Kelionės
06 14. Kalnų šalies aidas Lietuvoje
Su Lietuvos gruzinų kultūros draugijos „IBERIJA“ pirmininko pavaduotoju Tautinių bendrijų tarybos nariu SERGO AMIRGULAŠVILI kalbėjosi korespondentas ALFONSAS KAIRYS
Tik ką bendravau su Gruzijos lietuviais. Jų bendrija pavadinta gražiu lietuvišku žodžiu „Rūta“, o jūsų kultūros draugijos vardas - IBERIJA. Skaitytojui įdomu sužinoti, ką jis reiškia ir kodėl juo puošiasi draugija.
Iberija- senovinis Gruzijos pavadinimas. Tai rytinė Gruzijos dalis, susikūrusi IV a. pr. m. e., Kolchidė – vakarų Gruzijos dalis. Gerbdami istorinę praeitį, draugiją pavadinome Iberijos vardu.
Mūsų draugija įsteigta 1989 metais. Jos įsteigimo siela – Dalia Juodišienė - Gogišvili, žinomo generolo J. Juodišiaus marti ir iniciatorių dešimtukas.
Lietuvos gruzinų draugijos "IBERIJA" pirmininko pavaduotojas Tautinių bendrijų tarybos narys, Lietuvos gruzinų kulūros draugijos pirmininko pasvad.Sergo Amirgulašvili.Jo rankose kanti - tradicinis ragas vynui gerti
Vėlgi lyginu: Gruzijoje, pasak „Rūtos“ pirmininkės Zinos Karukhnishvili, gyvena apie 300 lietuvių (plg. 1998 m. jų buvo per 900). Lietuvių susivienijime - apie 60 narių, o kiek gruzinų rado savo antrą Tėvynę Lietuvoje ir kiek narių telkia Jūsų draugija?
2011 metųduomenimis, Lietuvoje gyveno 300 – 400 gruzinų. Daugiausiai jų telkiasi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kybartuose, vienas kitas įsikūręs ir kituose miestuose. Mūsų draugija nėra gausi: apie 30 aktyvių narių. Girdėjau, kad Gruzijos lietuvių draugijoje daugiausiai moterys, na, o mūsų - daugiausiai vyrai. Lietuvos merginos – pasakiškos, gal todėl ir traukia Kuros (gruz. Mtkvari) ir Tereko (gruz. Tergi) upių vyrus.
Dabar pats laikas pasakyti kelis žodžius apie save. Kuo sužavėjo mažytė Lietuva kalnų krašto erelį?
Istorija ilga, bet ją galima būtų atskleisti trumpai: 1986 m. atvykau į Lietuvą aplankyti draugo, su kuriuo tarnavome armijoje. Susiradau darbą, vėliau mokiausi ir įsigijau teisininko diplomą. Dirbau jau pagal specialybę įvairiuose Vilniaus policijos padaliniuose. Dažnai nuvažiuodavau aplankyti tėvų, giminių į Kachetiją, vieną administracinių regionų rytų Gruzijoje, turinčių per 400 000 gyventojų. Štai vieną kartą ir žmoną, vietinę gruzinę, parsivežiau iš ten. Gyvenu Vilniuje, auginame 2 sūnus (17 ir 9 metų). Abu lanko lietuvišką mokyklą, kad geriau pažintų šios tautos istoriją, kultūrą, papročius ir galėtų palyginti su savo protėvių istorija.
Mane Lietuva sužavėjo čia gyvenančių žmonių šiluma, draugiškumu, tuo, kad čia gyvendami, nejaučiame jokios diskriminacijos mūsų (o ir kitų) atžvilgiu (štai mano firmoje dirba apie 20 įvairių tautybių žmonių ir man jie visi lygūs: ar tai būtų gruzinas, ar baltarusis, ar lenkas, ar kitos kurios nors tautybės žmogus).
