Kelionės
08 07. Didžioji savaitė Majų krašte (Pabaiga)
Irena Vidžiūnienė
Tarsi tik akis pravėrus po būties gelmes varstančio sapno. Tačiau vėl iškart kojos lengvai nešiojo po Tikai rūmų griuvėsius, nedidukus jų kambarėlius su durų kiaurymėmis, spėliojant prieš šimtus metų čia sruvusios kasdienybės vaizdus. Vėl nešėmės po aikštes, kur anuomet vyko triukšmingi turgūs, žaidimai, aukos dievams.
7 pav.Antigua, verbų turgelis
Vakarop tuo pačiu keliu leidomės atgal į Antigua. Čia patekome į didelį priešvelykinį šurmulį miesto centre. Rodės aliai vieno kas gyvas išėję iš namų.Net viena- kita šimtametė senučiukė, apkamšyta antklode, patupdyta prie pastato sienos su palaiminga šypsena stebėjo kas vyksta gatvėje. Atsisėdusi ant šaligatvio atbrailos linksmo veido moteris nesidrovėdama minioje žindė kūdikį. Spingsėjo, tviskėjo įvairūs barškalai ir verbos. Spūstyje spraudėsi ant ratukų vežami karšti užkandžiai. Minia laukė ir pagaliau su triukšmu pasirodė procesija -po šešis iš vieno ir kito šono, vienur vyrai, kitur moterys, pagarbiai nešė iškėlę sunkius stačiakampius padėklus su elektrinių žvakių nušviestais daugmaž natūralaus dydžio šventųjų pavidalais. Iš paskos sekė pokšintis, gargždantis, ant ratukų vežamas kažkoks saviveiklinis, elektrą žvakėms teikiantis prietaisas, apie kurį neramiais žvilgsniais persimesdami blaškėsi du vaikinai. Vaizdas buvo tragikomiškas.
8 pav. Tikai, vienas džiunglių milžinų
Tokie ir panašūs renginiai čia - ispanų kolonijinės istorijos mieste patraukia turistus. Jautėsi kad jų smarkiai padaugėjo. Ir mudvi iki vėlumos stebėjom šį gatvės spektaklį. Kiek nusnūdę savo viešbutuke, 4 vai. ryto mus šefuojančiu mikroautobusu traukėme į Hondūro pasienyje pasaulinio garso praeities palikimo vietą Copan. Pakeliui numatėme užsukti į Ouirigua, kuri išsidėsčius Gvatemalos derlingame Montagua upės slėnyje, netoli Izabel ežero, apie 40km. į šiaurę nuo Copan. Čia yra 15 skulptūrinių objektų, erdviai išdėstytų puikiai prižiūrimoje, lygioje kaip stalas vejoje, kurią supa vešli, aukšta tropinė žaluma. Paminklai čia gerai išsilaikę, ryškūs piešiniai ir užrašai, nepaprastai smulkmeniška puošyba. Jie visi apsaugoti palmių lapų stogeliais. Čia paminklai išsiskiria ir savo apimtimi. Štai paminklas skirtas Ouirigua valdovui (771 m. po Kristaus) yra 7m. aukščio ir apie 30 tonų svorio. Kai kuriose skulptūrose iškaltos zoomorfinės figūros - dievai pavaizduoti žvėrių ir gyvulių pavidalo (11 pav).
9 pav. Tikai, piramidė Didysis Jaguaras
Ouirigua buvo įkurta 426 m. po Kristaus, kaip dalis Copan karalystės. Apie700 m. po Kristaus tapo nepriklausoma. Tačiau per visą jos istoriją skulptūroje ir architektūroje tęsėsi stipri Copan įtaka. Čia paminkluose užfiksuota ir svarbių istorinių Copan įvykių. Štai viename jų įrėžtas svarbus istorinis faktas apie garsaus Copan 13-jo valdovo žūtį.
