VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kinas

03 22. Šedevras, kuris Kanuose negavo jokios premijos, Lietuvoje

Jonas A.Patriubavičius

Jonas Šadis

Lietuvoje būtų gavęs, deja, Lietuvoje nėra Kanų,. Tačiau šiuo atžvilgiu nesame vargšai yra festivalis „Kino pavasaris“, Filmą „Rūke“ dar galima pamatyti, tai nereikėtų praleisti auksinės progos įsitikinti, kad ir šiandien, kai triumfuoja Holivudo antikultūra, atsiranda šedevrų ir kad apskritai jų dar būna

Vasilis Bykovas taip pat negavo Nobelio

Jeigu šis baltarusių rašytojas, tikras genijus, būtų rašęs kokia nors didžiąja Vakarų pasaulio kalba, o ne baltarusių ir rusų, seniai būtų Nobelio laureatas už kokią nors, nebūtinai šitą, apysaką ir jau tikrai už savo kūrybos visumą. Tai rodo ir šis egzistencinės (egzistencialistinės) dvasios filmas „Rūke“, kurį pastatė režisierius Sergejus Loznica, parašęs scenarijų (sakė, rašė 10 metų) pagal Vasilio Bykovo apysaką. Dabar čia neturime po ranka apysakos, tačiau filmas sukonstruotas kaip klasikinės muzikos melodija. Matyt, ir apysaka klasikinė

Kaip žinoma, muzikoje yra tik aštuonios gaidos (natos), o sukuriama įspūdingiausios simfonijos. Kine tomis gaidomis yra įvykiai, herojai, jų poelgiai, daiktai ir garsai. Tik nereikia sakyti, kad kinas, kaip ir menas apskritai, gali padėti pažinti tikrovę, kad yra tikrovės analizės priemonė, šiuo atveju ištirti baltarusių pasipriešinimo okupantams gilybes. Menas, kaip tvirtina klasikinės meno psichologijos žinovai, nukreiptas į žmogų, į jo širdį, meno tikslas – estetinė reakcija (ir), katarsis dabar ir čia

Kodėl patinka, kodėl nepatinka

Drįstame tvirtinti, kad ir patys ne visada pajėgiame iki galo susigaudyti, kodėl tas ar kitas valsas, ta ar kita simfonija, knyga, paveikslas ar filmas patinka ir kodėl nepatinka. Iš esmės, tokio galvos ar proto įsikišimo ir nereikia, nes katarsis susijęs su jausmais, kuriuos neįmanoma iššifruoti kaip prasmes ar suskaidyti dalimis. Verta panagrinėti filmą „Rūke“ ir pamėginti atsakyti į klausimą, kodėl šis filmas yra šedevras, niekuo, arba mažai (replika į šalį) nenusileidžiantis Viljamo Šekspyro „Hamletu“ (filmui)

Menui nereikia išmaniojo

Prieš filmo „Rūke“ seansą buvo liepta išjungti mobiliuosius telefonus. Ne visi , bet dauguma pakluso. Matyt, tai buvo tie žiūrovai, kurie buvo pasirengę paklusti Vasilio Bykovo kūrybos magijai.

Jau anksčiau vieną kartą minėta klasikinė meno psichologija tvirtina, kad estetinė reakcija ir (arba)_ katarsis atsiranda, kai forma nugali (įveikia) medžiagą. Kai skulptorius kuria skulptūrą, turi įveikti akmens (marmuro), metalo (bronzos) ar medžio pasipriešinimą, Dar pavyzdys. Lietuvių kalbos vartotojai gali didžiuotis, kad turi pasaulinį šedevrą – Kristijono Donelaičio „Metus“. Bet tik nedaugelis, taip pat ir universitetus baigusių, atsakys, kodėl ta poema graži. Šiek tiek išmanančiam meno psichologijos teoriją, kad ir neturinčiam išmanaus mobiliojo, nesunku atsakyti. Gražu todėl, kad Kristijonas Donelaitis genijus: pasitelkė hegzametrą, kaip skulptorius kaltą, kad pasakojimą apie tų būrų gyvenimą, sunkų kaip akmenį ir purviną, paverstų poema. Ir skaitytoją, jeigu sugeba įveikti save ir pakelti tą sunkaus akmens nuobodybę, ištinka netikėtumas: kaip čia atsitiko, kad ir tokį gyvenimą galima apdainuoti, kaip čia buvo, kad forma, genijaus valia, įveikė medžiagą..

