VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kinas

05 05. Gangsterinis kinas. Antras planas

Šarūnas Šimkevičius

Esu jau rašęs apie geriausius šio žanro kūrinius. Tačiau gerų gangsterinių filmų yra tiek daug, kad viename tekste visus aprašyt neįmanoma. Žinoma, nėra daug prilygstančių „Krikštatėviui“, bet yra irgi puikių, tik gal kiek mažiau žinomų, nesulaukusių tokio visuotinio pripažinimo. Tebūnie tai antras planas. Tik jokiu būdu ne kažkokie antrarūšiai. Ne. Tegu šiuos filmus vienija herojus. Truputį kitoks, nei įprasta matyt. Neišsitenkantis įprastinėse normose. Aš ilgai galvojau, kokiu filmu pradėt savo pasakojimą. Pradiniame variante buvau numatęs pradėti 2007 metų Ridley Scott darbu „American Gangster“, tačiau visai neseniai pasižiūrėjau vieną puikų filmą apie verkiantį gangsterį, todėl ėmiau abejoti dėl pasirinkimo. Nejučiomis kyla klausimas, ar gangsteriai verkia? Bet į tai atsakysime truputį vėliau. O kol kas pasilikime prie pirminio sumanymo – pradėkime nuo „American Gangster“. Pavadinimas labai amerikietiškas, bet pats filmas – ne. O ir pats personažas nelabai amerikietiškas ir net nelabai gangsteriškas. Filmas ilgas, kaip ir daugumas R. Scott darbų. Įsibėgėja tik palengva. Beje, šis autorius sukūrė ir vieną geriausių siaubo filmų „Svetimas“(1979). Denzel Washington personažo dienotvarkė visai neprimena kitų gangsterių, mojuojančių revolveriais. Gal dėl to atsiliepimai apie šį filmą ne visada palankūs. Matomai, visi nori antro „Veido su randu“, ar „Krikštatėvio“. Beje, šiuos filmus dar minėsime savo tekste. Kurdamas savo filmą Ridley Scott rėmėsi tikra Franc Lucas istorija, nors paskui ir sulaukė prieštaringų vertinimų dėl tikrovės atkūrimo filme. Tačiau mes remiamės filme pateikta istorija. Denzel Washington kuria inteligentišką juodaodį gangsterį, pradėjusį karjerą ir daug ko išmokusio iš kito juodaodžio gangsterio. Tačiau nemažai daug ką perėmusio ir iš italų gangsterių. Franc Lucas ima kurt savo imperiją ir daro tai labai protingai ir sėkmingai. Jis apeina tarpininkus ir narkotikus siunčiasi tiesiogiai iš gamintojo Azijoje. Todėl jo narkotikai "Blue Magic" labai kokybiški ir pigesni. Narkotikų importo būdas labai išradingas – net ir amerikiečių karių karstuose. Franc Lucas įdarbina daugiausia savo gimines, laikydamas juos patikimesniais. Tačiau jį išduoda būtent vienas iš giminaičių.

Tačiau eikime prie pagrindinio patiekalo, kurį zombiai mėgsta labiausiai – verkiantis gangsteris. Filmas „No tears for the dead“ (U-neun nam-ja, 2014), sukurtas korėjiečio Jeong-beom Lee. Aktorius Dong – gun Jang vaidina žudiką, per klaidą nužudžiusį mergaitę. Pavargęs herojus. Vėliau gauna užduotį nužudyt ir mergaitės motiną. Tačiau ima ją ginti, taip pasirašydamas sau mirties nuosprendį. Beje, jo nesugeba nužudyt kiti gangsteriai, bet jis pats pasistengia, kad tai padarytų mergaitės motina. Filmas gali pateisint net ir veiksmo filmų gerbėjus, daug kovos, susišaudymų scenų. Aišku, tokie elementai įprasti Azijos kinui. Ir gangsteris tikrai verkia. Šis aktorius pasirodo ir kitame Pietų Korėjos filme „Chingoo“ (2001), režisuotame Kyung – Taek Kwak.

