Kelionės
08 07. Kelionė po Kristijono Donelaičio žemę (Pabaiga)
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Čia XVI a. studijavo M. Mažvydas. Jame 1718–1944 m. veikė Lietuviųkalbosseminaras. Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos ugdytojai. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis universiteto auklėtinių kunigų ir kt. profesijų žmonių, dirbusių M. Lietuvoje. Baigusieji sudarė M. Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuviškos knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia M. Lietuvos lietuvių raštijos dalis.
Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra
Per apžvalginę ekskursiją visą valandą sukinėjomės autobusu po Karaliaučių, kuriame buvo net 9 vartai (liko 7). Aplankėme informatyvų miesto muziejų atstatytos katedros bokšte, kuriame taip pat ir garsaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724 Karaliaučiuje–1804 ten pat), turinčio ir lietuviško kraujo, muziejinė ekspozicija ir įdomus pasakojimas apie jį. Pasakojama, kad pagal jį miestiečiai tikrindavo laikrodžius – pasižymėjo nepaprastu punktualumu vakarais eidamas pasivaikščioti. Katedra – architektūros ir istorijos paminklas, pradėta statyti 1333 m. Po 1544 m. gaisro atstatyta tik su vienu bokštu. Ji tapo Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti VO didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai (120 asmenų). Čia palaidotas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto prof. Stanislovas Rapolionis šalia būsimo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius (1657–65), lietuvių didikas Boguslavas Radvila, prie katedros I. Kantas ir kt. 1944–45 m. katedra vėl buvo nuniokota. Planuota net ją nugriauti kaip ir pačią pilį, tačiau tam pasipriešino naujieji miesto gyventojai. 1994–2005 m. katedra rekonstruota Vokietijos lėšomis. Joje įrengtos ev. liuteronų ir stačiatikių koplyčios, miesto muziejus. O pačioje bažnyčioje klausėmės sodrios naujai pagamintų vargonų muzikos.
Papietavę „Metropolio“ restorane po centrine Pergalės a., pasivaikščioję apie minėtą aikštę, autobusu pro Dramos teatrą, F. Šilerio paminklą (1910), Zoologijos sodą (1896) ir kitus turistinius objektus atvažiavome prie paminklo Liudvikui Rėzai, kuris pirmasis tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą, parengė ir išleido „Metus“ su jų vertimu į vokiečių kalbą, gavęs rankraščius iš kun. Johano G. Jordano.
Liudviko Rėzos paminklas Karaliaučiuje (Kaliningrade)
1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerijoje) gimė Martynas Liudvikas Rėza, kritikas, folkloristas, vertėjas, poetas, kunigas. Studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau jame profesoriavo, Lietuvių kalbos seminaro direktorius ir dėstytojas. Paskelbė K. Donelaičio kūrybą, išleido Ezopo pasakėčių vertimų, lietuvių liaudies dainas, vokiškų eilėraščių, naujai suredaguotą Bibliją (1816 ir 1824). Mirė 1840 08 30 Karaliaučiuje. Palaidotas prie Brandenburgo vartų buv. Knypavos kapinėse (jos neišliko). Tik ant vėlesnių kapinių tvoros pritvirtinta lenta skelbia, kad čia buvo palaidotas. Patyręs sunkią našlaičio dalį, savo santaupas paskyrė vargingų studentų bendrabučiui (vad. Rhesianumui). 2005 07 01 jam atidengtas paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Ričardas Krištopavičius) – Lietuvos dovana Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga. Padėjome gėles ir solo nuskambėjo daina „Gilija“.
Tada pasukome link namų.
Narkyčiai (Meždureč'e), gyvenvietė 16 km į v. nuo Įsruties, netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, prie plento ir glžk. linijos Įsrutis–Karaliaučius. Spėjama, šioje vietoje 1273 m. nužudytas garsusis prūsų sukilėlių vadas Herkus Mantas (kalnas Mantegarbis). Sovietmečiu rūmai ir dvaras nugriauti, retos „suploto“ ovalo formos bažnyčia paversta sandėliu. K. Donelaitis bičiuliavosi su savo studijų draugu kunigu Karoliu F. Jordanu Narkyčiuose. Tikėtina, kad vykdamas į Karaliaučių ar atgal viešėdavo jo klebonijoje, kuri išlikusi. Čia gimė lietuvių raštijos veikėjai – kunigai Johanas G. Jordanasir Karolis A. Jordanas.