10 pav. Tikai, IV piramidė, ūkanotas rytas virš džiunglių
Šioje istorinėje aikštėje, pačiame jos gale, jaukūs, erdvūs žaidimų kortai taip, kad tiesiog prašosi kamuolio.
Laikas neleido mums čia užsibūti. Taigi netrukus ir vėl, dabar atgal, traukėme tuo pačiu keliu, tysančiu iki Gvatemalos sostinės, kuris tarsi įrėmintas, aplipęs įsispraudusių prie pat važiuojamosios dalies, krautuvėlių, užeigėlių ir kitokių neaiškios paskirties neišvaizdžių pastatėlių. Tik karts nuo karto, kai švysteli properšos tarp jų, matai, kad žmonės čia gyvena nelengvai.
Po geros valandos pasukom į kalnų kelią, vedantį iki pat Copan. Pradžioje pakelės vaizdai bylojo kaip intensyviai žmogus veržiasi į kalnus ir kaip trūkinėja jo prigimtinis darnus ryšys su gamta. Štai slėnyje kyla didžiuliai dūmų kamuoliai, dega sąvartynas. Taip sprendžiama, deja, atliekų problema. Kertame vieną kitą, panašu kad kylantį, modernų, spalvingą miestuką. Toliau gyvenvietės retėjo ir greit jų beveik neliko. Iki pat Hondūro važiavom vaizdingu beveik tuščiu kalnų keliu. Dešinėje jo pusėje bangavo aukšta, įspūdinga kalnų grandinė.
11 pav.Ouirigua, zoomorfinis paminklas
Kairėje banguotoje, miškingoje kelio pusėje tik kur ne kur vienužiai nameliai, greičiausiai laikinai atvykstančių medžiotojų, ar mėgėjų šlaistytis po miškus ir kalnus prieglobstis. Ir vieniša slėnyje ant, rodos specialiai jai čia iškilusios kalvos, tarsi iš dangaus nulašėjęs perlas - žavi, miniatiūrinė, balta bažnytėlė.
Priekyje jau iš toli buvo matyti virš žalumos iškilęs vienužis milžiniškas kalnas, vėjų nugairintu pliku viršugalviu, nuo amžių glūdumos su nerimu besižvalgantis kas plačiai aplinkui dedasi. Su širdgėla, kad žmogus ir toliau pavojingai pažeidinėja harmoningą būtį su gamta. O galėtų pasimokyti iš didžiųjų civilizacijų, pirmiausia iš greta klestėjusio garsiojo Copan likimo.
Pavakary, po apie 3 valandas trukusios iš Quirigua kelionės, kirtom sieną tarp Gvatemalos ir Hondūro valstybių ir po keliolikos minučių pasiekėm nediduką Hondūro pasienio miestuką Copan. Įsikūrėme jaukiame viešbutuke šalia kuklios aikštės miestuko centre, kurioje dominavo katalikų bažnyčia. Ji jau buvo nakčiai uždaryta. Per pusvalandį perėjom miestuką skersai ir išilgai. Gatvėse nesijautė jokio priešvelykinio šurmulio, kaip kad Antigua. Čia jas sausakimšai užpildė turistai. Daugiausia buvo girdėti vokiečių ir prancūzų kalbos.
12 pav. Copan, 13-tas Copan valdovas
Iš pat ryto mudvi per keliolika minučių mikroautobusu pasiekėm centrinę archeologinę vietą. Čia, pagal išankstinį susitarimą, mūsų laukė gidas ir pasitiko ilgauodegės, nebaigščios, ryškiai raudonom ir mėlynom juostom plunksnuotos papūgos. 8 valandą, persiropštę per griuvėsius, patekome į pagrindinę aikštę. Nuo pirmųjų žingsnių pasijutome akmeny sustingusios didybės apsupty, nors vietomis, galima sakyti, tik trupiniai to gražiausio, vieno svarbiausių Mezoamerikoje majų miesto Copan.
