Kelionės
12 11. Keliaukim Žemaitijon (3 dalis - 1)
Rimantas Giliauskas
Žemaitijoje lankytinų vietų ne viena dešimtis, o kelionėje jau antra savaitė. Nutolsta Žemaičių Kalvarija, kurioje mokėsi Daukantas su Valančiumi, pora dešimčių Kryžiaus kelio stočių, apie kurias maldininkai vis dar pavaikščioja keliais. Ir verčia panirti į pamąstymus apie gyvenime padarytų pražangų suderinamumą su jų atpirkimu keliais žvyruotu takeliu. Fatimoj tai bepigu šlifuoto granito taku keliais leistis nuokalnėn. Nors galima ir į kalną, žiūrint kiek prasikaltai. Aplankom knygnešio V.Juškos kapą. Kaip ir daugelio šio pasišventimo žmonių gyvenimas susijęs su lietuviškomis knygomis, slėpimais, gaudynėmis ir tremtimi. Nors buvo barzdotas milžinas, bet save švelniai vadino Pupkiu.
Na o Gardų ozas su Šeškinės ozu galėtų tapti besibroliaujančiais ozais, net keistis delegacijomis. Garduose vilniečių delegacijai pasidūkti vietos iki valios užtektų, nes ežerėlių čia ne vienas ir gūbriai ne maži, dar kvepia šviežiu darbu. Tiesa, Šeškinės ežerėlis ženkliai kuklesnis ir dumblesnis. Kaip žinia, Šeškinės ozas pokaryje buvo kaimo teritorija su sklypelių rėžiais, bet pastačius daugiabučius, tapo vedžiojamų šunelių tualetu. Sklinda gandai, kad Šarnelės žemaičiai sugėdino Vilniaus merą su geologais dėl sostinės kalvose per ilgai užsibuvusio atviro „šikinyko“, nes vilniečių raginimai sutvarkyti ozą žmonių kultūriniams poreikiams atsimušdavo kaip žirniai. Tad nuo šių metų rudens jau turime ozą ir vilniečiams.
J.Žemaitės gimtinė Bukantėje
Už Ž.Kalvarijos kelionėje prasideda pirmyn-atgal blaškynės. Ne veltui turistai nusiskundžia prastoka informacija šalikelėse, nes rasti konkretų objektą ne visada pavyksta. Antai, kelio ženklas prie Šarnelės skelbia, jog už 1 km - V.Mačernio kapas. Nuvažiavus tą kilometrą, pasitinka kitas ženklas, kuris tvirtina, kad iki kapo – dar 1 km. Toliau laukia siauras keliūkštis duobėta pamiške ir brūzgynais be vilties apsisukti. Po pastarojo kilometro dar pėstute apie puskilometrį iki neaukštos kalvelės ir Poeto kapo. Arba toje pačioje Šarnelėje kelio ženklas rodo už 0,5 km esant piliakalnį, tačiau laukų keleliais jis natūroje nerandamas, o papildomų rodyklių nėra. Jeigu Poeto kapo vieta ir yra tas piliakalnis, o aprašomas akmuo ant jo - esamas akmeninis suolelis priešais kapą, tai galima teigti, kad piliakalnį radome. Jei ne, tai ne. Bet gal tai vien geranoriškas humoras žemaitiškai, savaime aišku, jei nekainuotų benzinas ir laiko pakaktų? Toks neišbaigtumas, ko gera, visoje Lietuvoje, nes Dzūkijoje taipogi ne pyragai – iš turistiniame žemėlapyje prie Skroblaus upelio pažymėtų šaltinių, cirkų, geležies liejyklos, net pulkininko J.Vitkaus-Kazimieraičio slėptuvės vietos nebuvo surastas nė vienas, nes miškuose informacijos beveik nėra, o kelių čia kaip voratinklyje gijų. Gi Turizmo departamentas prie Aplinkos ministerijos vis maloniai pašmaikštauja: ‘‘...turistinių objektų ženklinimo vietovėje problema yra tikrai aktuali. Ją mėginsime spręsti 2014-2020 ES Struktūrinės paramos laikotarpiu“. Bet gal pakaktų miške praktiškai nekainuojančių laikinų ženklų, nereiktų ES pinigų mėtyti ir dar septynetą metų laukti? Šiais reikalais buvo klibinta ir Savivaldybių asociacijai, bet matome tai, ką turime.Ir už ką šiems valdininkams algas moka, jei nuolat reikia jiems negeroves rodyti ir dar siūlyti kaip jas šalinti. Prilipę prie krėslų kaip vokiečių aludariai ir savo valdišką sritį mato tik per šiltos kontoros langą.
