VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

04.11. Velykos be Velykų... Elegija Kupos šlaite...

Justas Jasėnas

Pavadinimą šiam ne(šventiškam) palydėjimui greičiausiai bus įkvėpusi poeto Algimanto Baltakio, neseniai atšventusio 90 – metį, 1979 m. „Vagos“ išleista jo eilėraščių knyga „Strazdiškio elegijos“. Ten daug eilučių iš tėviškės, iš vaikystės, iš vasariškų takų.

Justas Jasėnas

Tad galima ir elegija prie Kupos, nors ji ir nėra mano gimtinės upė, bet jau spėjusi įkristi atmintin ir vaizduotėn. Tad šį kartą – kalbėjimas nuo kupančios upelės skardžio. Nieko įdomesnio neradau, tad dar sykį – apie Gyvenimą.

Prie Kupos

 Sėdim vėl su Sigitu Parulskiu, šį tą kalbamės, tylime, žiūrime, dairomės, atsiranda vis tai, ką dar verta, įdomu, reikėtų pamatyti. O šiaip – jau viskas parašyta, pasakyta, patirta tūkstančius kartų tūkstantinių kartų. Bet... Parašyti, pasakyti, patirti reikia pačiam, asmeniškai, sau. Prisiminiau poetą Marcelijų. Atsidėjęs, susikaupęs skutinėdavo margučius, mėgdavo tuo užsiimti, įdomios kompozicijos. Labai panašu į nekasdienišką, lyg mistišką ritualą. O kartu ir žmogiški, jau ir rečiau sutinkami būties ir buities užsiėmimai – groti smuiku savo laukų gale, pinti krepšius, laikyti įrankius, grubūs instrumentai, bet rankomis dažnai liesti ir tapę švelnūs, žmogiškesni, kalti inkilus, kalbėtis su arkliu, drožti grėbliams dantis, žiūrėti į ropinėjančius vabalus ar tekantį vandenį. Unikalus šventumas iš buities, iš visai čia pat esančios aplinkos. Tinka ir fotoalbumas su tekstais „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“ (2012 m.). Patys knygų pavadinimai liudija gyvastį, gyvenimą, gyvybingumą, buvimą čia ir dabar: „Nenoriu nieko neveikti“, „Pareisiu su paukščiais“, „Mes gyvenome“, „Sugrįžęs iš gyvenimo“. Reikia pridėti ir Romualdo Granausko knygą „Kai reikės nebebūti“. Nuotaikinga, filosofinė M. Martinaičio knygelė „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (2015 m.). Labai charakteringi katinai, lengva juos atskirti, nesumaišysi nei kailio, nei manierų, nei charakterio... O iš tiesų kalbama apie žmones, apie mus – labai visokius... Skaityti daug reikia, kitaip – nieko nežinosi, nesuprasi, nepajausi, nebus apie ką pasikalbėti.

 Prie Kupos susitinku ištikimą jotvingį, genialų poetą ir vertėją Sigitą Gedą. Miręs jis jau, bet kodėl gi negalėčiau susitikti tuomet, kai man reikia. Prisikankino versdamas Dantės rojų, skaistyklą ir pragarą, yra asmeniškai paliudijęs, užsirašiau. Dirbo, gyveno tol, kol sudilo ir pasibaigė. Jokia čia išimtis, visiems per amžius taip nutinka. Todėl verta pasitikėti. Verta gyventi tiek, kiek nubrėžta ir nė pusdieniu ilgėliau. O kam, kas iš to, kokia nauda užsibūti ir nuobodžiauti? Niekada nesupratau jubiliejų dainelės „Ilgiausių metų“. Kam taip žmogų vargina, kam jį apgauna, suteikia bereikalingų vilčių, palinki ne to, ką galima pasiekti, o to, kas sunkiai įmanoma ir nuo mūsų visai nepriklauso. Melagiai tie žmonės. Apgauna kitus, bet ir patys apsigauna. Anava, ar tik ne Vladas Dautartas ateina, nešinas už save didesne meškere? Puikus eseistas, daug knygų parašė. Vis apie gamtą, žvejybą, žuvis ir žoles. Ilgai stebėjo ir stebėjosi laukdamas kolei žuvelė užkibs. Turėjo laiko, neskubėjo, visa suspėjo, kiek buvo numatęs. Išmintingai laiku ir saiku pasinaudojo, kitaip nebūtų tiek parašęs. Iš Dangaus niekas nenukrenta, tik su žmogumi, tik iš žmogaus, tik jame ir juose. Niekaip kitaip... Galimi ir neįmanomi Susitikimai arba jų atšvaitai.