13 pav.Copan, aukuras priekyje 4-to paminklo
Jo suklestėjimas ir didingumas reiškėsi neužilgo po to, kai į čia - Copan upės slėnį patraukė majų šeimos, t.y. nuo 426 iki 820 m. po Kristaus. Iki šio, klasikinio periodo derlingas Copan upės slėnis jau nuo 2500 m. prieš Kristų buvo apgyvendintas. Manoma, kad pradžioje kaitaliojosi ilgi periodai kai čia užvirdavo gyvenimas ir po to ši vieta ilgam ištuštėdavo. Tas ankstyvas plūsmas į šį slėnį nebuvo susietas su majais, o tik, šimtmečiais užsilikdamas čia, galėjo su jais kontaktuoti.
Svarbiausia, kaip rodo archeologiniai tyrimai, kad Copan kūryba, kuri stulbina šiandieninį žmogų, kilo iš vidinių to meto čia varomųjų jėgų ir kilo spontaniškai.
14 pav. Copan, Didieji hieroglifų laiptai
Kad ta pradinė kūrybinė ugnelė nebuvo įnešta iš kitur. Kad išraiškinga valdovų dinastija, talentingai to meto išugdytų meistrų iškalta akmeny, prasidėjo 5-me amžiuje po Kristaus. Tai buvo iškili karalystė, kurią ankstyvajame klasikiniame periode valdė pirmieji 11 valdovų, vėlyvajame - 5. Jų vardai egzotiški. Aikštėje tarpe gražiausių paminklų keli skirti 13-jam Copan valdovui, kurio vardas išvertus į lietuvių kalbą - 18 zuikių. Paminkle, kuris datuojamas 731 m. po Kristaus (12 pav), iškaltas šio karaliaus atvaizdas įžengimo į sostą momentu. Čia jis sklidinas garbės. Kartu jo veidas atspindi be galo gilų savo misijos, gal būt kaip antgamtiškos, suvokimą. Jo pasiruošimas įžengimo į sostą akimirkai, kaip byloja iššifruoti hieroglifai, buvo ypatingas. Kruopščiai iš anksto ruoštasi. Lokio kostiumas, apjuostas nefrito diržu su miniatiūrinėmis protėvių galvomis ir kabančiais šventais veidrodėliais. Išrankus galvos apdangalas su papuošalais ir paveldėjimo ženklais, su didžiule beždžionės galva. Tačiau jo valdymas, kaip pažymi Ouirigua paminklo hieroglifai, baigėsi tragedija. Kaimininis valdovas, pagrobęs jį, nukirto jam galvą. Tai įvyko 738 m. po Kristaus.
15 pav. Copan, Rosalila šventovė
Manoma, kad šiam - 13-jam valdovui, arba jo žmonai, skirtas dar vienas gražiausių aikštės paminklų, sukurtas 730 m. po Kristaus, taip pat dar du paminklai, kur jis jaunystėje (simbolizuoja dieną) ir senatvėje (nakties simbolis). Seniausias Copan paminklas vaizduoja 7-jį Copan karalių Humo Jaguar, kuris valdė nuo 504 iki 544 po Kristaus.
Žvelgiant į paminklą, sukurtą 726 m. po Kristaus, kurio priekyje ovalus, skulptūrine pyne apipintas, žaidimų kamuolį primenantis aukuras su anga viršuje kraujui nutekėti (13 pav), pagauna šiurpas.
Copan žaidimų kortai erdvūs, aiškiai pritaikyti gausiai stebėtojų publikai.
Daug pasako paminklų šonuose iškalti hieroglifai (juos šiandien jau pavyksta iššifruoti), tačiau didžiausia Copan atmintis sukaupta Didžiuosiuose hieroglifų laiptuose (14 pav). Šie laiptai datuojami 743 m. po Kristaus. Jie iškilo tuometinio Copan karaliaus Humo Carakol iniciatyva. Penkios skulptūros šalia laiptų (viena jų 14-me pav) reprezentuoja penkis Copan valdovus prieš Humo Carakol.
