VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Koncertai

07 16. Trimito virtuozas

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter

Mano dėmesį užvaldė netoliese skambantys trimito garsai. Visų pirma stebino tobulai švarus garsas, kuris priminė po bažnyčios skliautais besiskleidžiantį diskantą, kuriam skliautai geba suteikti nežemišką aurą ir šventumą.  Susidomėjau, kas taip geba atlikti ir trimitu išgauti garsą, kurio skaidrumui prilygsta tik tyras lašas. Tai žadino mano smalsumą. Garsas lyg šilkinis siūlas vingiavo, sukosi, pynėsi, liejosi visomis paletės spalvomis, labirintais. Kas nekeista, negalima buvo nujausti besiliejančios kompozicijos posūkio. Tai buvo visiškai naujas išgyvenimas, neįprastas.

Dažnokai naujovės nuteikia priešiškai, bet ši buvo stebinanti. Improvizacija vedžiojo muzikiniais vingiais, asimetriškos frazės laužė įprastus dėsnius,  tempo ir ritmo kaita tarpusavyje pynėsi intriguojančiai,  rodos pavargusi nurimdavo ir vėl išnirusi improvizuodavosi. Tai – devynių Grammy laimėtojas džiazo muzikantas - Miles Davis.

Nors praėjo daugiau nei dvidešimtmetis nuo Miles Davis mirties (1926 –1991), šis amerikiečių lyrinis solistas laikomas vienu žymiausiu, bei naujoviškiausiu džiazo atlikėju 1940 - 90 metų laikotarpyje.

Įprasta, kad džiazą atliekanti grupė - komanda yra triukšmingas vienetas. Groja kartu, tačiau kiekvienas siekia parodyti save, savo technikos pagalba išryškinti instrumento galimybes. Tai tarsi muzikinė tarpusavio kova. Ne kiekvienas šiame muzikos žanre įžvelgia melodijos painumą, geba gėrėtis improvizacija. Kai kam pasažai yra beprasmiai vienetai, o muzikinė harmonija per tiršta ir klampi. Tad dažnai numoja ranka ir palieka džiazą ramybėje. Intelektuali muzika ne kiekvienam prie širdies. Ji sluoksniuota tarsi pyragas. Kiek instrumentų, tiek sluoksnių. Ją reikia supasti, įsikūnyti jos ritme, o ne vien atlapojus širdį pasinerti į jos paviršutinį sluoksnį – melodiją.

Miles Davis instrumentą - trimitą į rankas paėmė tik 13 - os metų. Pagrindus jam suteikė, tėvo draugas, mokyklos direktorius. Šie atsiskleidė nežmoniškai greit. Elwood Buchanan, tokia mokytojo pavardė, savo mokinį skatino groti be įprasto vibrato, kuris anuomet buvo nepopuliarus. Žymių trimitininkų kaip Louis Armstrong, išgaunamas  garsas vibravo. Dėl šio bruožo, pastarasis buvo vadinamas „emocionaliu, perteikiančiu vidinį karštį, aistras“ muzikantu.  Miles Davis grojo be vibrato bei savo atlikimo technika dar negalėjo prilygti įžymybių meistriškumui. Šie bruožai, tuomet atrodę minusas,  padėjo pagrindus formuotis savam stiliui. Jis buvo stiprus ansambliniame grojime, gebėjo nepriekaištingai derėti, jo intonacijos pasižymėjo unikaliomis frazuotėmis, instrumento garsas buvo išskirtinai trapus, tarsi dūžtantis stiklas. Prabėgus keleriems metams nuo pirmųjų pamokų, jis jau grojo profesionaliai. Netrukus susilaukė pripažinimo. Kuomet džiazo istorijoje įsirėžę asmenys kaip Dizzy Gillespie, Charlie Parker pasiūlė jų grupėje pakeisti susirgusį muzikantą, t. y. sugroti kartu. Jam tai buvo buvo tikra Dievo dovana. Kodėl? Pasak Miles Davis, visą džiazo istoriją galima apibūdinti tik keturiais žodžiais: Louis Armstrong ir Charlie Parker.

18 - metį tėvas išsiuntė į Niujorko Muzikos meno institutą, t. y. į dabartinę garsiąją Džiulijardo mokykla. Studijuodamas grojo „juodajame“ Harleme veikusiuose naktiniuose klubuose.  Čia sutiko muzikantus su kuriais atliko  bebop, greitą, improvizacinį džiazą, kuris laikomas modernaus džiazo eros pradžios stiliumi. Bebop - priešingybė svingui, pastarasis pasižymėjo pramoginiu pobūdžiu, nei atlikėjiškuoju. Davis grojo Ch. Parker kvintete, grupėse su kitomis įžymybėmis kaip Benny Carter ir Billy Eckstine ir metė Džiulijardą. Polinkis į heroiną 1949 – 1953 metų laikotarpyje, sustabdė kopimą karjeros laiptais aukštyn. Tačiau jis buvo pajėgus atvykti į įrašų studijas.  Davis muzikinis stilius kito, palaipsniui jis pradėjo šalintis nuo sprinteriu vadinamo džiazo stiliaus - bebop ir nerti į savo vidines gelmes, intymumą,  sielos muziką.