 Bet nuo šių elementarių, bet toliaregių abstraktybių grįžkime prie filmo „Rūke“. Kaip čia atsitiko, kad susipjovė keli filmo prasmės planai ir jau atrodo, kad šis filmas visai ne apie karą arba ne tik apie karą? Plačiaformatis ir gilesnis, su keliais povandeniniais planais: apie žmogaus su sąžine ir širdimi egzistenciją. Labai aktualu šiais laikais, kai vyksta rinkos karas su sąžine, kad ši chimera netrukdytų verslui.

Siužetas ir fabula

Kaip žadėta filmo siužetas, t.y. medžiaga, kurią režisierius turi taip suvaldyti, kad gale būtų katarsis:

1. Vokiečių okupacija. Keturi geležinkelio darbininkai eina geležinkelio bėgiais. Vienas, bevardis, sako, kad reikėtų atsukti pabėgių varžtus ir nuversti fašistų traukinį.

2. Diskusija: Sušenia, pagrindinis herojus, sako, nereikia to daryti, nes vokiečiai keršys aplinkiniams kaimams, sudegins su žmonėmis (taip darė ir tarybiniai partizanai, Lietuvoje sudegino Kaniūkų kaimą), be to, nežinia, koks traukinys atvažiuos, gal keleivinis. Bet draugai jo neklauso, paskui Sušenia prisideda prie diversantų, padeda išardyti posūkio pabėgius.

3. Vokiečiai pagauna visus keturis. Tardo, mirtinai primuša.

4. Paskui pakaria, bet tik tris. Sušenią palieka gyvą. Žinoma, jeigu būtų pakorę, tai ir filmas būtų baigęsis.

5. Storas vokietis verbuoja Sušenią į agentus, bet baltarusis nesutinka, sako negaliu, nemokėsiu išdavinėti

6. Vokietis sako, kad jį nubaus baisesne mirtimi nei kartuvės

7. Sušenia pareina namo.

8. Pasklinda gandas, kad Sušenia – išdavikas

9. Žmona sako, kad jau geriau jį būtų pakorę, nes visas kaimas ir jos nekenčia

10. Partizanų vadas įsako „išdaviką“ nubausti mirtimi

11. Du partizanai – Burovas ir Voitikas eina mišku į kaimą, kur gyvena Sušenia

12. Prieina skurdžia trobelę, vienas pasilieka lauke, Burovas eina į vidų nušauti išdaviką

13. Toliau nutylėsime

Fabula:

1. Mišku, per griovas ir išvartas, eina du baltarusių partizanai. Tyli. Žiūrovai kankinami nežinia: kur eina, ko eina, kas tokie.

2. Eina ir eina, keliolika minučių, filme tai amžinybė

3. Medžiai įspūdingi, stori (filmuota Latvijoje, prie Daugpilio), tokių Europoje jau nėra

4. Išdavikiškai traška šakos, ūžauja vėjai, virpa lapai ir tas šlamesys slopina išdavikiškų šakų traškėjimą

5. Ateina į kaimą. Burovas užeina į trobą, Voitikas pasilieka sargyboje lauke.

6. Pirkioje Sušenia žaidžia su savo vaiku. Būsimasis keršytojas taip pat su juo pasiklaba. Tai numuša Burovo ryžtą jį nušauti namuose.

7. Sako, eime. Sušenia: „Ar reikia pasiimti kastuvą? -- „Taip, pasiimk “.

8. Dabar jau eina trise, du su šautuvu, vienas su kastuvu

9. Partizaninis karas Baltarusijoje visuotinis: dar vienas kaimietis įvykdo diversiją, susprogdina savo sunkvežimį, kurį vokiečiai rekvizavo.

10. Ir taip toliau.

Kaip matome, siužetas ir fabula nesutampa. Filmas prasideda nuo vidurio. Įtampa auga, Iki pačios pabaigos galo žiūrovą trikdo nežinia. Veiksmas vyksta lėtai. Jame kaip savarankiški personažai dalyvauja rūkai, medžiai ir garsai. Vis girdisi pavieniai šūviai ir partizanai, taip pat nušauti vedamas Sušenia turi spręsti, kur vokiečiai, kur ir kas šaudo Sako, kad garso režisierius Vladimisras Golovnickis gyvena Vilniuje ir yra tikras garso režisūros virtuozas. Ir tirai garsai tikrai įspūdingi. Mes vaikystėje tokius girdėjome: pokario metais ir Lietuvoje tai buvo kasdienybė.