Teko skaityt įvairių minčių, kodėl filmas „Chingoo“ buvo toks populiarus. Tačiau manau, kad esmė glūdi visai kitur, nei mano perskaityti komentarai. Tai tiesiog yra paprastas tikras kinas. Tikrai ne plastikinis, prie kokio įpratę dauguma žiūrovų. Visada verta prisimint, kad senieji filmai ir buvo taip kuriami. Čia nėra kažkokių ypatingų specialiųjų efektų, skraidymų nuo vieno namo ant kito. Todėl senieji filmai ir turi tokią magiją ir galią, kaip šis filmas. Tai pasakojimas apie draugystę, bet yra ir tam tikros gangsteriškos filosofijos. Kažkur esu skaitęs, kad tokie senamadiški dalykai, kaip savigarba, lojalumas ilgiausiai išsilaikė tarp gangsterių. Gal tai ir tiesa. Šiandien viskas perkama. Draugystė ir meilė – tik už pinigus. Nors toks dalykas, kaip draugystė, šiandienos visuomenėje ir išnyko, bet, matomai liko kažkokia tuštuma. Kai kurių homo sapiens atstovų pasąmonėje matomai dar slepiasi toks atavizmas, polinkis nevalingai trokšti to, ko jau nėra. Filmo sėkmė lėmė, kad buvo susuktas ir tęsinys. Antroji dalis silpnesnė už pirmą, bet filmas nėra blogas, pasižiūrėt verta. 2013 metais susuktas filmas pratęsia istoriją, matytą pirmojoje dalyje. Beje, cituoja ir „Krikštatėvio“ antrą dalį, nes įterpta papildoma pasakojimo linija apie senesnės kartos gangsterių epopėjas.

Dar dvi anksčiau minėto Jeong-beom Lee istorijos irgi pasakoja apie nevisai tradicinius gangsterius. „The Man from Nowhere“ („Aejossi“, 2010) plėtoja gangsterio ir mergaitės istoriją. Kaip čia neprisiminsi nepamirštamo „Leono“. Korėjiečių filmo herojus – buvęs specialios paskirties būrių pareigūnas, po asmeninės tragedijos atsisakęs buvusios veiklos ir dirbantis lombarde. Filmas gali patikt ir kovinio filmo gerbėjams. Bet viskas sulydyta į visumą labai stilingai. Beje, šiame filme herojus irgi verkia.

Filmas „Yeolhyeol-nama“ („Cruel Winter Blues“, 2006) apie gangsterį, kuris turi nužudyt vienos pagyvenusios moters sūnų, bet užsimezga savotiškas ryšys tarp gangsterio ir moters. Vežioja ją po parduotuves, net nuperka moters mėgstamos muzikos kasetę. Beje, išgirsit vieną garsią rusišką dainą, tik perdainuotą kita kalba. Šis gangsteris truputį primena Takeshi Kitano herojus. Beje, filmas cituoja tiek „Krikštatėvį“, tiek ir „Veidą su randu“. Puiki scena drabužių matavimosi kabinoje, kai matuodamasis marškinėlius, palieka kabinoje savo peilį ir sugrįžęs randa tą peilį apžiūrinėjant kitą žmogų. Pietų Korėjos filmuose daug kas atliekama peiliais.

Takashi Miike filmo „Shin Jingi no Hakaba“ („Graveyard of Honor“, 2002) kerojus irgi panašus į T. Kitano gangsterius. Tai neišsitenkantis nustatytuose rėmuose gangsteris, per klaidą vos nenužudęs savo boso, taip užsitraukęs nemalonę. Kitano herojus primena ir korėjiečių filmo „Son-nim-eun-wang-e-da“ („The Customer Is Always Right“, 2006) personažas. Filmą režisavo Kee-hyun Oh. Buvęs aktorius apsimeta gangsteriu ir šantažuoja kirpėją, norėdamas gauti pinigų dukters gydymui.

1999 T. Miike sukūrė dar vieną puikų filmą „Nihon kuroshakai“ („Ley Lines“). Keletas provincijos vaikinų bando ieškot laimės dideliame mieste. Tačiau nusivylę bando apiplėšti savo bosą ir pabėgti į užsienį. Kamal Ahmet istorija „Brutal“ (2012) irgi pasakoja apie antro plano veikėjus. Ketveriukei vaikinų pavyksta apiplėšti gangsterius ir tokiu būdu gauti didelę sumą pinigų. Bando slapstytis, bet nesėkmingai.

„Akai Kisetsu“ Tetsuhiko Nono 2012 darbas pasakoja apie profesionalų žudiką, besistengiantį nutraukti senus ryšius. Filmą sustiprina muzika, apipinta vaizdais. O gal ir atvirkščiai – šią muziką įprasmina vaizdai. Dažniausiai vėliau, girdint kokiame filme skambėjusį kūrinį, nejučia iškyla ir filmo vaizdų kontūrai ar fragmentai.

