Kelionės
01 10. Keliaukim Žemaitijon (4 dalis)
Rimantas Giliauskas
Karklę būtų galima laikyti puošniausiu gintarėliu mūsų iš dalies monotoniško Baltijos pajūrio vėriny. Tai kuršių etnografinis ir buvęs vienas ilgiausių žvejų kaimų pajūryje. Čia grožį lemia ne tiltai į jūrą ir pakrančių puošybos, bet išskirtinai aukštas ir status kranto skardis su didesniais ar mažesniais akmenimis pakrantės smėlyje ir vandeny. Kai kurie jau artėja prie puntukinio dydžio, nes kalbama, kad akmenys auga. Skardžio viršuje kapinaitės – tai arčiausiai jūros kapinaitės Lietuvoje ir pradžioje buvo skirtos palaidoti Hamburgo jaunuolius, laivu plaukusius į Klaipėdą ir per audrą netoliese nuskendusius. Šios kapinaitės mažai kuo apibūdina čia gyvenusių ir žvejojusių kuršių išskirtinį būdą ir kai kuriuos išlikusius papročius dabartyje. Skardis ne didėja, jį daugiau niokoja šalčio veikiamas gruntinis vanduo, be abejo, prisideda ir audrų bangos, nes jūros vandens lygis po nedaug, tačiau nuolat kyla. Gal tai viena iš priežasčių pušelei ar beržui nuo viršaus nuslysti į pliažo smėlį. Viską skoningai papildo Olando kepurės pakriauše nuvingiuojantis pažintinis Litorinos takas ir medinės kompozicijos. Tik neaišku, kurios žvejų gyvenvietės viena nuo kitos nusižiūrėjo per pliažų smėlį jūrai dovanoti dar ir po upelį, manydamos kad taip bus gražiau: Šventoji – Šventąją, Palanga – Rąžę, Karklė – Cypą, Rikinę ir dar bevardį. Bet jei toliau į pietus, tai ir Klaipėda, Dreverna, ir Svencelė be upelių neapsiėjo, tik gal vienai Būtingei nebeliko? Bet ar broliai latviai nebus jai kokios nors Kanavos nepaskolinę – juk kaip apie brolybę bekalbėtume, tačiau tenka prisiminti, kad XX amžiaus pradžioje mūsų pajūris vos ne iki Klaipėdos buvo tuometinės Latvijos teritorija. Kuršiai mėgo raidę K, todėl jos nešykštėjo pavadinimuose: Karklė, Kairiai, Kliošiai, Klišiai, Kliošai, Kiošiai, Kisiniai, Kantvainiai...Jau neminint Klaipėdos, kuriai aprašyti reikia didelės plunksnos, tad patikėkime jos paslaptis tokią plunksną prilaikantiems. Smagu Klaipėdą minėti kaip Lietuvos miestą ir uostą, nors istorijos brūzgynuose galėjo visaip būti. Uostamiesčio regiono atsiėmimą lėmė lietuvių ryžtingumas turint tikslą ir žinant tikrąsias vertybes. Nes kai brukamos importinės vertybės prieštarauja mus supančios Aplinkos dėsningumui ir normalaus gyvenimo sanklodai, gali net tam tikra tautos dalis nuklydinėti, prarasdama ryžtą ir vertybių sampratą.
Ant Karklės skardžio
Šiandieną gi stabtelėkim už Malkų uosto, už galingų jūrinių keltų ir kranų, prie sunkokai pastebimo paminklo Klaipėdos, kitaip vadinamo karaliaus Vilhelmo, kanalo pradžioje. Paminkle žodžiai: “Nežinomų prancūzų, 1871 m. karo belaisvių, stačiusių Vilhelmo kanalą ir žuvusių čia atminimui“. Ir tęskime kelią nuo šio savito pamario regiono, kurį išilgai kerta paskutinius dvejus metus belaisvių kastas kanalas. Yra žinoma, kad kasė ne vien prancūzai, tik tiems, kitiems, nežinomiems niekas paminklo nepastatė. Praktiškai nebenaudojamas kanalas keliautojui nuolat pateikia galvosūkius: eini keleliu, bet jis netikėtai atsiremia į kanalą, per kurį tik buvusio tilto metalinės konstrukcijos teberiogso. Vyksti toliau, bet atsimuši į Kairių poligoną. Gerai, jei pasitaiko sukalbamas kareivis, o jei ne, tai tenka rauti net dešimtį kilometrų iki Drevernos tilto ar net pačių Lankupių šliuzų. Bet per tai gauni progą geriau pažinti kanalą ir giliau suvokti, kodėl mirė prancūzai. Ypač toje vietoje, kur kanalas iškastas per didelį Tyro raistą. Dumblą pylė šalia iškasos, padžiuvęs jis tapo taku, kuriuo ėjo laivų traukėjų kartos ir arkliai.
