VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Koncertai

01 29. Balti beržai veda į laukų platumas

Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Sausio 22 d. pilna  Filharmonijos lankytojai klausėsi seniai Lietuvoje nekoncertavusio kolektyvo – Maskvos Akademinio kamerinio choro, kuriam vadovauja vyresnės mūsų publikos pažįstamas profesorius, dabar jau 85-kerių rusų chorinės muzikos flagmanas, už nuopelnus apdovanotas pačiais aukščiausiais vardais, ordinas ir ženklais Rusijoje. Ne tik subrandinęs chorą, bet ir daug dešimtmečių ugdęs dainuojančiųjų ir publikos pasaulio muzikos supratimą. „Minino choras“, – Lietuvoje trumpai vadinamas kolektyvas, aišku, keitėsi. Įsiliedavo vis daugiau jaunų balsų. Tačiau visi pereidavo reiklią ne tik Maskvos profesinio parengimo centrų, bet ir savo vadovo mokyklą. Lietuvoje dar atsimenami choro koncertai su prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru.

Koncertas baigė tarptautinę programą „Kultūrų dialogas“, kurio dalis buvo „Kalėdinis festivalis“. Festivalio organizatoriai – Tarptautinis V. Spivakovo labdaros fondas, Rusijos Federacijos ir Lietuvos kultūros ministerijos, Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje, Maskvos ir Vilniaus savivaldybės, Nacionalinė filharmonija, Slavų tradicinė muzikos mokykla.

Reklama skelbė įdomią koncerto programą. Choras nemažas, net ir pagal skambėjimo efektą, nevadinčiau kameriniu. Gal taip vadinti tiktų tik pagal atlikimo preciziką, niuansuočių delikatumą, niuansų paslankumą. S. Rachmaninovo chorinė muzika mums mažai žinoma. Juolab, kurta maldai. Skambėjo penkios „Nakties vigilijos“ dalys (iš penkiolikos). Didžiulis malonumas buvo klausyti puikaus choro vokalo atliekant daugiabalę partitūrą. Specifinis, bosų atramomis besiremiantis giedojimas. Liejosi platūs kokybiški unisonai. Įdomus giedojimo būdas, jautriai, tarsi atliekant grigališkąjį choralą, vedamos melodinės slinktys, per moduliacijas siekiami raiškūs unisonai. S. Rachmaninovo melodika liturgijoje kvėpavimo sėmėsi rusų liaudies dainų, senųjų Suzdalės, Novgorodo, Kijevo Rusios cerkvėse paplitusiu giedojimu. Savitai skambėjo solistų epizodai, tarsi pakibę ant choro liūliančio debesies, suteikusio emocines charakteristikas maldai. Kažkurioje dalyje žavėjo ryškios choro artikuliacijos: aleliuja, aleliuja... Suskambo tarsi tolimų varpų aidas...

Profesorius Vladimiras Mininas

Tris rusų liaudies dainas chorui S. Rachmaninovas sukūrė 1928 metais, po ilgesnės kūrybinės pauzės, jau baigus Ketvirtąjį koncertą fortepijonui ir daug kitų reikšmingų kūrinių. Gal trukdė kurti intensyvi jo, pianisto koncertinė veikla JAV? S. Rachmaninovas labai emocionaliai pergyveno nutrauktus ryšius su tėvyne. Jos netekęs, jis jautėsi praradęs žemę po kojomis. Tikriausiai todėl visai neatsitiktinai gimė rusiškos dainos chorui. „Stepe, tu, stepe plačioji...“ – liejosi baltiems beržams pavymui nuvilnijanti plati, kaip toji stepė, melodija. Lengvo vėjo nešama, spalvinta jautriais unisonais, raiškiais dinaminiais niuansais. Įdomi ir reikšminga fortepijono partija (pianistė J. Iljina). Dainose pasirodė ir solistai. Žaisminga, su liaudiškos rečitacijos šmaikščiu tekstu.

Įdomus taip pat mums gerai žinomo gruzinų kompozitriaus Gija Kančelio kūrinys „Karas beprasmis“ chorui ir saksofonų kvartetui. Sudėtinga partitūra, kvarteto subtilus muzikavimas atskleidė dideles choro potencijas.

Kažkodėl choras neatliko skelbtų Olivier Massiaeno choralų. Juos pakeitė meistriškai, tiesiog puikiai padainuotas Orlando di Lasso chrestomatinis kūrinys „Aidas“, V. Rubino liaudiško charakterio daina „Armonika“. Net kelių sudėčių kvartetai dainavo ukrainiečių, rusų dainas, fragmentus iš populiarių amerikiečių miuziklų. Koncerto pabaigai choras parengė netikėtą Maurice Ravelio „Bolero“ versiją chorui ir nedidelei instrumentų grupei (mušamieji, kontrtabosai, trombonai – talkino Lietuvos muzikantai). Aranžuotė įdomi, tačiau pats kūrinys reikalauja (kaip ir atliekant orkestrui) didelės precizikos, intonacinės švaros, suvienodinto vibrato, didesnio susiklausymo. Sakyčiau, kad viso šito dar pristigo. Tačiau buvo rasta daug įdomių spalvinių potėpių, orkestro partitūros atitikmių (ypač įdomus buvo trombonų con sordino epizodas).

Fojė pertraukos metu „varlyte“ pasipuošęs choro atstovas prekiavo choro įrašytomis kompaktinėmis plokštelėmis, kitais leidiniais. Puiku, nes chorinės muzikos mėgėjai galėjo įsigyti geros muzikos. Tačiau liūdniausia, kad dėmesio tokio lygio meno kolektyvui neparodė minėto festivalio organizatoriai. Koncerto spausdintoji programėlė parengta labai blogai: pilnai neiššifruoti kūriniai, neparašyti dalyvavę solistai, dirigavęs antrasis dirigentas, pianistė, anotacija vargana, – netinkanti tokio lygio atlikėjams. Pranešėjos skelbiamos informacijos nesigirdėjo jau viduryje salės. Koncertui dėmesio neparodė ne tik Kultūros ministerija (viena rengėjų), bet ir Filharmonijos vadovybė. Kur dingo prideramas svetingumas, dėmesingumas gastroliuojantiems, kuriuo taip Lietuva visada garsėdavo?

Atgal