Prie antro plano filmų priskirčiau ir keletą rusiškų. Stipriausią įspūdį palieka 1988 Jurijaus Kara „Vory v zakone“. Filme jaučiasi itališko gangsterinio kino įtaka. Italijos ir Prancūzijos kriminalinis kinas SSRS buvo puikiai pažįstamas. Nepamirštamas ir Valerijaus Čikovo filmas „Ruskaja ruletka“ (1990), primenantis Bonės ir Klaido istoriją. „Za poslednej čertoj“ (režisierius Nikolajus Stambula, 1991) – pasakojimas apie boksininką, tapusį gangsteriu. Michailo Avetikovo 1990 filmas „Savoy“ man kiek primena Karlo Majaus aprašytus nuotykius Kurdistane. Filmas labai netolygus, bet yra ir nepamirštamų scenų. Viktoro Sergejevo filmas „Palač“ (1990) pasakoja apie išprievartautą moterį, kuri parduoda savo brangenybes ir pasisamdo gangsterį, kad atkeršytų. Ji nepasako, ką tie žmonės jai padarė, bet leidžia gangsteriui pačiam parinkti bausmę. 1990 metais pasirodžiusiame Marko Aizenbergo filme „Živaja mišen“ krikštatėvio vaidmenyje pasirodo Donatas Banionis. Šis filmas labai netolygus, kai kas atrodo labai silpnai, ypač kovos scenos. Tačiau yra ir gerų epizodų. Beje, panašus netolygumas būdingas ir daugumai kitų to laikmečio rusiškų gangsterinių filmų, kurių jau neminėsiu. Dalis aktorių galima išvysti keliuose tokiuose filmuose. Gangsterinio kino Rusijoje kuriama nemažai ir dabar. Tačiau dažnai filmų lygis gana žemas, tiktų jau prie trečiarūšių. Aišku, yra ir gerų, bet tai – retenybės tarp gausios produkcijos.

Dar trūksta bankų plėšikų. Išskirčiau du filmus. Pirmasis gan pretenzingu pavadinimu „Le dernier gang“(režisierius Ariel Zeitoun, 2012). Tai pasakojimas apie bankus plėšusius plėšikus su kaukėmis. Kaip teigiama filme, remtasi tikra istorija.

Kito filmo apie bankų plėšikus herojaus John Dillinger nepavadinsi antraplaniu. Jo populiarumas buvo didžiulis, žmonės rikiuodavosi gatvėse, norėdami jį išvysti, tarsi kokį prezidentą. Jo populiarumas kėlė nerimą valdžiai, todėl buvo imtasi visų priemonių jį likviduoti. „Public enemies“ (2009), režisuotas Michael Mann. Johnny Deep įkūnijo šį garsų gangsterį. Nuteistas už nedidelį nusikaltimą, kalėjime J. Dillinger įsigijo patikimų draugų, su kuriais ir plėšdavo bankus. Vėliau, daugumai jų žuvus, neišvengiamai turėjo dirbt su naujais žmonėmis, kas iš dalies ir privedė prie galo. Buvo išduotas ir pasaloje nušautas. Karjeros gale jau negaudavo iš nusikaltėlių kartelio nei būsto, nei medicininės pagalbos. Nes tos sumos, kurias jis įnešdavo, buvo jau per menkos, lyginant su kitomis kartelio pajamomis. Johnny Deep puikiai suvaidino ir FTB agentą filme „Donnie Brasco“(1997), režisuotame Mike Newell. Al Pacino gerbėjai irgi nenusivils šiuo filmu. Remtasi tikra istorija apie agentą Joseph D. Pistone. Infiltruoto agento istoriją plėtoja ir korėjiečių filmas „Sin-se-gae“ („New World“, 2013). Tačiau šiame filme pagrindinis veikėjas turi pasirinkti, kurioje pusėje jam būti.

Kadangi pradėjome pasakojimą filmu apie narkotikų prekiautoją, tai ir baigsime šios temos filmais. Norėčiau išskirt keletą vertingų filmų. Puikus Spike Lee 2002 metų filmas „25th Hour“ pasakoja apie 24 narkotikų dilerio valandas prieš sėdant 7 metams į kalėjimą. Protingas ir gabus vyrukas įstoja į koledžą, kad galėtų prekiauti narkotikais. Jam gerai sekasi, bet vėliau buvo draugo išduotas ir pakliūna. Aktorius Edward Norton atskleidžia savo herojaus blogąsias ir gerąsias savybes. Tiems, kam patiks šis filmas, rekomenduočiau ir „American History X“ (režisierius Tony Kaye, 1996) Ten taip pat pagrindiniame vaidmenyje - Edward Norton. Apie narkotikų prekeivius pasakoja ir filmai „Ill Manors“ (režisierius Ben Drew, 2012) bei „Bridge to Nowhere“ (režisierius Blair Underwood, 2009).

Kažkiek apie karštesnius kraštus. „City of God“ (režisieriai Fernando Meirelles, Katia Lund, 2002) pasakoja apie dviejų jaunuolių karjerą: vienas tampa gangsteriu, o kitas – fotografu. Filmas labai gyvas ir natūralus, nors ir specialiai neakcentuoja žiaurių scenų. Šio filmo gerbėjams gali patikti ir meksikiečių filmas „Heli“ (režisierius Amat Escalante, 2013) apie jaunuolį, bandantį apsaugoti savo šeimą nuo narkotikų kartelio keršto.

Atgal