Sekė apdovanojimų metas. Už savo neeilinį talentą, ieškojimus, naujoves, jis raškė juos tarsi vaisius nuo medžio. Už originalias kompozicijas Miles Davis su nauju kvintetu laimėjo pirmąjį Grammy apdovanojimą. Vėliau jis į savo grupę įtraukė elektroninius muzikos instrumentus, nulėmusius kitonišką stiliaus posūkį, būtent elektroninio džiazo. Tuo metu į jo grupę įsiliejo žymus džiazo atlikėjas klavišininkas Chick Corea. Įtemptai dirbdamas, Davis stengėsi kompensuoti heroinui paaukotus metus, siekė susigražinti laurus. Albumas „In a silent way“ (1969), jam gražino populiariausio trimitininko titulą. Jis buvo apdovanotas kita Grammy nominacija. Po to sekė naujas posūkis jo muzikiniame gyvenime, kryptis į  džiazo – roko žanrą apvainikuotas  nauju albumu „ Bitches brew“.  Šis albumas buvo išleistas prabėgus vos kelioms savaitėms po  garsaus „Woodstock“ roko muzikos festivalio, vykusio 1969 metais. Kadangi šiam albumui nebuvo lemta ant prekystalių užsolaikyti, Davis veidas buvo publikuotas ant „Rolling Stone“ žurnalo viršelio. Jis tapo pirmuoju džiazo muzikantu, kurio veidas puikavosi pirmąjame puslapyje.

1958 - 1963 metais Miles Davis nenuilstamai grojo. Jis būrė  kvintetus, sekstetus, mažus orkestrus, grojo su savamoksliu, bet šlovę pasiekusiu džiazo pianistu Gil Evans. Albumas  „Kind of Blue“ (1959) jį iškėlė aukščiau visų džiazą atliekančiųjų. Albumo apibūdinimui kritikai parinko šiuos žodžius: „.  geriausia parduodamas platininis albumas, kuriame atsispindi M. Davis meistriškumas, originalumas, išskirtinumas“. Ir iki šiol šio albumo niekas nesugebėjo pranokti. Šis albumas yra laikomas geriausiu įrašu džiazo istorijoje. Po įrašo paklaustas Davis buvo kuklus: „ tai - paprasčiausias albumas, kuris buvo įrašytas lemtingą minutę, valandą ir dieną“. 1975 metais Japonijoje išleisdžiamas albumas „Agharta“.

1972 metais, Miles Davis papuolė į avariją. Buvo sulaužytos abi kojos. Muzika nutrūko ir jis tapo atsiskyrėliu. Sekė iš jo karjeros išbraukti metai, kurie apibūdinami kaip nekūrybingi, t. y. jis paklydo alkoholio ir kokaino liūne.  Jam į pagalbą atėjo meilė. Davis sutiko Cicely Tyson, aktorę, kuri tapo jo žmona. Jų vedybos  įvyko 1981 metais. Pora susilaukė keturių vaikų. Naujos moters įtakoje Davis išleido albumą  „The Man with the Horn“. Pastarasis nesulaukė kritikų palankumo, tačiau buvo gerai parduotas. Davis nevengė eksperimentuoti grodamas skirtingų stilių muziką. Būtent: interpretavo Michael Jackson dainą, dalyvavo Cyndi Lauper albumo pasirodyme, grojo su roko grupe „Scritti Politti“, eksperimentavo hip-hop muzikos srityje. Davis grojo su jaunais muzikantais kaip saksofonistais: Grammy laimėtoju, jaunystėje grojusiu Duke Ellington orkestre Kenny Garrett ir automobilio katastrofoje žuvusiu Bob Berg.

Džiazo muzikos istorija pamena Davis nesantaiką su trimitininku Wynton Marsalis. Pastarasis viešai kritikavo Davis už tai, kad šis džiaze sujungė įvairius muzikos stilius kaip: funk, roko, elektronikos, liaudies, klasikos, metalo, hip hop ir t.t . Jo žodžiais, Davis atliekama muzika nėra tikras džiazas. Davis to nepamiršo ir Vankuveryje 1986 – aisiais vykusiame džiazo festivalyje, be kvietimo atvykusį koncertuoti Marsalis, naudodamas nekorektiškus žodžius, viešai išprašė.  Šito ginčo dėka, Vankuverio džiazo festivalis tapo įžymesniu nei įprastai.

Miles Davis muzikinė veikla tęsėsi iki tol, kol jį pakirto plaučių uždegimas. Jis mirė sulaukęs 65 – erių. Po mirties, jam buvo įteiktas pas Grammy apdovanojimas už įrašus  su Quincy Jones. Šis apdovanojimas taip pat atspindėjo Davis pasiekimus ir įtaką džiazo stiliaus plėtojime.

2012 metų liepos 12- ąją, Miles Davis ir prancūzų daininikė Edith Piaf buvo įamžinti ant pašto ženklo. Ženklai buvo platinami JAV ir Prancūzijoje. Amerikoje jie buvo parduodami už 45 centus. Tuo tarpu Prancūzijoje  už pašto ženklą su Davis atvaizdu buvo mokama 0.60 eurų, o už Piaf - 0.89 euro.

Atgal