Paralelė su Hamletu

Ir Hamlete veiksmas sulėtintas. Praeina keturi ar penki veiksmai, kol Hamletas įvykdo kerštą. Nužudo karalių tik pats pabaigoje, kai pats žino, kad tuojau pat mirs, kai tik suveiks nuodai. Tai sukrečia skaitytoją ir žiūrovą: štai kas dedasi Danijos Karalystėje, negeri reikalai.

 Hamleto neryžtingumas meno aiškintojams buvo didelė mįslė. Tie, kas mano, kad meno kūrinio funkcija kaip mokslo, t.y. pažinti, pasaulį, apie tai prirašė tomus. Rašė, kad Hamleto toks mįslingas charakteris, nes jis Renesanso epochos žmogus, kuris daug svarsto, abejoja. Vadinasi, perskaitę apie Hamletą turėtume žinoti, kokie buvo tos epochos žmonės. Deja, tyrinėti ir pažinti pasaulį iš meno kūrinių yra absurdas. Tokią estetiką propagavo marksistiniai lenininiai rašytojai ir kritikai. Taip romanais ir apysakomis buvo iliustruojamos suvažiavimų direktyvos, kuriama virtuali tikrovė, kurios reikėjo bolševikų vadams. Sakydavo, taip laikraščiai rašė, taip rašė tas ar anas Stalino premijos laureatas.

 Iš tikrųjų meno kūrinio tikrovė -- tik iš įvykių, herojų, su kuriais skaitytojas susitapatina, netikrų, bet referentiškų charakterių, kaip muzikoje iš gaidų, sudėliota melodija, siekiant sukelti žiūrovo reakciją, vadinamą katarsiu. Tai reiškia pakylėti skaitytojo dvasią, sustiprinti protą. Rašytojo iš gyvenimo nužiūrėta medžiaga apdorota kaip fabula ir sukelia tokią reakcija. Jeigu rašytojas talentingas.

Filmo „Rūke“ paradoksai

Kuo daugiau paradoksų, tuo stipresnė žiūrovo reakcija, didesnis sukrėtimas ir šviesesnis prašviesėjimas.

 Mums jau pažįstamas Sušenia kelis kartus gali pabėgti nuo bausmės (už tariamą išdavystę) vykdytojų partizanų, bet nebėga, nors jis yra nekaltas ir jiems įrodo, kad toks yra. Kaip ir Hamletas, kodėl negalėjo išvažiuoti iš Danijos, kurioje tokie karaliai kaip jo motina ir dėdė“? Kodėl neišvažiavo į Angliją, kaip daugelis dabarties lietuvių? Tai klausimas, vertas, kaip sako pas mus Amerikoje, 64 tūkstančių dolerių.

 Ir Sušenia, paprastas darbininkas ar valstietis supranta situaciją. Vyksta karas, ir teisiems ir išdavikams gresia tas pats galas. Ir teisingame kare, kokį kariavo Baltarusija, buvo blogų dalykų, ne tik sapnų, bet ir žiaurybių. Vasilis Bykovas apie tai rašė atvirai ir bolševikams tai nepatiko. Stebina ir nestandartinis okupantas vokietis. Ne prievartautojas. Jis paleidžia Sušenią, žino, kad jį nušaus savieji. Toks vokiečio kerštas. Ir jis pasirodo teisus. Beje, vokiečio elgesys primena vadinamąją Dalleso doktriną (kuri su CŽV viršininku neturi jokio ryšio; galima apie sužinoti rusiškame internete „Doktrina Dallesa, ru).

 Be didžiausias paradoksas yra Sušenios elgesys, kai jis ant nugaros per miškus ant nugarso velka mirusį Burovą, savo žudiką. Mirdamas Burovas, atrodo, supranta, kad Sušenia nekaltas, neišdavė jis savo draugų, kuriuos vokiečiai pakorė. Ne jis kaltas, kaltas karas. Sušenia einantis per mišką su mirusiu Burovu ant nugaros virsta universalia metafora -- gal susitaikymo, gal padorumo (krikščionims reikia mirusįjį palaidoti).

 Išlaisvinimas a la Deutsche neatnešė žmonėms ramybės. Ar ne tą matome dabar pasaulyje ir Europoje? Nuo komunizmo šiaip taip išsilaisvinusios tautos vis tiek ant savo kupros neša praeities naštą. Nes praeitis ir ypač su ja susiję žmonės, dažnai vadai, nesusitaikė su pralaimėjimu, toliau dominuoja, nesijaučia nusikaltę ar skolingi, nenori atgailauti. Net nepapasakoja, kaip viskas buvo: kaip kankino, kaip skundė, kaip į Sibirą vežė, kaip vaikų akyse imitavo tėvo sušaudymą (tokios Pranciškos po tokios egzekucijos nuo aštuonerių metų rankelės dreba, galim duoti telefoną). Ir tarybiniai partizanai degino kaimus, pavyzdžiui, Lietuvoje -- Kaniūkų. Buvusieji galėjo ir galėtų papasakoti ir turėtume scenarijų filmui.