Įsrutis, Ysrutỹs(Černiachovsk), miestas 84 km į r. nuo Karaliaučiaus, 60 km į v. nuo Kybartų, abipus Unguros, ties Įsros žiotimis ir Priegliaus pradžia, 40 tūkst. gyv. Miesto teisės nuo 1583 m., aps. centras nuo 1815 m.
Sunaikintos nadruvių pilies vietoje 1336 m. pastatyta medinė Ordino pilis, 1380 m. – iš akmenų. 1525 m. ji atnaujinta, XVII a. perstatyta, 1881 m. paversta kareivinėmis, joje buvo ir kalėjimas, teismo rūmai. 1945 m pilis sudeginta, dabar perduota stačiatikiams (greta jos – 2006 m. atstatytas paminklas lietuvių ulonams, žuvusiems I pasauliniame kare).
1590 m. miestas visiškai sudegė. 1610 m. pastatyta rotušė, 1610–12 m. ev. liuteronų bažnyčia (čia iki XX a. pradžios vyko lietuviškos pamaldos; neišliko). Nuo didžiojo maro ir bado (1709–11) mirė didžioji dalis gyventojų. Atkuriant miestą XVIII a. apgyvendinti šveicarų, vokiečių, prancūzų kolonistai. Vėliau lankėsi minėtas Napoleonas I. Įsrutis buvo svarbus karinis miestas, jame dislokuota viena didžiausia R. Prūsijoje įgulų; tarp kitų – 1860 m. Lietuvių ulonų pulkas. Per II pasaulinį karą labai sugriautas per britų aviacijos ataką, pilis sudegė. Po karo buvo nugriautas senamiestis, katalikų bažnyčioje (1912) įkurta filharmonija, 1992 m. ev. reformatų bažnyčia (1880–90) atiduota stačiatikiams. Mieste kunigavo iškilūs M. Lietuvos raštijos veikėjai: 1577–93 m. Jonas Hopneris vyresn., 1617–40 m. Petras Kleikys, 1610/20–25 m. Kristupas Šteinas, 1626–53 m. Valentinas Feuerstockas, 1675–87 m. Friedrichas Partatijus, 1707–11 m. Jokūbas Perkūnas jaun., 1711–37 m. Johannas Behrendtas ir kiti.
Ekskursijos vadovas Aleksas Bartnikas Tolminkiemio bažnyčioje.Autoriaus nuotr.
Įsrutyje pagerbtas Rusijos gen. feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis (1761–1818), gimęs Pamūšyje (Pakruojo raj.), krikštytas Žeimelio ev. liuteronų bažnyčioje, miręs pakeliui į Vokietiją tetos dvare prie Įsručio. Čia prieš šešerius metus jam pastatytas paminklas – kopija išlikusio Gesviečiuose, kurį 1821 m. pastatė Prūsijos karalius.
Stalupėnai(Nesterov), miestas 23 km į r. nuo Gumbinės, 12 km į v. nuo Rytprūsių–Lietuvos sienos, 5,5 tūkst. gyv. Miesto teisės (1722). Aps. centras (nuo 1818). Pirmąkart paminėti 1539 m. 1585 ar 1589 m. pastatyta ev. liuteronų bažnyčia, 1726 m. sudegė, pastatyta nauja, 1770 m. vėl degė (pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XX a. pr.). II pasaulinio karo pabaigoje miestas gerokai sugriautas. Ev. liuteronų bažnyčia 1950 m. nugriauta, išlikusi katalikų Kristaus Širdies bažnyčia (pašventinta 1927 m.; nuo 1994 m. naudojama stačiatikių poreikiams). Stalupėnų mokykloje (pastatas neišlikęs) 1740–43 m. mokytojavo ir vargonavo K. Donelaitis, 1889–1919 ev. liuteronų bažnyčioje kunigavo Karlas F. Mažeika (parašė Stalupėnų miesto istoriją).
Viena gatvė jau pavadinta K. Donelaičio vardu, o rudeniop po remonto vietos biblioteka taip pat gaus jo vardą.
Neįmanoma dėl vietos stokos aprašyti visus patirtus įspūdžius ir išvardinti viską, ką matėme, girdėjome ar žinome iš istorinių šaltinių. Per dvi dienas tikrai buvo labai įtempta programa, daug kur nebuvo laiko net stabtelėti. Tačiau su puikia nuotaika, praturtėję vaizdais ir žiniomis, atsisveikinome su Mažosios Lietuvos žeme iki naujų susitikimų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
