinis uostas, archeologijos muziejus, XV a. gynybinė siena su vartais, šv. Jono Krikštytojo katedra, naujoji katedra, kitos bažnyčios.

IV a. pr. Kr. čia buvo Graikijos kolonija, vėliau miestą valdė Roma, Bizantija, Serbija, Bosnija, Venecija, Austrija. 1979 m. Budva nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Mieste gyvena daug rusų, kurie čia perka namus, už kuriuos moka po 1,5 – 6 tūkstančius eurų už kvadratinį metrą.

Juodkalnija yra prie Adrijos jūros. Šiaurės vakaruose ribojasi su Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, pietryčiuose – su Albanija. Jos plotas užima apie 14 tūkst. kv. km, gyvena apie 716 tūkst. gyventojų, sostinė – Padgorica. Daugiausia gyvena juodkalniečiai – 62 proc., serbai – 9, albanai – 7. Juodkalniečiai labai gerbia ir didžiuojasi savo šeima, todėl dauguma turi savo šeimos herbą, kuris kabo ant gyvenamo namo durų. Šalyje labai didelė bedarbystė, kuri sudaro apie 40 proc., todėl Europos Sąjunga nutarė šalyje įvesti piniginį vienetą – eurą, kad greičiau atsigautų ekonomika. Juodkalnijoje kava kainuoja 1, benzinas – 1,2 euro. Juodkalniečiai rašo kirilicos raidėmis.

Klimatas pagal jūrą mediteraminis, kitur – vidutinių platumų žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra – 5, liepos 26 laipsniai šilumos. Didžiausios upės: Zeta, Morača, Tara, Piva ir kt., didžiausias ežeras – Škoderis.

Juodkalnijos ūkio svarbiausios šakos: žemdirbystė, gyvulininkystė, miškininkystė, žvejyba. Veisiama avys, ožkos, asilai, naminiai paukščiai. Kasamas boksitas, cinko ir švino rūdos, rusvosios anglys, iš jūros vandens gaunama druska. Prie Zetos ir Pvos upių pastatytos hidroelektrinės.

Per Juodkalniją eina Belgrado – Baro geležinkelis.

Kadangi čia yra juodi kalnai ir augo tamsūs miškai, nuo to atsirado ir Juodkalnijos pavadinimas.

Dabartinėje Juodkalnijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Bronzos ir geležies amžiuje gyveno ilyrai. Iki XI a. šalis buvo vadinama Duklija, XI – XIV a. – Zeta, XII a. ją pajungė Serbija. Juodkalniečiai aktyviai dalyvavo Europos valstybių karuose su Osmanų imperija. Vadovaujant dinastijos pradininkui Danieliui I, iš šalies buvo išvyti musulmonai juodkalniečiai. 1711 m. Rusijos caro Petro I kvietimu juodkalniečiai dalyvavo kare su turkais. Nuo to laiko iki I pasaulinio karo pabaigos šalis iš Rusijos gaudavo piniginę paramą. Metropolito Petro I laikais juodkalniečiai sumušė Turkijos kariuomenę ir tapo nepriklausomi. Per Napoleono I karus rėmė Rusiją ir Serbiją. Petras I rūpinosi valstybės reikalais: žmonės buvo siunčiami mokytis į Rusiją, buvo steigiamos mokyklos, po mirties jis buvo paskelbtas stačiatikių bažnyčios šventuoju. Metropolitas Petras II sustiprino centrinę valdžią, valdininkams pradėjo mokėti atlyginimus, buvo įkurta spaustuvė, panaikinta kraujo keršto teisė, iš gyventojų pradėtia rinkti mokesčius. Paskutinis Juodkalnijos vadovas buvo Mikalojus. 1905 m. priimta konstitucija, o 1910 m. paskelbta karalystė. Per I pasaulinį karą šalis kariavo Antantės pusėje. 1916 m. šalį užėmė Austrija ir Vengrija – prasidėjo partizaninis karas. 1918 m. atgavo nepriklausomybę ir susijungė su Serbija. 1929 m. Serbija, Kroatija ir Slovėnija paskelbė karalystę ir pavadino Jugoslavija. Per II pasaulinį karą 1941 m. Juodkalniją okupavo Italija, bet 1944 m. buvo išvaduota ir tapo viena iš 6 sąjunginių Jugoslavijos respublikų. Suirus Jugoslavijai Juodkalnija tapo savarankiška respublika.

Vėl grįžtame į Kroatiją ir atvažiuojame į Dubrovniką. Ekskursija vyksta po vieną gražiausių miestų Adrijos pakrantėje. Dubrovnikas – tai iždas, aptvertas 2 km ilgio dvieile akmenų mūro siena su gynybiniais bokštais ir bastionais. Mieste saugoma daugybė kultūros ir istorijos lobių. Jame gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Mieste yra gražus Rektoriaus rūmų muziejus, pranciškonų vienuolynas, viena iš trijų seniausių Europos vaistinių, katedros lobynas. Tai jūrų uostas. Kurorte gydoma netuberkuliozinės kvėpavimo organų, funkcinės nervų sistemos ligos. Mieste yra teatras, statytas dar 1626 m., kuriame vyksta kasmetinis festivalis.

Miestas yra netaisyklingo plano. Senamiestis - Pasaulio paveldo paminklas. Jame yra gotikiniai vienuolynai su bažnyčiomis, seniausia Balkanų šalyse sinagoga, akmeniniai tiltai, barokinė katedra, Didysis ir Mažasis fontanai su skulptūromis. Per 1991 – 92 m. kroatų ir serbų kovas sugriauta daug kultūros paminklų.

