VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

04.10. Kalantiškas iššūkis

Alfredas Guščius                   

 Dažnai klausiu savęs – iš kur dalis mano tėvynainių semiasi dvasinės ramybės, tikėjimo pastovumo, patriotizmo? Kai 2000 metais ruošiau knygą „Ieškau Konstantos“, tai į skyrių „Guo vadis, Homo?“, apimtas religinių minčių,  šalia  H. Senkievičiaus romano, ieškojau lietuvių autorių. Ir suradau, - tai buvo Roberto Grigo autobiografinė knyga „Rekrūto atsiminimai“, pasirodžiusi  

sovietų valdžios metais, buvo platinama nelegaliai, atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, pasirodė du jos leidimai. Jaunam, fiziškai menkam krikščioniui, teko patirti daug kančių, nuoskaudų. Už tai, kad jis atsisakė priimti jam svetimą, nehumanišką,  sovietinio kario priesaiką. Tai buvo neregėtas, sakyčiau, kalantiškas iššūkis, visai sovietinei imperijos sistemai! Šis čiuplus jaunuolis priešpastatė neįveikiamą ginklą – meilę  ir tikėjimą Kristumi...

  Aš viename savo knygos religinių straipsnių rašiau: „ Tą patį galima pasakyti ir Kryžių ir Nukryžiuotąjį. Kieno namuose šios relikvijos kabėjo „abrozdėliais“, sudžiovintom gėlėm arba verbom apkaišytos, kas vaikystėje prieš jas klaupėsi, kalbėjo poterius, maldas, tasai vėliau, išėjęs už gimtojo kiemo vartų, plačiajame gyvenimo vieškelyje, elgėsi padoriai,drąsiau, tvirčiau... Sovietinė sistema 1940 metais įsibrovusi į Lietuvą, darkė, naikino viską – ir patriarchalinį žemės ūkį, ir į Vakarų Europą besiorientuojančią kultūrą, švietimą, mokyklas ir, be abejo, bažnyčią, kunigus, tikėjimą“.

 Sunkiomis sąlygomis Robertas  Grigas semdavosi jėgų iš stebuklingosios tikėjimo versmės: „Ar išlaikysiu? Bet juk ne aš laikausi, Tu, Tu, Kristau! Tu negali neišlaikyti! ... Taip, Tu, Viešpatie, žinai, ko mums reikia! Kad tik mokėtume Tau atsiduoti!‘‘ Ir dar vienas, manau, labai svarbus Roberto Grigo pokalbis knygoje su karininku – zapolitu, kuriame autorius   išdėstė apie savo religines pažiūras:  „Kartą zampolitui aiškinant apie religijos žalą, sakau: - Žiūrėkite, marksistai tvirtina, jog tiesos kriterijus yra gyvenimo praktika. O ką rodo toji praktika? Kareivai, kuriais jūs dažnai skundžiatės, kurie vieni kitus apvaginėja, nedirba, mušasi, geria – 100 procentų netikintys. Daugelis – komjaunuoliai.  Jie niekuo nesidomi, dėl jų nuolat gresia nemalonumai jums, šitų žmonių interesų centras – degtinė ir ištvirkavimas. O manimi jūs pasitikite, nes žinote, kad neapvogsiu, nepasigersiu, nepadarysiu nusikaltimo. Negiriu savęs, nes  tai mano nuopelnas, o tikėjimo, kurį išpažįstu. Tad ką rodo gyvenimo praktika? Kristaus tikėjimas daro žmogų geresnį, o jūsų komunistinė ideologija – nedaro. Ir įsivaizduokite – ar reikėtų jums tik keiktis, nervintis, jeigu visi dalinio kareiviai būtų mano pažiūrų?

 Nustebęs zampolitas pažiūrėjo į mane.

  • Tada mūsų, karininkų, nereikėtų, - su nuoširdžiu įsitikinimu atsakė jis.
  • Tai kuo kenksminga religija? Kodėl stengiatės „perauklėti“ mane?
  • Tu teisus, aš negaliu tavo argumentų paneigti, - dar didesnei mano nuostabai sutiko karininkas.

   ... Pirmą kartą kunigą Robertą Grigą išvydau per dramatiškus 1991 sausio 13 dienos įvykius. Sužinojau, kad būtent kunigas Robertas Grigas Parlamante laikė mišias.   Mes visi dalyvavusieji prie Seimo  prisimename jo uždegančias kalbas, neleidžiančias mums palūžti, pamokiusiusias melstis. Žinojau, kad šitas vyras ateity toli nužengs. Taip ir buvo, jis buvo kunigas, poetas,  „Caritas“ federacijos vadovas... Taigi, vyras, niekad neprandantis drąsumo, sąjūdietis, 1987 metais slapta įšventintas kunigu. 

 ...Poetė, kaunietė, Aldona Elena  Puišytė, laikraštyje „XXI amžius“ , 2020, 03, 06, parašė apie Robertą Grigą straipsnį „Širdies riterystė“, kuriame aptaria šio autoriaus poeziją, 2018 metais pasirodžiusį rinkinį „Dangus ir dykuma“ . Poetė įžangoje paminėjo ir knygą „Rekrūto atsiminimai“,  „kurioje išdrįsta pasipriešinti prievartai ir melui okupacinėje armijoje“.  Poetė prisimena ir pirmąją Roberto Grigo eilėraščių rinktinę  „Benamės svajos“ , dramatiškojo laiko metraštį, pasirodžiusį 2014 metais.

 Poetė Aldona Puišytė aptaria kūrybą giliai, prisilaikydama ir pačiai būdingos krikščioniškosios koncepcijos: „Kun. R. Grigo poezija vertinga kaip atsvara drumzlinų žodžių srautui, skandinačiam poezijos tikrumą. Poetas nuolat jaučia gelminį savo pasaulėjautos kitoniškumą, iš jo plaukiančią dvasinę vienatvę: „Esu kaip oro apsiaustas vienatvės“, - atsidūsta viename iš savo eilėraščių. Kas supras, kokią vidinę įtampą tenka atlaikyti, kai  toje vienumoje degina neužgesinamas ilgesys“:

  Mano širdis                                                         

  Dega nežinioje

  Kaip erškėčių krūme

 Ir sudegt negali.

Nei dykuma, nei jūra

Užgesint negali

Jos ilgesio.

 Aldona Elena Puišytė taip baigia savo straipnį:  „Tai – poezija, kurioje pro žodžius švyti kitos, slėpiningos Realybės ilgesys, riteriškos širdies lemtis, laisvanoriškai pasirinkta, dangiškųjų Galių palaiminta.  Todėl poetas gali su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu tarti“:

 Pripildyk mano būtį – gėlę –

Rasos tyrumo, Viešpatie,

Dangaus gyvybės, Viešpatie.       

 2020, balandžio 3 diena. 

Atgal