Iki dabar, pasirodo, matėme ne akmenis, o tik mažuliukus akmenėlius. Tikrinį akmenį, kaip dzūkas baravyką, aptikome Puokės kaime už Barstyčių. Tai iš ties tituluotas vos ne 14 metrų ilgio granitinis sausumos monstras. Neryje turime tupintį vandens akmenų karalių Gaidelį, bet jis tik nykštukas lyginant su puokiniu. Kiek reikėjo kanopinių ir šluotas apžergusių gražuolių burtų, kad jį čia atvilktų, neaišku ir dėl ko, ir kam jį nešė ledynams padedant. Ir kiek melioratorių triūso įdėta akmenį visu grožiu atidengti. Laukinio kapitalizmo sąlygomis, jis greičiausiai šiandieną dar būtų snaudęs motinėlės Žemės švelniai apkabintas. Anykštėnai su legendomis ir skulptorių padabintu, bet dvigubai lengvesniu Puntuku, čia turėtų tik kukliai nusilenkti, nors puokėnams dėl akmens aplinkos galėtų vis tik kai kurių patarimų duoti. Na, bet svarbiausia tai, kad žemaičiai akmenėlio nepasisavino, nepriskyrė vien sau, kad jį atidavė grožėtis visai Lietuvai, medžio raidėmis viešai užrašydami - Lietuvos Didysis Akmuo.
Alsėdžių varpinė
Kas aukštaičiams Ginučiai, dzūkams Zervynos, tas žemaičiams, reikia manyti, - Plateliai. Tik pastarieji daugiau pamoderninti arba kitaip tariant – iš dalies prarandantys Žemaitijos dvasią. Čia klesti turizmo industrija ir jau dvelkia ne sakais, o pinigais. Restauruojamas dvaras, svirne veikia muziejus. Tik rūmų pastato vietoje krūsnis akmenų likusi. Tai nuo Prancūzijos revoliucijos pabėgusio grafo O.Šuazelio-Gufje valdos Lietuvoje. Kaip matome, visais laikais kažkas kažkur vis bėgdavo, o mes stebimės, kad N.Venckienė buvo priversta nubėgti net iki Čikagos, kad tik toliau nuo tautoje begalinį pasitikėjimą turinčio Lietuvos Seimo. Juk tai ženkliai ilgesnė atkarpėle nei Gufje su odos lagaminais atbėgti iš Paryžiaus iki Platelių. Jeigu Neringą su advokatų ir antstolių pagalba ir toliau pjudys, ar nereikės kreiptis į Ugnies Žemės senbūvius dėl paramos paieškai? Grįžtant prie Šuazelių, jų šeimos gyvenimą 1862 metais aprašė į Platelius nutekėjusi Rokiškio grafaitė S.Tyzenhauzaitė, „Reminiscencijose“ minėjo savo jaunas dienas, draugystę su Rusijos caru Aleksandru I Taujėnuose, Vilniuje ir Peterburge, Vilniaus gyvenimą, literatūrinę kūrybą, pažintį su Napoleonu. Sulaukusi gilios senatvės, deja, Sofija pasimirė Nicoje, o Platelių rūmai 1943 metais sudegė. Sekant legendų ir įvykių virtine, atidarius Aleksandro I sarkofagą palaikų neaptikta. Sklido kalbos, kad nelabai sėkmingo šeimyninio gyvenimo nuviltas, neatpažįstamai pasirėdęs caras iki mirties klaidžiojo po Rusijos platybes ir palaidotas viename iš Sibiro vienuolynų. O Platelių Ubagų saloje gal ir dabar iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų grįždami elgetos, nepriklausomybės laikuose laipsniu pakelti į bomžus, vis iškelia ten puotas. Įtaru, kad rašytojui K.Sajai taipogi teko jose paūžti, nes iš kur jis savo kūryboje tas festas taip išvaizdžiai aprašė?
Beržore, prie ilgų šimtmečių nujuodintos bažnytėlės, medžio filosofo S.Riaubos kapas. Medyje gal jau ne jo ranka išrėžta: “...Riauba, paskutinis žemaičių stabmeldys, paskutinis žynys, raganius...“ Po visą Žemaitiją, iki Vilniaus ir toliau jo išdrožti herojai pasklidę. Dienomis ant muziejų ir svirnų lentynų ilsisi, stebi lankytojus, o laikrodžiams išmušus dvyliktą nakties, atgyja ir iki trečiųjų gaidžių dirba savuosius, kaip numatė Drožėjas, darbus ar tai linksmai bendrauja. Nemažai drožinių ir ant J.Žemaitės Bukantėje svirnelio lentynų sulipo. Juos matomai patraukė rimtai, su valstybiniu polėkiu, restauruota mūsų rašytojos gimtinės sodyba. Kiek čia aplinkui, troboje, svirne ir klojime turtų, žinia, ne aukso ir sidabro pilni puodai, bet pačio brangiausio – lietuvių tautos kultūros paveldo esami ir tariami kuparų kuparėliai sklidini. Pati muziejaus vedėja Laimutė gi išmoningai sukasi, bloškia ant stalo pačios suslėgtą didžiulį sūrį, pažeria žemaitiškų paplotėlių, užkaičia kavą ir vietine tarme seka šio krašto gyvenimo pasakas. Nors jau ruduo, tačiau nenuobodžiauja, pasišovė už valandos priimti didelį autobusą su kitais keliauninkais. Tad pamaloninti apsikeičiame dovanėlėmis ir palydėti atsisveikiname.
