VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Koncertai

02 17. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras grojo Vytauto Laurušo kūrinius

Mykolo Romerio universiteto prof.dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Vos kelios iškilios muzikų figūros šiandien jungia tokius skirtingus Lietuvos gyvavimo periodus. Užaugęs Nepriklausomoje Lietuvoje, brendęs sudėtingu karo, pokario, ideologinių lūžių metais, šiandien kompozitorius Vytautas Laurušas kasmet džiugina naujais kūriniais. Vasario 8 d.  Lietuvos muzikos akademijos Didžiojoje salėje skambėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, profesoriausVytauto Laurušo kūriniai. Radęs savito mąstymo formulę, ją kūrybiškai pateikia klausytojams. Tai patvirtina kūrėjo gyvybingumą ir jo žingsnių į Europos muzikinę kultūrą tvirtumą. Šiandien aštuoniasdešimt ketverius metus pasitinkančio kompozitoriaus  kūryba nuolat skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose, koncertuose, autoriniuose vakaruose. Jo muziką koncertų salėse, plokštelių įrašų studijose atlieka  geriausi Lietuvos ir kitų kraštų žinomi atlikėjai. Nenuostabu, kad vienas įtaigiausių V. Laurušo muzikos atlikėjų tapo puikus violončelininkas Davydas Geringas. Nauji kompozitoriaus opusai yra vienos reikšmingiausių Europoje – Schott  leidyklos dėmesio lauke.

 

Kompozitorius Vytautas Laurušas

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo prof. Donato Katkaus, atliko Simfoniją X (2009 m.), Pavasario sonatą (2011 m., solistas fleitininkas Vytautas Sriubikis, Penkis  sonetus Justino Marcinkevičiaus tekstais (2012 m., solistė Julija Stupnianek) ir simfoninio paveikslo  „Pragiedrėjimas“ (2013 m.) premjerą.

V. Laurušo muzika kupina gyvybės, dramatizmo, aktyvių kolizijų. Puikiai girdi orkestrą ir moka tinamai naudotis jo spalvų spektru, dinaminių linijų žaismu, kontrastų priešprieša. Ypač meistriškai naudoja styginių grupes, kurios dažnai pateikia monolitinių akordų sąrangas.

Reikšmingą dėmesį  V. Laurušas kūrinyje skiria emocinės terpės kūrybai. Gal todėl visada kompozitorių intriguoja orkestras ir žmogaus balsas. Balsas – labiausiai su žmogaus prigimtimi suaugęs instrumentas. Kompozitorius iš pradžių gal intuityviai, o vėliau racionaliai suvokė šio paslankiausio „instrumento“ galimybes. Pažino jį palaipsniui. Gal atminė lyrinį posmą niūniuojančią mamą, pajuto lyrinės ir dramatizuotos jausenos esmę. Raiškiu balsu žodžiu išreiškiama mintis kompozitorių intriguoja ir šiandien. Kūrybinio kelio pradžioje viliojo peizažai, jaunystės poetika. Tačiau dramatiškų spalvų jau įgavo vėlesniame periode. Ypatingą vietą kūryboje užima Koncertas balsui ir kvartetui bei kantata „Liepsnoja naktis“, kuriuos reikšmingai Lietuvai ir pasauliui pristatė Irena Laurušienė bei „Vilniaus“, kiti kvartetai. Kūryboje balsui atsiskleidė kūrėjas lyrikas ( „Žvaigždelė“, P. Širvio tekstu), sarkastiškas jo žvilgsnis (vokalinis ciklas „Kasdieniškas sonetas“, E. Mieželaičio tekstu), socialinis etiudas – „Po granito akmeniu“ (E. Mieželaičio tekstu, 1959 m.) ir t.t. Ypač daug V. Laurušas kūrė  Justino Marcinkevičiaus tekstais.

Simboliška, prisimenant Išėjusiojo metines ir šiame koncerte skambėjo „Penki sonetai“ Justino Marcinkevičiaus tekstais. Į koncertą kviestoji poeto gyvenimo draugė p. Genovaitė jau nebeatvyko. Susirinkę salėje Jai, palydėtai į Dangiškąjį pasaulį, pagarbą atidavė stovėdami. Ir menasi tikriausiai visoms moterims skirti 1966 m. sukurti Just. Marcinkevičiaus posmai:

Sulinkusios bulves kasa,

augina vyrų vaikus.

Vyrai išeina į karą,

medžioja vieni kitus.

 

Paskui, jei sugrįžta, geria.

Ilgam užtenka kalbų.

O moterims strėnas gelia

nuo gimdymo ir darbų. (...)