Belaisviams prancūzams
Čia kaimuose dar galima aptikti vadinamos Mažosios Lietuvos etnografinių akcentų, o Kiošiai galėtų tapti net keistu pavyzdžiu, kai mažėjant gyventojams, kaimas panoro glaustis vos ne po vienu stogu.
Persimeskim į rytinę geležinkelio Klaipėda - Tilžė pusę, prie lygumų laukuose pasiklydusių Kantvainių, pasipuošiančių gėlėmis ir keliauninkui maloniai siūlančių ramią nakvynę. Pasak kai kurių tyrinėtojų, čia gyvenęs prūsas Hansas (kiti mano, kad Richardas) persikėlė į Klaipėdą, o vėliau jo sūnus Johanas Georgas – į Karaliaučių, kuriame ir gimė būsimasisFilosofas,klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas.
Drevernos uostas
Nedaug tolimesni Kisiniai kaip Kisiniai, tačiau etnografinės kapinaitės ne vieną sujaudina. Sovint prie lenkų kapitono nušauto Lietuvos (įrašyta Lenkijos) sukilėlių vado A.Gelgaudo kapo kryžiaus vis peršasi mintis, kad jie nuo seno turi niekingą įprotį mus pašaudyti: ar tai Šnaukštuose už Kisinių, ar Dubingiuose, ar Draučių kaime. Ir ne tik čia. Na o mes, kaip tie darbiniai, gavę į vieną žandą, dar ir kitą atsukam, kad sulaukti dar vieno separatistinio antausio. Todėl nuo vokiečių sprunkančius priglaudžiam ir maitinam arba jau naujuose laikuose egzaminų dalykuose leidžiame daryti daugiau klaidų, tuo pačiu savo valstybėje įteisiname nelygiateisiškumą, skatiname susipriešinimą ir menkiname savą kalbą. Na suraskite pasaulyje daugiau tokių... Netoliese ir pedagogo F.Kelkio šeimos kapas - rūpinosi lietuvybe, leido lietuvišką periodinį leidinį “Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Senatvėje gyveno pas dukrą, čia ir mirė. Kisinių, kaip ir Agluonėnų, Vanagų kapinaitės iššluotos, smėliu pabarstytos. Daugelio kapinių vartuose eschatologiniai užrašai, daug senovinių, šiam kraštui būdingų kryžių su epitafijomis ir krikštų.
Agluonėnuose verta pasidairyti po restauruotą sodybą ir apžiūrėti ekspoziciją. Šią sodybą praėjusio amžiaus pradžioje buvo įsigijęs tūlas J.Brechtas su žmona Marija, vėliau sodyba ne kartą buvo pertvarkoma, keitėsi ir šeimininkai. Tai iš ties gražus šio seno kaimo atgaivintas medinės architektūros papildas. Dabar jame vyksta klojimo teatrų vaidinimai, parodos ir kiti kultūriniai renginiai.
Šiose pakelėse dar gana ryškūs lietuvių ir vokiečių architektūrinių tradicijų skirtumai. Nuo Klaipėdos pusės iki Pėžaičių ir pačiame miestelyje dar ne mažai raudonų plytų sienų ir čerpių stogų, gi toliau į rytus vis dažniau medinės sienos, dabar pridengtos plastikais ir atitinkami stogai. Savaime aišku, išskyrus naujuosius statinius.
Generolo A.Gelgaudo kapas Kisiniuose
Netoliese Skomantai. Prie piliakalnio užrašyta: “...sanuovie če stovieje žemaičių pėlės“. Tad ir norisi paklausti ant vėzdo parimusio Žemaičio: “ Nuo ko gi mus saugai, narsusis karžygi? Mes jau senokai pamoderninti ir už pakartotą laisvės atsisakymą ne tik prisimuilinom, bet ir alaus „už dyką“ atsigėrėm“. O jis lyg iš Kęstučio laikų, atrodytų, dūdena : "Veiziėk, už mediniu synu ir po nindriu stogas mažiau drėgmės, tudie svekiau gyventi yr." Ir toliau „veizieja“ į šalimais pratemptus aukštos įtampos laidus, nugarmančius kažkur į Veiviržo slėnį. Gal ir savo laikų tiesą sako, nes lietuviai buvo įpratę sveikai gyventi ir savo žemę ne parašais, o vėzdais gynė. Gal todėl Žemaitis vėzdo iš rankų nepaleidžia, gal rengiasi dar kartą mostelėti nusikeikdamas „vo keits“? Piliakalnio gilumoje, prie aukštųjų šlaitų, paminklai Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui ir penkerių metų jubiliejui nuo Klaipėdos krašto atsiėmimo paminėti.
