VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Koncertai

02 21. Prasiskleidė poezijos ir muzikos žiedai viduržiemį

Ne vieną iš mūsų apninka niūrokos mintys, jeigu užsisklendžiame rūpesčių kiaute. Bet, pažvelgę pro langą, išvydę sniego patalais užklotus namų stogus, imame plačiau mąstyti. Šviesiau ir šilčiau pasidaro nuskubėjus į plunksnos meistrų vakarus. Tuo įsitikinau šių metų sausio 24 d. pabuvojęs meno kūrėjo Juozo Elekšio vakare.

Juozas Elekšis

Nors viduržiemio šaltis be jokio gailesčio spaudė, tą vakarą Vilniaus mokytojų namų Didžioji salė buvo bemaž pilnutėlė. Lakoniškos, šmaikščios J. Elekšio eilės, palydimos paaiškinimų gimtąja žemaičių tarme, jo bičiulių kompozitorių, vokalistų ir muzikantų subtilūs intarpai susilaukė plojimų, padėkos žodžių ir gėlių. Vakaras neprailgo. Užsimiršo rūpesčiai, žiemos speigai. Visa tai paskatino pratęsti pažintį su vilniečiu valstybės pripažintu meno kūrėju Juozu Elekšiu.

Kaip pavyko parengti tokią turiningą ir spalvingą šio viduržiemio vakaro programą?

Programą parengė mano bendraautoriai. Gabi kompozitorė Sonata Tamašauskaitė – Petkienė su vyru Antanu išsivertė į žemaičių kalbą ir sukūrė melodiją mano eilėraščiui „Vieną dieną“. Tada paprašė daugiau žemaitiškų eilių. Greitai Sonata sukūrė dar penkias dainas. Kai atsirado programa, sugalvojau pristatyti savo 20 ir 21 knygas. Programoje panoro dalyvauti ir operos solistai Vytautas Kurnickas, kuris yra sukūręs dainų mano lietuviškiems tekstams, su žmona Gražina Skinderyte – Kurnickiene.. Man beliko užsakyti Mokytojų namų Didžiąją salę. Profesionalūs dainininkai ir muzikai Petkai, kartu su sūnumi Kasparu, visą programą atliko žemaitiškai ir sulaukė didelio pasisekimo. Kurnickas koncerte nebegalėjo dalyvauti, nes teko dalyvauti operos teatre repeticijoje. Jo žmona Gražina nepasimetė. Greitai pakeitė repertuarą ir padainavo vyro Vytauto mano žodžiams sukurtą dainą „Meilė amžina“ bei A.L Webber`io ir Barbaros Streisend dainą „Memory“, kurios žodžius iš anglų kalbos man pačiam ir teko versti. Taip pat ji padainavo keturias iš žinomų kompozitorių ir mano eilėraščių sukomponuotas kompozicijas. Malonu, kad koncerto metu išpirko visas mano atsineštas knygas.

Dainuoja Petkų šeima — Antanas, Sonata ir sūnus Kasparas

Susidarė įspūdis, kad Jūs, poezijos ir dainų autorius, vakare dalyvavę kompozitoriai, vokalistai ir muzikantai – visi žemaičiai – seniai bendradarbiaujate?

Bendradarbiauju senokai. Vytautas Kurnickas kartais paprašo sukurti tekstus pagal jo duotas temas. Tas dainas jis pats, arba kiti profesionalai, ir dainuoja. Su Sonata pradėjau bendradarbiauti prieš dešimtmetį. Ji sukūrė dvi daineles. Viena — „Šermuonėlis“ tuoj papuolė į „Dainų dainelę“, skambėjo koncertuose.

Be sostinės, kur dar nuvingiuoja Jūsų su vienminčiais poezijos ir muzikos vakarų maršrutai, kaip dažnai koncertuojate?

