VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kinas

Skalviai – lietuvių protėvių baltų gentis

Kviečiame į „Skalviją“

Kalbuosi su „Skalvijos“ kino centro direktore Vilma Levickaite. Ne visi pastebėjo, kai „Planetos“ iškabą pakeitė naujasis kino teatro įvardijimas - „Skalvija“. Kada, kas, kodėl panūdo tai padaryti?

Tai atsitiko 1993 m., kai įsivyravus Nepriklausomybės nuotaikoms, Lietuvoje keitėsi ne tik gatvių pavadinimai, bet ir nuo sovietmečio laikų gyvuojančių organizacijų vardai. Mūsų kino teatras nebuvo išimtis – tuometei vadovybei norėjosi labiau lietuviško, labiau tautinio pavadinimo, kuris sietųsi su ilga ir garbinga šalies patirtimi, jos istorija. Skalviai – lietuvių protėvių baltų gentis, gyvenusi dabartinėje Kaliningrado srityje. Nuo to ir mūsų kino centro pavadinimas – „Skalvija“ – skalvių žemė. Nors ir visai nesusijęs su kinu, šis pavadinimas mums prigijo. Dabar, tekant laikui, mes vis labiau įvertiname savo ilgaamžiškumą, mums įdomu panagrinėti seniausio Lietuvoje kino teatro istoriją, pradėjome jausti nostalgiją ir senajam pavadinimui. Nenorime ignoruoti jokio istorinio etapo. Pradėjome galvoti, kaip išsaugoti vyresnės kartos atmintyje išlikusį „Planetos“ pavadinimą. Buvusiai „Skalvijos“ direktorei Gretai Akcijonaitei atėjo geniali mintis – „Planeta“ galėtų vadintis filmų platinimo veikla, kuria užsiimame jau kelerius metus. „Planetos filmai“ – prekinis „Skalvijos“ platinamų filmų ženklas.

Jūsų vadovaujama sostinės kultūros įstaiga įgavo didžiulį pagreitį. Papasakokite, kada pradėjote vadovauti „Skalvijai“. Kokius sumanymus puoselėjote, sėsdama į direktorės kėdę? Ar pavyko juos įgyvendinti?

„Skalvijai“ pradėjau vadovauti 2008-ųjų rudenį. Turiu pasakyti, kad jau tada ši organizacija buvo įgavusi didžiulį pagreitį – „Skalvija“ jau buvo įsitvirtinusi kaip gerą, nekomercinį kiną rodantis kino teatras. Ir kas svarbiausia – žiūrovai jau puikiai suprato esminius repertuaro skirtumus tarp multipleksų, rodančių komercinę produkciją, ir „Skalvijos“ - kantriai puoselėjančios nekomercinio kino kultūrą. Mano užduotis buvo išlaikyti ankstesnės direktorės kartu su kolektyvu sukurtas programas, jas papildyti naujomis iniciatyvomis. Labai norėjau, kad rastųsi nekomercinio kino programa mažiausiems žiūrovams, todėl nuo 2009-ųjų rudens pradėjome „Karlsono kiną“ – filmų ciklą, skirtą šeimoms, norėjau, kad į „Skalviją“ ateitų moksleiviai, todėl šiemet (2010-aisiais) intensyviau dirbame su mokyklomis – įgyvendiname specialią programą „Su klase į kiną“. Šių edukacinių programų, kaip ir jau seniau vykstančio projekto „Skalvijos“ kino akademija“, pagrindinis tikslas – suteikti jauniems žmonėms galimybę pamatyti alternatyvą lėkštam ir banaliam Holivudui.

Skalvijos kino centro kolektyvas per „Europa Cinemas“ apdovanojimų šventę Paryžiuje

Pažvelgus į „Skalvijos“ anonsinį repertuarą, stebina kino filmų įvairovė. Kaip sekasi formuoti repertuarą (tematika, šalys, režisieriai)? Su kokiais sunkumais susiduriate?

Iš tiesų – įvairovė yra mūsų pagrindinis kriterijus, kuriuo remiamės formuodami repertuarą. Darbas vyksta maždaug taip – iš pradžių žiūrime, kokius naujausius, ką tik kino ekranuose pasirodžiusius filmus galime įtraukti į repertuarą. Tuomet galvojame, ką rodysime kino klasikos vakaruose. Tada kuriame ciklus – juos skiriame arba konkrečiam režisieriui, arba aktoriui, arba kitam kino industrijai svarbiam žmogui ir jo kūrybai pristatyti. Žinoma, būna ir teminių ciklų. Būtinai „įkomponuojame“ įvairiausias mūsų partnerių iniciatyvas – kino festivalius, temines programas, ciklus, retrospektyvas, t.t. Kino teatruose repertuarus sudarinėja specialus žmogus – programuotojas. „Skalvijoje“ už šį darbą atsakinga Sonata Žalneravičiūtė.

Sunkumai dažniausiai susiję su labai ribotais finansiniais ištekliais, o didžiausia bėda – labai vargana fondų situacija. Mūsų šalyje neegzistuoja civilizuotas požiūris į kino paveldą. Mes nekaupiame ir nesaugome kino filmų. Mes nesirūpiname, kad ilgainiui išvis nebematysime kino klasikos. Nei pasaulio, nei mūsų pačių - lietuvių - sukurtos. 