Nevalia neaplankyti dabar kiek primirštos rašytojos I.Simonaitytės Vanagų. Gimtosios sodybos vietoje tik aikštelė ir joje V.Majoro skulptūra – už tvorelės, gėlių darželyje, stovinti mergina, o kiekviename žiede - I.Simonaitytės kūrinių pavadinimai. Nuo pat kūdikystės ne lengvą kelią su mama kartu brido ir pajuto ne iškreipto gyvenimo skonį. Tokioms sąlygoms esant, žiūrėk ir ligos į duris ima belsti. Todėl galima manyti, kad tik per besikeičiančio gyvenimo nuodugnų pažinimą ir galėjo gimti Aukštųjų Šimonių likimai.
Vanagai gali didžiuotis praėjusio šimtmečio pradžioje per du metus pasistatyta evangelikų liuteronų gana modernios išvaizdos bažnyčia, išlikusia iki šių dienų. Tai išraiškinga kultūros vertybė ir kiekvienas praeivis turi teisę geriau ją pažinti. Tačiau Lietuvoje daugumos bažnyčių ne apeigų metu durys užrakintos. Suprantama kodėl, bet gal būtų galima įrengti ažūrines dureles nors interjerui apžvelgti? Kultūros paveldo institucijai ir Bažnyčiai šiuo reikalu gal yra proga pasitarti. Tuo pačiu pastebėtina, kad buvusioje Vokietijos užimtoje teritorijoje, dabar vadinamoje Mažoji Lietuva, viešuose informaciniuose stenduose su nedidelėmis išimtimis vartojama trikalbystė: tekstai lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis. Todėl kai rytiniuose pakrasčuose mes draskomės dėl neteisėtos trikalbystės su lenkais ar rusais, akivaizdu, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia viešąją trikalbystę sėkmingai diegia ir vakariniuose pakrasčiuose. Čia net Vokietijos vokiečių pinigai naudojami bažnyčių restauravimui.
Nuo Vanagų iki Priekulės ranka paduoti. Tai vienas išraiškingiausių miestelių su tipiškais germanų architektūros statiniais, aikštėmis ir gatvelėmis. Didžiausioje aikštėje paminklas I.Simonaitytei, Vingio parke prie Minijos - medžio skulptūros Mokytojai, Mokiniui, Malūnininkui... Čia pat rašytojos vasarojimo sodyba, Kliošų parko bukyne Priekulės spaustuvininko F.Šrėderio kapas. Ant pylimo ties Minija koplyčios griuvenos – tai masono Bronackio statinys rūsyje palaidotai žmonai. Šiandieną koplyčia tragiškai išdraskyta, o vieta nyki, reikalaujanti valdžios neatidėliotino sprendimo. Netoliese statomi kotedžai dar giliau paryškina vietovės etines disproporcijas.
Keliais, keleliais vėl grįžkime į vakarinę geležinkelio pusę. Drevernos linkui vis dairaisi I.Simonaitytės romane aprašyto, žmones skriaudusio dvarininko Posernos kapavietės, tačiau veltui. Tuo tarpu viena priekuliškė garantavo, kad jis užkastas prie senosios bažnyčios išlikusių pamatų. Tiek to, ne taip ir svarbu, kur dvarininkas sunyko. Svarbiau, kad posernų kuo mažiau rastųsi Lietuvos žemėje, nes per juos XXI amžiuje nesiliauja nykti pamatinės ir gyvybinės tautos vertybės, neužtikrinamos socialinės garantijos, neigiamai iškraipomos kainų, paslaugų ir pajamų proporcijos, propaguojamas iškrypėliškumas ir tolerancijos blogiui.
Kalbant apie kapavietes, savivaldybėms ir paveldo organizatoriams derėtų prie kapinių, kuriose palaidoti mūsų įžymūs žmonės, iškabinti planelį su pažymėtomis tokių kapų vietomis. Tai labai palengvintų paiešką ir sutaupytų laiką.
Na o Dreverna, prisiglaudusi tarp urbanistikos paminklo – Klaipėdos kanalo ir Kuršių marių, vandenėlio nestokoja. Turi seną ir naują uostus, elingą, etnografinį muziejų, žodžiu, restauruojasi ir gražėja. Už marių matosi Neringos smėlynų atodangų paslaptys. Po metų, kitų Dreverna gali tapti patraukliausia pamario žvejų gyvenviete ir poilsiaviete.