Dubrovnikas įkurtas 615 m., nuo 1918 m. priklausė – Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei (nuo 1929 m. - Jugoslavijai). Per 1991 – 92 m. kroatų ir serbų kovas, 8 mėnesius serbų apsuptas, bombarduotas ir smarkiai sugriautas, dabar beveik atstatytas. Aplinkui vieną salą plaukiojome laiveliu ir grožėjomis Dubrovniko panorama iš jūros pusės.

Pravažiuojame Makrskos miestą, kuriame gyvena apie 14 tūkst. gyventojų. Miestas pradėjo kurtis 548 m. Per miestą eina Splito – Dubrovniko plentas, tai žvejybos miestas. Jame yra klimatinis kurortas. Veikia nardymo centras, alpinistų, speleologų, turistų klubai.

Mieste yra pranciškonų vienuolynas, kuriame įsikūręs malakologijos (mokslas apie moliuskus) muziejus.

Toliau vykstame į Splitą. Jame gyvena apie 160 tūkst. gyventojų. Ekskursiją po nuostabų Dalmantijos miestą Splitą pradėjome nuo garsėjančio unikalaus romėnų architektūros paminklo – Diokletiano rūmų. Kompleksas apsuptas siena su vartais ir daugiakampiu bokštu. Rūmus poilsiui pastatė romėnų imperatorius Dioklecianas.

Imperatorius buvo kilęs iš vergų, bet iškilo tarnaudamas kariuomenėje. Nuo 283 m. vadovavo imperatoriaus Nameriano rinktinei. Šiam mirus, Dioklecianas buvo paskelbtas imperatoriumi. Kuomet imperatorius kalbėdavo iš balkono, žmonės turėdavo žiūrėti į žemę, nes nemėgo, kad į jį liaudis žiūrėtų.

Yra išlikusios rūmų sienos, vartai ir bokštai. Jame yra Diokletiano mauzoliejus, kurį perstatė į miesto katedrą. Mieste yra išlikusios Jupiterio šventyklos, VIII a. perstatytos į baptisteriją (būstinė, skirta krikštui), griuvėsiai. Senovėje Splitas buvo graikų gyvenvietė. Apie 300 metus tapo Romos imperatoriaus rezidencija. Vėliau prie jos ėmė augti miestas. XIII a. buvo Dalmantijos kultūros centras. Splitas - didžiausias Kroatijos uostas ir antras (po Rijekos) uostas pagal krovinių apyvartą. Mieste yra biologijos ir okeanografijos mokslinis tyrimo institutas, jūrų, archeologijos muziejai, dailės galerija, kurortas.

Prancūzijos generolas Marmartas, kuomet Splitas priklausė Prancūzijai, pristatė daug gerų kelių, todėl, atsižvelgiant į tai, jo garbei viena iš gražiausių miesto gatvių buvo pavadinta generolo vardu, kuri dabar labai gražiai tvarkoma ir prižiūrima.

Šalia Splito pristatyta daug vėjo jėgainių, kurios gamina taip reikalingą ir pigią elektros energiją.

Keliaujame Plitvicos ežerų nacionalinio parko link. Ekskursija vyksta po Plitvicos ežerų nacionalinį parką – vieną gražiausių parkų Europoje. Parkas įkurtas 1949 m. Po parką keliaujame pėsčiomis, turistiniu traukiniu, elektra varomu laiveliu.

Miškingame slėnyje Dinarų kalnyne, tarp Didžiosios ir Mažosios Kapelos ir Pleševicos kalnų grandinių, kurio plotas užima 192 kv. km, krenta gausybė, nuostabaus grožio vandens krioklių. Jie jungia įvairiame aukštyje kalnų terasose išsidėsčiusius 16 didelių ir gausybę mažų krištolo skaidrumo ežerų. Didžiausias iš jų - Koziakas (0,8 kv. km) - iki 50 m gylio. Koziakas kroatiškai reiškia “ežiukas”. Ežeras pavadintas jo vardu, kadangi šiame ežere buvo nuskendęs ežiukas. Ežerus jungia protakos, kuriose yra 140 krioklių. Čia yra daug karstinių urvų, versmių. Aplinkui auga mišrūs bukų, kėnių, eglių miškai. Miškuose gyvena lokiai, šernai, stirnos, vilkai. Ežeruose plaukioja gausybė mažų ir didelių upėtakių, kuriuos gaudyti giežtai draudžiama. Šiame ežerų krašte apsilanko apie 8000 turistų per dieną.

Grįždami iš ežerų nacionalinio parko, užvažiavome į “Bobutės” kaimą, kur paragavome labai skanios “naminukės” ir avies sūrio, kurį įsigiję parsivežėme į namus.

Išvykstame Opatijos link. Opatija - tai nedidelis, bet labai gražus ir jaukus miestelis. Šiame miestelio “Opatijos” viešbutyje paskutinį kartą pernakvojome, pasimaudėme švarioje ir šiltoje Adrijos jūroje, lepinomės karštomis saulės voniomis ir atsisveikinome su Kroatijos ir Juodkalnijos nuostabiai gražia gamta ir nuoširdžiais žmonėmis. Grįžome į Rijekos oro uostą Krkas saloje ir laimingai perskridome į pasiilgusius namus.

                                    

Atgal