50 pėdų pločio laiptus sudarė tarp išpuoštų baliustradų 63 pusantros pėdos aukščio pakopos su virš1250 blokų, kuriuose iškalti hieroglfai atskleidžia Copan dinastijos istoriją. Tai ilgiausias, vienintelis įrašas visoje prieškolumbinėje Amerikoje. Tai tarsi geniologinis medis Yax Kuk Mo dinastijos.
Nelaimei hieroglifų laiptai 1800 metais sugriuvo. Tyrinėtojams didelis darbas rūšiuoti sukritusią masią, epigrafistams šifruoti majų raštą. Ir dabar kiekvieną vasarą Copan tęsiami archeologiniai tyrimai.
Kiekvienas čia įrėžtas hieroglifas, be abejo, pirmiausia buvo skirtas prabilti į palikuonis. Iš gidų teko pajusti, kad majų jaunimas tiek čia, tiek Gvatemaloje susirūpinęs savasties išlaikymu.
16 pav. Antigua, gatvės kilimas
Copan valdovų didis rūpestis karalystės ateitimi ir įpareigojimas ateities kartoms atsispindi aukure Q. Keturiuose jo šonuose iškaltos 16-kos Copan karalių figūros. Kiekvienas jų su visom regalijom, viršuje įrėžtais vardais, sėdi sukryžiavę kojas persmelkti akimirkos didybės, svarbos, kai 16-tas Copan karalius (kurio iniciatyva sukurtas tas aukuras) perima Copan valdymą iš seniai mirusio Copan dinastijos įkūrėjo Yax Kuk Mo. Aukuras žėri dideliu Copan valdovų atsakomybės jausmu už šį kraštą jiems valdant ir kartu atspindi jų siekį ir viltį įžiebti tvirtą įsipareigojimo jausmą visoms majų ateities kartoms - puoselėti saugoti ir ginti šį, dievų majams skirtą, gabalėlį žemės, pakiliu kursu vesti majų karalystę.
Laiko turėjome nedaug, o norėjosi nors užmesti akį į muziejų. Tai didžiulė patalpa. Jos centre 13 m. aukščio rekonstruota Rosalila šventovė, kuri buvo pastatyta 571 m. po Kristaus valdant 10-jam majų karaliui (15 pav). Šis puikus pastatas dedikuotas majų dinastijos įkūrėjui Yax Kuk Mo, kuris buvo personifikuojamas su saule. Jis ir ilsisi čia (po šia šventove patalpintas karaliaus Yax Kuk Mo karstas), į šventovės vidų tuo tarpu nebuvo leidžiama įeiti.
Muziejuje daugybė originalių, o taip pat rekonstruotų eksponatų.
Ypatingai Copan praeitis mudvi pagavo, smelkėsi, jaudino, nors ir skubriu žingsniu (prieš pat atsisveikinant su Copan) brovėmės „Rosa Lila" tuneliu po 16-ta šventove.
Jau buvo geros išnaktos, kai grįžome iš Copan į Antigua. Čia, nežiūrint vėlumos, gatvės buvo sausakimšos, daugiausia turistų, tad teko pėsčiomis brautis nuo miesto pakraščio iki viešbutuko.
Paskutinę kelionės dieną - Didįjį penktadienį praleidome Antigua. Nuo pat ryto , įsimaišiusios į minią grožėjomės ant gatvės grindinio „nutiestais" ir tebekomponuojamais kilimais. Stebėjome kaip darniai dėlioja suneštą maišuose, ryšuliuose, ryšulėliuose, puokštėse visa kas gražiausio, unikaliausio miestą supančioj gamtoj. Į tą kūrybą buvo įsitraukę suaugusieji, paaugliai, bet vis užmatei besitiesiančią su šakele, žiedeliu ir mažą, vaikišką rankelę. Taigi visa šeima.
Su tokiu šviesiu nusiteikimu, majų tradicijų atspindžiais čia buvo pasitinkama Velykų šventė.
Mudviem ši savaitė - reta likimo dovana, kuria norisi pasidalyti su kitais.
Atgal
.jpg)