Užsukam į Šateikius, juk dvare tarnavo Žemaitės tėtis. Parko gilumoje akmuo su dešimčia pavardžių, jas nešiojusiems prieš žūtį už Tėvynę. Dabar čia labai laukiami šienpjovių dalgeliai, senųjų medžių genėtojai, nes šešėliai kuria niūroką parko aplinką. Miestelio aikštėje raudonų plytų bažnyčia, sako vieną gražesnių Žemaitijoje, mena M.K.Čiurlionį, ant S.Kymantaitės pirštelio maunantį jungtuvių žiedą.
Jau nebe toli ir Gargždelė – vadinama Orvydų sodyba. Bet kodėl sodyba, jei kur žiūri - akmenys, tarpe jų varpai, kryžiai, kažkoks virdulys, laivo vairas, trobelė su kaminu, lango rėmas išdaužytais stiklais... Čia ir vieta sodybos sumanytojui V.Orvydui atminti su paskutine, 1992 metų, data. Kad nors iš dalies būtų galima suvokti šio meno įspūdingą chaosą, gal prieš tai būtų pravartu apsilankyti karčemoj? Ir vis viena gal būtų neaišku, kokių galų tas rusų tankas ant Žemaitijos akmenų užsirioglinęs dar rūdija.
Akmuo ir gėlės
Pro Salantų bažnyčią, išvaizda vertą Katedros vardo ( joje per karą buvo slepiama Lietuvių kalbos žodyno kartoteka) ir išsiaiškinę, kodėl už miestelio Gaidžio kalvoje reikėjo statyti koplytėlę, netrukus plentu nusileidžiame jau į kitą miestelį. Jo vardas žydinčiomis gėlėmis šlaite išrašytas. Tai Mosėdis. Už skulptūros barzdotam daktarui V.Intui dideli, didesni ir gerokai didėlesni akmenėliai. Žinoma, ne puokiniai, bet vis viena pagarbiai stambūs. Net partizanų atminimui paminklas iš akmenų sukrautas. O už vandens malūno, Bartuvos slėnyje, jau ištisas akmenynas muziejumi pavadintas. Kai kurie iš jų gal suakmenėjusi pana už nepaklusniai pasirinktą mylimąjį, gal koks vienuolis paklydėlis, gal ir vargšas sūnelis pamotės prakeiktas akmeniu pavirtęs. O gal kas nors ir iš J.Tumo-Vaižganto, tuo metu Mosėdžio vikaro, literatūrinių herojų? Ir kur bekreipsi žvilgsnį, aplinkui vien akivaizdus pamokymas, kad mūsų krašto gražumą gali išgauti ir kietas granitas, ir vieno atkaklaus žmogaus svajonė. Sau gi Daktaras pasirinko tik mažą akmenėlį ir visiems laikams pasiliko Akmenų sodybos poezijoje. Tik vėl ne vienam galvą plėšia klaustukas, ar naujuose laikuose galimas Mosėdžio pakartojimas?
Už senų medžių alėjos slepiasi Džiuginėnų dvaras. Tiksliau tai, kas iš jo liko (ką žiūrėtume, jei nebūtų buvę alkų, piliakalnių, dvarų, bažnyčių ir senamiesčių?). Tai minėtų ponų Gorskių vasarvietė. Kaip XXI amžiuje Europos parlamentas su sekretorėmis, vertėjais ir kita iškalbinga svita kartą metuose triukšmingai persikelia iš Briuselio į Prancūzijos Strasbūrą, kaskart tam išleisdami milijonus eurų, taip ir šie lenkų dvarininkai dar XIX a. su visu aptarnaujančiu dvaru praktikavo persikeltuves iš Šaukėnų į Džiuginėnus. O rudenėjant grįždavo atgal, nepamiršdami pakeliui pasisvečiuoti pas kuzenus ir prietelius. Tik skirtumas gal tas, kad Gorskiai važiavo už savo pinigus, o Europarlamentas – ES valstybių mokesčių mokėtojų lėšomis. Džiuginėnų dvare tarnaujanti būsimoji literatūros klasikė J.Beniuševičiūtė ištekėjo už eigulio L.Žymanto, kažkur čia vyko kuklus jų vestuvių pokylis.
Atgal
.jpg)