Ir apie kitus: kuo jie verčiasi Lietuvoje. Gal yra ne tik verslo, bet ir meno žmonių?
Daugelis turi kokį nors verslą, kiti - samdomieji darbininkai. Menui atstovaujančių gruzinų nelabai žinau. Na, o mėgstančių meną ir jį rodančių kitiems, yra. Antai neseniai gruzinų svetainėje (Naugarduko g., Vilnius) vykusiame renginyje „Bendraukime, pažinkime ir keiskimės“ skambėjo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivės altistės Monikos Kiknadzės atliekami kūriniai, manau, kad kai kuriose mokyklose (ir ne tik) gruzinų šokis ir dainos yra populiarios ir mėgiamos.
Kita vertus, iš meno nelabai išgyvensi, o čia, kaip ir visur, reikia ne tik išgyventi, bet ir padoriai gyventi.
Ir apie jaunimą. Tbilisio lietuvių jaunimas susibūręs į savo bendruomenę ir pasivadinęs „LABAS“. Ar jūsų jaunimas, o juk žinoma, kad būtent jaunimas yra aktyviausias, judriausias, ieškantis naujovių ir jas surandantis, susibūręs į kokį nors susivienijimą?
Kol kas tokios organizacijos nėra, nes mūsų vaikai įvairaus amžiaus, ir jų požiūris į gyvenimą labai skirtingas. Bandėme suburti, tačiau nepavyko. Bet ... viskas dar ateity...Palaikome ryšius su atvykusiais studijuoti gruzinais tiek Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, tiek Vilniaus Gedimino universitete.
Draugijos "IBERIJA" nariai su gruziniška daina
Tautinę tapatybę palaikyti padeda švietimas, kultūra. Tikriausiai Gruzijos kalnų ir Kuros bei Tereko upių aidas atkuriamas ir čia, Lietuvoj. Gal turit sekmadieninę mokyklėlę?
Džiugu tai, kad beveik 97 proc. mūsų šeimų vaikų laisvai kalba savo protėvių kalba, o mokyklėlei reikalingas profesionalus mokytojas, kurio mes ieškojome, bet, deja, nesuradome...
Jūsų nėra daug, bet ir nemažai. Tikriausiai susirenkate pabendrauti: kokiomis progomis ir kokias datas minite. Ar kviečiatės kitų tautinių bendrijų atstovus ir kokiais nacionaliniais patiekalais juos vaišinate?
Kartu švenčiame Gruzijos Nepriklausomybės dieną gegužės 26. (pirmą kartą Gruzijos Nepriklausomybė paskelbta 1918 m. gegužės 26 d., atkurta 1991 m. balandžio 9 d.). Tada skamba gruzinų dainos: mravalzamieri (ilgiausių metų), chakrulo (meilė Tėvynei) ir daugelis kitų, kurių pavadinimų neįsiminsi: jose liejasi ilgesys Kaukazo kalnams ir šniokščiančioms upėms...
Daugeliu atvejų renginiuose kartu būna rusų, armėnų, graikų, azerbaidžaniečių draugijų atstovai. Na, o kokie susibūrimai be tradicinių gruziniškų patiekalų? Chačapuri, lobio (pupelių sriuba), phali (šaltas špinatų užkandis), jautienos bei avienos šašlykai ir, be abejo, duona khachapuri – tai tik dalelė mūsų patiekalų. O jie dar gardesni užsigėrus Tsinandali, Saperavi vynais...
Gruzinai - tobulų ir meniškų tostų kūrėjai ir sakytojai. Kokį tostą pasakytumėt Gruzijai neabejingiems mūsų skaitytojams?
Visada pirmasis gruzinų tostas – Už Tėvynę ir Visagalį. Kiti – už Motiną, Šeimininką, Svečią...
Aš sakyčiau: draugaukime, džiaukimės vieni kitais, tegu kiekvieno laimė būna visų mūsų laimė...
Atgal
.jpg)