 

Ramstyti griūvančią gryčią,

milą austi ir velt,

kol vieną sykį netyčia

nugriuvus neatsikelt.

 

Kaip žemė grubiai mylėtos,

pavirsdavo jos žeme.

Visa Lietuva išpenėta

išdžiūvusia jų krūtine.

 

Operos teatro solistė Julija Stupnianek jaudinančiai „pasakojo gyvenimą“, sonetus pateikė kaip dramatizuotą visumą, kurioje galima buvo išgirsti gyvybingą žmogaus emocijų paletę. Žaismės puokštę mestelėjęs Penktasis sonetas tarsi pakibo nerealiame laike – tarytum lauktų tąsos...

Puikiai pavasario žaismą perteikė fleitininkas Vytautas Sriubikis. Vakarą vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė atliekamus kūrinius gražiai komentavo, primindama ir kitus V. Laurušo darbus Lietuvai. Ji įvertino ir atlikėjus, pabrėžė, kad vienas produktyviausių lietuvių kompozitorių atlikėjų dabar – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Jis tapo ir ta reikšminga kompozitoriams meistriškumo mokykla, ir kūrybinė laboratorija.

Stengiuosi įminti mįslę: kodėl jauni žmonės pasidarė tokie nebe smalsūs, abuojūs profesijai? Juk susirinkusieji klausėsi ir visai naujo V. Laurušo kūrinio – dramatizuoto, ekspresyvaus, sukurto gerai jaučiant orkestro skambesį – simfoninio paveikslo  „Pragiedrėjimas“. Dairiausi bergždžiai ieškodama muzikologų, jaunų kompozitorių... Buvęs rektorius, stebėjęs jaunus žmones V. Laurušas šiandien taip mąsto: „Yra talentingo jaunimo. Tačiau talentas – užslėptas dalykas. Būna, kad Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigia dieviškai, o paskui traukiasi, traukiasi, kol išnyksta, o būna atvirkščiai, kad baigia nežymiai ir po to atsiveria. Aš pats įsitikinau, kad negali nei vieno žmogaus nurašyti. Juk šiandien gali pasakyti, įžeisti, o ryt jau tektų atsiprašyti. Muzikoje sunku pasakyti, kada žmogus atsivers.Todėl labai svarbu daug dirbti, ieškoti, klausyti daug ir įvairios muzikos, analizuoti.  Aš sakydavau, kad Konservatorijoje nėra semestrų ir egzaminų. Jaunasis kompozitorius pats save daro menininku.        

Jei nori mokytis - turi mokytis iš gerų pavyzdžių. Neseniai girdėjau laidą apie Sergejų Prokofjevą. Kiek jis kūrinių parašė! Kada spėjo? Ogi jis viską darė nuo pat pradžios: jei kiti eina į darbą, tai jis kuria. Jis rašė ir rašė. Neužtenka vien tik su talentu ir vienu kūriniu lakstyti ir norėti, kad kiti tave garbintų. Reikia intensyviai dirbti, tuomet išsiugdoma technika. Kai dabar kuriu, suprantu, kas yra gerai, kas ne, kokią techniką panaudoti, kad nebūtų nuobodu. Tai sukaupta patirtimi, kuria dabar galiu naudotis.“

Dar viena V. Laurušo premjera – „Malda“ klarnetui ir pučiamųjų orkestrui skambėjo   Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtame renginyje Lietuvos mokslų akademijos salėje. „Lietuviais esame mes gimę“: dalyvavo valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys), klarnetininkas prof. Algirdas Budrys, solistas – choro „Vilnius“ vadovas Vladas Bagdonas, Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis, orkestro vadovas Deividas Staponkus). Skambėjo naujas V. Laurušo kūrinys „Malda“ klarnetui ir pučiamųjų instrumentų orkestrui.

„Kartais pasvarstau, kodėl Liudvigas van Beethovenas tiek daug metų pasaulio muzikinėje kultūroje esti kaip didžiulė marmuro figūra. Matyt, jis į savo kūrinius sudėjo tiek emocijos, minčių, kad jos neišsisemiamos šimtus metų. Kiekvienas jo kūrinys yra labai prasmingas. Manau, jei išklausęs kūrinį negali nurimti, ramiai palikti salės – tai gerai. Blogai, kai žmogaus iš publikos paklausi: „Ar antrąkart eitum klausyti?", o išgirsti neigiamą atsakymą. Su šiuolaikiniais kūriniais visais amžiais taip būdavo... Geras ženklas, kai tavo muzikos ateina paklausyti dar kartą“, – samprotavo kompozitorius.

Koncertas parodė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas ne tik kuria nūdieną, bet ir dėmesingas praeičiai.

Atgal