Jau ne kartą teko girdėti, kad „Skalvija“ itin dėmesinga paauglių ir jaunimo estetiniam ugdymui. Paminėkite, kas šioje srityje padaryta, kas jums ateina talkon. O kaip su lėšomis?

Taip – kino edukacija vienas svarbiausių mūsų darbo barų. Padaryta nemažai – išauginta ir subrandinta „Skalvijos“ kino akademija, kurioje kino kūrimo mokslus kartu su kino profesionalais kremta apie 40 moksleivių. Pradėtos įgyvendinti jau minėtos „Karlsono kino“ ir „Su klase į kiną“ programos. Aš įsitikinusi, jog jei turi gerų ir prasmingų idėjų, finansų atsiranda. Šiemet kartu su partneriais gerokai padirbėjome ir sukūrėme nacionalinės reikšmės projektą, kurį pradėsime įgyvendinti kitais metais. Jo esmė – filmų žiūrėjimas, analizavimas ir kūrimas klasėse. Šį projektą parėmė LR Švietimo ir mokslo ministerija, kuri pritaria mūsų požiūriui, jog kinas - puiki šiuolaikiška jauno žmogaus lavinimo priemonė.

Kada ir už ką gavote „Sidabrinę gervę“? Kokia tai meninė nominacija?

Šį be galo mums svarbų apdovanojimą gavome 2010-ųjų gegužę. Tai yra mūsų darbo kino edukacijos srityje įvertinimas. Nominacija skambėjo taip – „geriausias profesinės meistrystės darbas“, o nuopelno formuluotė – „už nuoseklią edukacinę veiklą“.

Kiekvienas nuopelnas, žinia, įkvepia naujiems darbams. Nepraėjo nei pusmetis, o lapkričio mėnesį net iš paties Paryžiaus parsivežėte naują europinį apdovanojimą. Tad, kas tai? Tad už ką tai?

Taip – šie metai mums buvo be galo dosnūs įvertinimų. Šįkart įvertintas mūsų repertuaras. „Skalvijos“ kino centras yra didžiulio tarptautinio tinklo „Europa Cinemas“ narys. Ši organizacija, siekianti puoselėti europinio kino rodymo tradicijas visame pasaulyje, kiekvienais metais paskatina kino teatrus, kurių kino programa išsiskiria meniniu lygiu bei įvairove.

Visą laiką „Skalvija“ rodo aukštos meninės kokybės vaidybinius ir dokumentinius filmus. Visiems žinoma, kad komercinių tikslų siekianti kultūra sumenkina estetines žmonių pagavas. Ar nestokojate žiūrovų, ar gerai vykdote „gamybinius – finansinius“ planus, jeigu tokius nubrėžia sostinės savivaldybė?

Mes esame gerai įsisavinę skirtumus tarp komercinės kultūros kūrėjų bei propaguotojų ir nekomercinės kultūros puoselėtojų tikslų. Gerai suprantame savo visuomeninę švietėjišką paskirtį ir žinome, jog svarbiausia – turinys. Turime sugalvoti įvairiausias strategijas, kurios padėtų mums plėsti ratą žiūrovų, turinčių natūralų poreikį žiūrėti išliekamąją vertę turinčius filmus. Nesame naivūs ir gerai suprantame, kad visuomet populiariosios kultūros vartotojų bus žymiai daugiau, nei intelektualiosios, tačiau mūsų darbas – stengtis, kad egzistuotų kokybiška alternatyva menkavertiškam turiniui. O taip pat – kad ta alternatyva būtų prieinama. Ir ne tik finansine prasme – svarbu, kad žiūrovai turėtų reikiamą išsilavinimo lygį žiūrėti meninę vertę turinčius filmus. Manau, kad sostinės valdžia taip pat vadovaujasi kokybės, o ne kiekybės kriterijumi.

Ką nauja žiūrovams pasiūlysite 2011-ais metais, kuo nudžiugins naujosios afišos, ką matysime „Skalvijos“ ekrane? Gal netrukus sugrįš didžiosios kino klasikos retrospektyvos? Turiu galvoje F.Felinį ir A.Tarkovskį, I.Bergmaną, M.Antonioni, P.Almodovarą, L. von Trierą ir P.Grynavėjų?

Jau galvojame ir apie 2011-uosius. Jau pradėjome rengti mūsų tęstinio renginio - Vilniaus dokumentinių filmų festivalio – programą, kaip visuomet, stengsimės, jog ji būtų turtinga aktualia ir meniškai vertinga dokumentika. Pavasarį kartu su Nacionaline dailės galerija pristatysime ispanų eksperimentinio kino retrospektyvą. Turime svajonę parodyti išsamią Aleksandro Sokurovo dokumentinių filmų programą, rudeniop tradiciškai žiūrovus kviesime prisiminti A.Tarkovskio kūrybą. Jūsų minėti F.Felinis, I.Bergmanas, P.Almodovaras ir kiti didieji autoriai tikrai pasirodys mūsų ekrane, tik greičiausiai ne autorinėse retrospektyvose, o pavieniuose kino klasikos seansuose.

Ačiū už nuoširdų pokalbį. Kuo geriausios laimės ir kūrybinės sėkmės Jums ir Jūsų kolektyvui Naujuosiuose metuose.

Kalbėjosi Aleksandras Šidlauskas

Atgal