Labai aktyviai pradėjau bendrauti su Ukmergės moterų ansambliu „Lyra“. Kad ji tokia yra ir kad dainuoja daugiausiai mano dainas, sužinojau atsitiktinai. Kai pradėjome bendrauti, nebegalime išsiskirti. Važiavau į Ukmergę, kartu į Anykščius. Du kartus jie koncertavo per mano knygų pristatymus. Kartu su Aušra Liutkute ir Ipolitu Petrošiumi net parašėme dainą „Ukmergė“, kurią jau dainavo visas miesto choras. Daug mano dainų yra dainavę garsieji „Ventukai“, „Subatvakaris“, „Virventa“, „Žvangulis“, kiti kolektyvai. Pats koncertuoju retokai. Sėkminga buvo kelionė su Aušra Liutkute ir Renata Milašiute po Žemaitiją. Telšiuose žiūrovai  net du kartus plojo atsistoję.

Dainuoja operos dainininkė Gražina Skinderytė – Kurnickienė

Tą įsimintiną viduržiemio vakarą Jus pasveikinti, tikriausiai neatsitiktinai, atvyko gražus pulkelis Elektrėnų kultūros puoselėtojų. Su kuo dar Lietuvoje bičiuliaujatės?

Esu iš Žemaitijos. Mano pažįstami ir mokslo draugai ten. Tai toloka, todėl ryšiai nėra labai intensyvūs. Be to, mano džiaugsmui, ten susikūrė daug kolektyvų. Mano gimtųjų Viekšnių seniūnas kartą net skundėsi, kad, esant  keturioms kapeloms, jis nebegali tiek dažnai duoti salių ir užtikrinti žiūrovų. Taigi ten ir nesisiūlau. Bendrauju su Tirkšlių, Židikų kolektyvais. Geri santykiai su Seda.

Su Elektrėnais susibičiuliavome, kai kartu su Onutės Patronaitienės vadovaujamomis Skriaudžių „Kanklėmis“ ir Raimondo Dievino „Ventukais“ koncertavome Italijoje. Todėl ir dabar tame miestelyje dažnai apsilankau, o jie atvyksta į mano knygų pristatymus.

Gal prisimintumėte, nuo kada pasukote poezijos ir dainų kūrybos takais, kokie jos aruodai?

Eiles rašau nuo mokyklos laikų, bet esu gana nedrąsus, todėl nesireklamavau. To faktiškai nedarau ir dabar. Dėl to draugai dažnai mane kritikuoja. Dainos pradėjo gimti netikėtai. Kartą, gulinėdamas ant sofos, žiūrėjau televizorių. Dainavo kažkokie vaikai. Girdžiu ir netikiu. Dainos žodžiai mano. Nežinojau nei koks tai kolektyvas, nei iš kur. Televizijos darbuotojai pasakė: „Ventukai“, kad jie iš Ventos. Nebuvau tokių girdėjęs. Tada paskambinau ir susipažinau su Raimondu Dievinu. Ilgai ir labai vaisingai bendravome. Jie su mano dainomis tapo įvairių konkursų nugalėtojai. Ten mokytis važiavo vaikai iš Akmenės, N. Akmenės, Mažeikių, net Šiaulių. Gaila, kad šiuo metu kolektyvas pritilo. Mano žodžiams sukurta jau beveik keturi šimtai dainų. Įsismaginęs ir pats sukūriau dešimt dainų: dainos „Gyvenimas eina“ ir „Venta“ ne kartą skambėjo net televizijoje.

Dėkodamas už atsakymus dar pridursiu, kad poeto ir žurnalisto Juozo Elekšio darbų kraitis tuo nesibaigia. Jis yra rūpestingas Tėvynės pažinimo draugijos vyriausiasis patarėjas. Nemažai laiko, jėgų ir išmonės skiria bendradarbiavimui spaudoje. Be to, yra vienas uoliausių Tėviškės pažinimo paramos fondo klubo „Savastis“ bičiulis, nuolat raginantis šviesuolius finansiškai remti tautos paveldo žinių rinkimą ir sklaidą.

Kalbėjosi dr. Kazys Račkauskas

Atgal