Ne pagal Scenarijų

Senuose užrašuose radau, kadaise šiaip užsirašiau: „Tylios šios pamaldos/ Tuščios ganytojų kalbos/ Baltos mitros raudonos pijusės/ Tik žaidimas be žmonių/Su vorais skruzdėlytėmis/ Kampuotais šikšnosparnių skrydžiais/ Protėvių kaulais rūsiuose ir šventoriuose/Tik žaidimas“. Teisingos eilutės, nenorėjau, neketinau, nebuvau sumanęs nė pasapnuoti, o ėmė ir išsipildė – be mano valios, be pastangų. Visada ilgėjausi, laukiau, kad taip nutiktų, nereikėtų švęsti, minėti, judinti kažkada gyvenusių vagių ir teisuolių, kad galėčiau gyventi savo gyvenimą. Išsipildė. Pagaliau. Pradžioje buvo Žodis. Vėliau dalelės, ląstelės, junginiai, dariniai, bakterijos, virusai, pirmuonys. Tegul būna sau, reikia susidraugauti. Nuostabi patirtis – maras, karantinas, epidemija. Laisvas laikas, laikas sau. Perskaičiau daug ateistinių knygelių, apsakymėlių. Norėjau, visai nesigailiu. Gyvenusių žmonių galvojimai, patirtis, žiūrėjimai. Tegul būna, man visai netrukdo. Vėliau įveikiau Jono Ragausko knygą „Nenoriu dangaus“. Teisingas lūkestis, kodėl turime klausyti motinos partijos ir būtinai ilgėtis dangaus. Žemėje irgi apstu įdomių užsiėmimų. Nurimau visai, atsipalaidavau, neslegia kaltės, nuodėmės, tinka šviesūs tėvo Stanislovo žodžiai: „Kataklizmai, suirutės, netektys neaplenkia net ir atokiausių žemės kampelių. Žaliavo, augo tautos medis, o po tų vėtrų kiek nulūžusių šakų, šakelių. Praūžė vėtra. O betgi kamienas sveikas, tvirtas. Nulūžusių šakelių vietoje dygsta naujos, žalios šakelės. Aplink tegul tvyro rami santarvė. Dėka jos šakelių bus daug, naujų, žalių...“

 Duonos riekė ir žiupsnelis žaidimų

Be liturgijų – didingų ir puošnių – šios Velykos. Tikrai nieko tokio, nieko nepakeliamai baisaus, pragyvensim. Dekoracijos dar pabus ramiai bažnyčių palėpėse, padraugaus su vorais ir kirvarpomis. Visada taip būdavo. Sunku žmonėms susigaudyti, todėl ir man pasidejuoja, o aš nežinau ką ir kaip pasakyti. Taip pat esu pavargęs, išsekęs, neturiu jokių idėjų, nelanko jokios mintys, velkame draugiškai dantis sukandę visokių lygių ir laipsnių senienas. Žodžiai jau baigę savo egzistenciją, negyvi, niekur nebeveda, jokio turinio neperteikia, niekur nekreipia – išganymas, atpirkimas, prisikėlimas, karalystė... Daugybė tuščių lukštų. Metų pabaigoje vis prisistato Karalius. Ką jam pasakyti? Ko jis norėtų, tyčia ar netyčia užklydęs? Jokių reikalų su karaliais neturėjau, o ir turėti nenoriu. Dar pulkai avių ir ožių, įvairių gyvulių, vabalėlių su geraisiais ganytojais pirmosiose fronto linijose, juos pačius tenka ganyti, valdyti ir tramdyti. Apie žmones, apie gyvenimą daugiau reikėtų pasikalbėti. Šiuo kartu neturiu pašnekovų (bijo, saugosi, mat dar vis trokšta pagyventi, maras, vengia susitikimų), ima juokas. Aprimęs skaitau Vitos Morkūnienės knygą „Dangaus eiliniai vieversiai“. Ji apie paprastus, vienišus, keistus, savotiškus, unikalius provincijos žmones. Įdomu, įtraukia toks pasikalbėjimas knygoje. Esu laimingas, nesutikau nė vieno karaliaus.

