VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kinas

04 25. Antonionio pasaulio šviesa...

Aleksandras Šidlauskas

Reginys reginiui nelygu. Viename – didžiulė estetinė įkrova, o kitame – tuščiažiedis būvis, paviršutinis gyvenimas. Kinas – svarbi meno rūšis. Tiesa, jis nėra ilgaamžis, tiktai neseniai šventęs savo gyvavimo šimtmetį, bet savo populiarumu nurungia kitas meno šakas. Deja, ir kinas kinui nelygu. Tenka kalbėti apie vaidybinius kino filmus, kurie ilgą laiką buvo pavadinami meniniais filmais. Tiesą tariant, retas šitoks vaidybinis kūrinys įgyja rimtesnius estetinius parametrus. Neverta kalbėti apie menkaverčius televizijos žiūralus – trilerius, detektyvus, komedijas, melodramas. Juose, išskyrus siužetą, retai ką nors rimtesnio surasime. Nei režisūros, nei vaidybinės įtaigos, nei scenarinės ar kompozicinės įžvalgos. Kadrai bėga, laikas slenka, estetiškiau išprusęs žiūrovas nusispjauna, nes jam gaila veltui leidžiamo laiko. Apie vis gausėjančius serialus šnekėti nėra jokios prasmės, nes juose visa yra dar kokčiau, smulkmeniškiau ir prastuoliškiau. Gaila ir serialų kūrėjų, ir žiūrovų. Bet tebegalioja sena tradicija: jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Šiuo atveju kino kūrėjai ( serialų kinu vadinti yra rizikinga ) ,,neaugina” ir neugdo žiūrovo, bet jie pataikauja miesčioniškam skoniui, turgažmonėms, miniai. Tikrovė šiandien yra tokia. Serialas sukuriamas per mėnesį; per dieną sukuriama viena serija, o talentingas kino režisierius filmą kurią pusmetį ar dar ilgiau.

Išsibarus reikia rimčiau (ir iki tol kalbėta rimtai!) pakalbėti apie žymųjį italų kino režisierių Mikelandželą Antonionį. Pirmiausia dera padėkoti ,,Skalvijos“ kinoteatrui, kuris surengė tikrą festivalį – retrospektyvą. Jame parodyti geriausi M. Antonionio filmai. Žiūrovų salė visa laiką buvo perpildyta. Tai rodo, kad tikrasis kino mėgėjas dar yra gyvas. Džiugu, kad jaunimas taip pat veržiasi į pasaulinio kino elitą. Sensus! Teko pamatyti keturis filmus – šedevrus ( tai pasaulyje jau pripažinta): ,,Riksmas“, ,,Užtemimas“ , ,,Nuotykis“ ir ,,Naktis“.

Tai ryškūs dvasinio gyvenimo atspindžiai, bet ne banali gyvenimo imitacija. Tai kino kūriniai, pilni nuotaikų kaitos, žmogaus pažinimo, aktorinės raiškų ir itin savito režisūrinio braižo. Žiūrovų salėje visuomet tvyrojo tyla – tarsi mąstymo ir jausmo derinys, kai siužetas pasitraukia į antrąjį planą, o išryškėja žmogiškosios aistros ir psichologiniai žmonių santykiai. Filmo veikėjų bendravimas ir paprastas, ir sudėtingas, aišku be erotinių scenų ( to nūdieniškojo masalo). Filmo scenografija realistiškai pilkšva, fonas dažniausia neutralus. Daug artimų veiksmo planų kai aktorius žvelgia tiesiai į žiūrovą lyg kreipdamasis: pažinkite mane ir save, nes ne taip lengva įvertinti žmogų ir gyvenimą. Režisierius giliau ir subtiliau analizuoja moters gyvenimą. Tai tikros teatrinės ir tikroviškos studijos, tipizuoto gyvenimo atspindžiai. Aplinka aktoriams netrukdo, visas dėmesys sutelktas į veidą ir į ranką, tarsi tai būtų gelmingos remerantiškos turinio ir formų sinusoidės. Tokios scenos žiūrovą ir prikausto, ir verčia gilintis ne buitiškai, o būtiškai.

Vyrai – veikėjai groja antraisiais ,,smuikais“, lyg akompanuoja intymiam moters gyvenimui. Visus minėtus ir kitus filmus lydi psichologinė įkrova, subtilus bendravimas. Žodžiai, rodosi nedaugiakalbiai, bet esminiai – pasakomi netgi mažiau negu šito reikalautų pats veiksmas. M. Antonionis – potekstės meistras, užuominų autorius, netgi froidiškųjų pasąmonės pokalbių psichologas.

Aišku, šie filmai labiau patinka jautresnės jausenos ir elgsenos žiūrovams, o ne aiškaus gyvenimiškojo siužeto ( kas, kur, kada, kaip, kodėl?) apologetams. Peržiūrėjus filmą nelengva būna papasakoti siužetą – nuo- iki. Vidinė veikėjų sielos įtampa – tai nelyginant žonglieriaus darbas ant cirko arenos kupolo lyno, kai netikėtai pasiekia kulminaciją.

Į žiūrovą iš ekrano paplūsta vaizdinis režisūrinis ir aktorinis kasdienos vyksmas, kai ima pirmauti kutarsis – tikras sielos išgryninimas ir sąžinės išpažintinis apsivalymas. Pažinti italų kino genijų – Mikelandželą Antonionį – tai suvokti giliausius dvasios pokalbius, tikrovės nuokrypas. Filmai reikalauja iš paties žiūrovo žymiai daugiau emocinės iškrovos nei kasdieninės buities paveikslėliai to prašytųsi.