Už kelių kilometrų jau kitas pamario kaimas – Svencelė rodos ieško kitokio gyvenimo būdo. Senieji kaimo pastatai nyksta, o rusų laikų statiniai šiose erdvėse kažkaip nedera, kaip ant marių kranto vargu ar pritinka gal kokio verslininko ar oligarcho pastatytos metalo - stiklo stačiakampės dėžės skraidyklių mėgėjams. Vietiniai gyventojai, kiek galima suprasti, šį kempingą taipogi nelabai myli ir sunkokai suvokia naujojo sporto aplinką. Todėl panašu, kad Svencelės ateitis, bent išoriškai, dar tik pamario ūkuose.
I.Simonaitytės gimtinei
Šiame krašte nemažai upelių, tiltelių, kanalėlių, o kartais net neaišku kas. Tik kažkodėl mums nelabai sekasi su mūsų žemėje esamais kanalais. Gal todėl, kad dažnai ne mes patys juos kasėm, o vis tie, kurie pas mus neatsiklausę apsigyvendavo. Tai ne ekonominio šovinizmo kategorija, bet vis tik kodėl nesiseka? Gal natūrali civilizacijos plėtra yra spartesnė už inžinerinių sumanymų biurokratinį realizavimą, ypač kai dar jaučiamos laikinumo nuotaikos? Klaipėdos kanalas dar spėjo panešioti laivus ir sielius, net girdė Klaipėdą vandeniu, bet dabar, galima sakyti, pensijoje. Gi Ventos-Dubysos perkasas išėjo pensijon net nepradėjęs dirbti. Tokiu būdu šiandieną neturime nei vieno gero, jei neskaitysime kanalu paverstos Merkio atkarpos ir kitų panašių melioracinių „kanalų“. Ten, kur Minija teka pro Lankupius, didžiausia Žemaitijos upė, jei neskaitysime Nemuno žemupio, su kanalu jungiasi per kelis šliuzus, laikomus kultūros vertybėmis. Bet pasakykite tų vertybių saugotojai, kodėl prie šio įdomaus objekto reikia brautis per privačią valdą su atitinkančiu viešu užrašu ir dar baimėje, kad iššokęs buldogas dantimis nepradėtų ginti privačios nuosavybės? Kodėl aplinkui kultūros paveldą nenušienauta žolė su pakibusiomis erkutėmis siekia vos ne turistės kojyčių susiliejimo zoną, kas vargiai malonu lynojant? O kur dar šliuzų informatyvūs stendai ir kita? Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys visa tai vadina „laisvu priėjimu“ prie kanalo, bet ar tokia laisvė saldi? Todėl belieka paveldo specialistams palinkėti susitvarkyti ir Lankupiuose, kaip tą puikiai yra padarę ne vienoje Lietuvos vietovėje.
Prie Mockių jau Vėjo dukros siaučia, jėgainių sparnus pasišvilpaudamos kilnoja. Tarp jėgainių miško gal ne vienas pasijuntame ne prastesnis už olandą Europoje. Na, ne tą, ne skrajojantį...Nutolsta Macikų konclageris ir vokiečių rašytojo H.Zudermano gimtinė, Vydūno gimtinė Jonaičiuose (pastaruoju metu kiek abejotina), M.Mažvydo gimtinė apie Laukstėnus, Vilkų Kampo Alkos kalnas... Pravartu prisiminti, kad po 1991 metų Klaipėdoje buvo atidaryta biudžetinė H.Zudermano vardo vokiečių pradinė mokykla, išaugusi į gimnaziją vokiečių kilmės moksleiviams. Taigi, mokam tautines bendrijas saugoti ir globoti labiau už save. O kai kurios vis viena bruzda. Šia proga įsimintina rusų laikų karikatūra: stovi vadas, apsirengęs vien sudėvėtomis trumpikėmis ir klausia pasaulio: kam padėti?
Žemaitijos kelyje dar vienas kultūros paveldo objektas – senutėlis Sakučių geležinis tiltas, jungiantis to paties pavadinimo kaimą abiejuose Minijos krantuose, šimtametis Saugų triaukštis malūnas, pjovęs net lentas ir to liūdytojas - netoli gatvės stovintis pjovimo gateris, etnografinis pelkininkų Petrelių kaimas, kuris dėl kelio informacijos stokos liko neaplankytas... Tad nors stabtelėkime prie Vilkėno vandens malūno, kuriame, panašu, dabar ne miltus mala, tačiau Švėkšnalė per malūno įrenginius vis dar nesiliauja šniokšti. Ant baltos pastato sienos skaičiai ir raidės: 1843 FHP. Taip gal būt pažymėta dvaro savininkų Broel-Pliaterių valda.
Atgal
.jpg)