 Ir toliau vyksta karas prieš žmoniškumą, teisingumą ir žmogaus teises, taip pat ir teisę gyventi pagal to vokiečio, paleidusio Sušenią, scenarijų. Štai pas mus kažkodėl per Garliavos įvykius žuvo keli žmonės, profesorius Landsbergis sakė devyni. Pulkininkas Vytautas Pociūnas iškrito per langą. Kodėl? Kas privertė taip neatsargiai elgtis? Niekas nesupranta kodėl. Arba štai šiomis dienomis Bulgarijoje, protestuodami prieš visuotinę korupciją, susidegino šeši žmonės. Bet daugeliui žmonių atrodo, kad niekas nevyksta, jie linksmai leidžia laiką naktiniuose klubuose ir viešnamiuose. Toks filmas su tokio padorumo herojais, kurie turi principus (kad reikia mylėti savo mišką, turėti savo medį, ginti tėvynę) jiems yra gyvas priekaištas, nes trikdo verslą, kenkia rinkai ir trukdo triukšmingai linksmintis. Suprantama, kodėl šis filmas nelaimėjo Kanuose premijos. .

 Filme yra įspūdingas scena, kai Sušenia sėdi tarp dviejų partizanų, kurie vykdė įsakymą jį nušauti, kūnų ir mąsto apie savo situaciją. Jis pataiso mirusių drabužius, gailestingu judesiu lyg močiutė karste gulinčio anūko, ir žvelgia į ateitį, į tą patį mišką, kuris tiek kartų jam atrodė neabejingas. Jis susitaikė su likimu, tragiškas herojus, bet šviesus, gynė save kaip mokėjo, bet kare, kur tiek daug neteisybės, galimybės išlikti ribotos. .

Tai kodėl filmas negavo Kanų premijos?

Norėtume žinoti, o kokie filmai tuo metu tą premiją gavo? „Rūke“ negalėjo gauti premijos, nes yra sąžiningas. Ir režisierius sąžiningas, sąžiningai laikėsi Vasilio Bykovo teksto dvasios ir raidės.

 O juk galėjo kokia nors metafora iš Holivudo arsenalo patiekti aliuziją apie pagrindinio herojaus, sakysim, homoseksualumą. Arba įvesti, nors rašytojo tekste nėra, kokią pikantišką sekso sceną, sakysime, kai Sušenia paskutinį kartą atsisveikina su žmona. Mūsų, Lietuvos, teatro režisieriai labai modernūs, nevengia pataisyti nei Šekspyro, nei Puškino. Viename lietuviškame spektaklyje Šekspyro herojai keikiasi rusiškais matais, o operoje pagal Puškino tekstą daromos aliuzijos, kad herojus negali mylėti Tatjanos, nes yra homoseksualus kaip Piotras Čaikovskis. Dar kitame spektaklyje, kitas Europoje žinomas lietuvių režisierius, neigiamą herojų, pasileidėlį, vaizduoja su dideliu sekso įrankiu, herojus tuo įrankiu žaidžia kaip su Sony mikrofonu: ištraukia iš kelnių, pakelia, kalba į jį. Modernu, netikėta ir gražu kaip Holivude, taip pat iliustruoja antiidėją, kad seksas ar homoseksualumas yra visur.

 Viena žiūrovė po „Rūke“| seanso paklausė režisieriaus S.LOznicos, kodėl jo herojai tokie anemiški, kodėl jie nerodo savo emocijų (supratome, kodėl nerėkauja) ir nesibara, kodėl jų žodynas toks skurdus: : “Kur eini? “ Iš kur eini? Ką neši?“ Iš tikrųjų geras klausimas. Režisierius atsakė tiesmukai maždaug taip: „Argi gali partizanai miške garsiai kalbėti? Išgirs vokietis, ateis ir nušaus“.

 Ką besakysi, „Rūke“ sukeltas katarsis kitoks negu po Holivudo filmų. Malonu, kad režisierius su savo komanda, kurioje, sako, daug lietuvių, skėlė skambų antausį Holivudo antikultūrai. Oskaro statulėlės negavo, bet užtat žiūrovai iš salės išeina premijuoti, lyg padorumo ordiną gavę..

Atgal