Jo filmai – tai vidutinio amžiaus žiūrovų tarpusavio elgsena, būties veiksena. Vidinės veikėjų dramos dažnąsyk užslopinamos, tuo sukeldamos nerimą, dvasinę sumaištį, vidinę individų dramą. Jo filmuose aplinka visuomet yra iškalbi, ji akompanuoja veikėjams kaip papildomas filmo dėmuo. Žiūrėti tokius filmus – tai pažinti save ir atskleisti netgi tam tikrą asmeninę išpažintį, kuriai atsiskleisti yra retos progos, nes filmo gyvenimiškos situacijos gali priminti ir buvusius žiūrovo išgyvenimus. Tačiau M. Antonionio kūryboje nėra jokios didaktikos ir praktinių gyvenimiškų patarimų. O filmai dažniausiai nepasibaigia, nors tikrai jau skelbia ,,end“.

Režisierius – geras piešėjas, intymaus pasaulio žiūrovas, pardėjęs savo kinematografinę karjerą dokumentiniais filmais, kurie buvo gili italų gyvenimo stadija. Tęsdamas pokarinio Italijos kino neorrealizmo tradicijas (gatvių gyvenimas, pilka buitis, vaidintojai – ne aktoriai, o minios žmonės), M. Antonionis netrukus rado kelią į žiūrovo širdį, sujaudindamas ne natūralizmu, o natūralumu, kai aktoriaus tarsi ekrane nesimato, nes jis tampa salės žiūrovu. Vidinių veikėjų jausenos atspindys, psichologinė įtaiga, sunkiai atpasakojamas siužetas tapo pagrindiniais filmo akcentais. Režisierius tapo ekrano psichologu, todėl jo stiliaus pamėgdžiotojai iškart patyrė nesėkmę, nes subtilius intymius išgyvenimus ekrane pavyko pademonstruoti tik šiam italų kino meistrui, atnaujinusiam beprislopstantį Italijos kiną. Režisieriaus gyvenimo datos -  1912 – 2007 liudija ilgaamžiškumą ir nenustygstantį talentą iki kūrybinės veiklos pabaigos.

,,Riksmas“ – novelė apie sudėtingą, nykų gyvenimą, apie dramatiškus vyro ir moters santykius. ,,Naktis“ – pasakojimas apie aukštosios visuomenės naktinius žaidimus. ,,Užtemimas“ – romantinė drama apie žmonių vienišumą ir vis svetimėjantį pasaulį, kupiną neurozių, išdavysčių, neapykantos, pavydo. ,,Nuotykis“ – kasdienybės paveikslas apie meilės ilgesį, paslapties žavesį. Visi minėti filmai tampa žiurovo savastimi ir tam tikru ,,įkvėpimu“, kuris neleidžia atsipalaiduoti iki paskutinių kadrų, ekrano. Žiūrovas neašaroja ir nesišypso, bet ilgam su savimi nešasi filmo liūdesį ir skaidresį, jautresį ir ilgesį, nes filmo apmąstymams dviejų žodžių ( gražu ar negražu) visai nepakanka.

Norint surašyti visus didžiojo genijaus Lokarno, Kanų, Berlyno, Venecijos festivalių apdovanojimus prireiktų keliolikos eilučių. Režisierius, kaip ir Federikas Filonis, mėgo dirbti su tais pačiais talentingais aktoriais, kuriuos žiūrovas greitai pamėgo ir vis laukė naujųjų vaidmenų. Tai Monika Viti, Žana Maro ir Marčelas Mastrojanis. Tai psichologinės pakraipos aktoriai, kurie nerėkia, nesisklaido rankomis, nemimikuoja, kaip meksikiečių ar argentiniečių serialuose. Prie šio režisieriaus aktorių vaidybos reikia priprasti ir jų tylėjimą suvokti. Kalba akių žvilgsnis, jautrus kūno judesys, savita elgsena, gili frazė ir ninansuotas žodis. Dažnai filmo veikėjų dramos paslaptį įspėti nėra lengva. Vadinasi, tą patį filmą  po keletos metų dera vėl pamatyti. Kuo didesnę gyvenimo patirtį žiūrovas sukaupia, tuo labiau išryškėja sudėtingas M. Antonionio veikėjų gyvenimas, sklidinas tiesos ieskojimo, tam tikro mitologinio ar mitologiško pajutimo.

Įvairūs žiūrovai mėgsta įvairius vaidybinius kino filmus. Režisuoti taip, kaip buvo daroma po karo, niekas nedrįsta, bet naujoms paieškoms, naujiems režisūriniams sprendimams žalioji gatvė turi būti atvira sutikti talentingiems kino meistrams, bet ir apskritai kino kūrėjams. Galbūt ir Lietuvoje kino kiekybė subrandintų ir kino kokybę?! Ar juodai balta, ar spalvota celiulioidinė juosta sukasi ,,Skalvijoje“, ar bus aštraus, trileriško siužeto filmas, ar besiužetis metaforinis, asociatyvus, impresionistinis mąstymas, svarbu požiūris į gyvenimą. Tad, žmogiškumas ir žmogaus pažinimas bet kuriam kino meistrui turi būti pirminė išeities pozicija. M. Antonionio šedevrai buvo ir bus demonstruojami visame pasaulyje, nes jie kalba apie realius realių žmonių santykius, kurių įvairovė atveria duris gimti tobulam kūriniui.

 

Atgal