Keisti tvariniai žmonės, nemėgsta būti čia ir dabar, sunkiai ištveria ir pakelia dabartį, dievina praeitį, turi kosminių planų ateičiai. Smagu, kad dažnai neišsipildo, o juk ir neturi išsipildyti, kad ir kaip stengtumeisi. Žmones valdo didelė baimė ir didelė viltis. Žmones lengva valdyti. Žmonės bijo net skaityti Juozo Baltušio knygas, nors nestovi niekas su šautuvu prie jų lovos. Žmonės viliasi, kad gyvens, nors jau teka paskutinės valandos. Vis turi vilčių. Kai pakviesdavo prie ligonio, vis pagalvodavau, ar čia baimė, ar didelė viltis. Abi dalys iš karto, o agonijoje tikėjimo nėra, paskutinę minutę galima priimti viską be visų valių, atminčių ir jėgų. Žmogau, aklavietė, niekur neištruksi, skrisk... Taip dažniausiai būna. Nesustodami liaupsiname kančią, mirimą, mirinėjimą, kliedesius, konvulsijas, traukulius, vis graudūs verksmai, vis kryžiaus keliai, nuodėmės, kaltės, gailesčiai, saviplakos... Kiek galima naikinti save? Gyvenkim, būkim, to turėtų pakakti. Patys numirštame, net nepradėję gyventi. Kodėl taip yra? Gal saugumo siekiame, gal to, kas pažįstama, pastovu, o tada ir ramu? Užburtas aklumas, jokio savotiško savo galvojimo. Taip ir klesti santvarkos, ideologijos, religijos. Taip yra. Amžiniausias dalykas – nuolatinė kaita, virsmai, potvyniai ir atoslūgiai, tėkmė. Ne mūsų reikalas iš kur tai, į kur tai. Tiesiog taip. Visaip. Natūralu, kitaip nėra buvę.

Prisiliesti neužgaunant

Einu senuoju keliu į Ramanavos kaimą. Prisilaužiau pumpuruotų šakelių, greitai išsprogs, bus jauku kambaryje. Randu apleistą sodybvietę Žudžgalio kaime. Turbūt priklauso Surdegio parapijai. Vienas gyvenimas ir jo ribos, o drauge ir daugybė gyvenimų iš to vieno gyvenimo – išsišakojusių, sustojusių, nukirstų... Dairausi, ateina taiklūs žodžiai, gali kiekvieną kampelį tiksliai įvardinti, matydamas, klausydamasis, klausdamas, (ap)mąstydamas jauti atspalvius – gyventa, prigyventa, išgyventa, užgyventa, nugyventa, deja, jau neapgyventa, nebegyvenama... Žymu, kad būta žmonių, fragmentai ir pėdsakai. Kai jau nelieka žmonių, gamta pati susitvarko taip, kaip jai reikia. Gyvenimai perkeliami, persikelia virpėdami, keičia kryptis, pavidalus, formas... Įdomu, kai klostosi... Įdomu, kai nesiklosto, kai nutinka tai, kas nenumatyta, neapibrėžta, nepagalvota žmogaus. Gal tai ir yra tas Prisikėlimas, apie kurį mes Dar nieko nežinome, Dar nebuvome Ten, be patirties, tad iš kur mums žinoti, koks protingasis tai pasakyti galėtų...

 

 

 

Atgal