Kultūra, menas
04.24. Artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai
Loreta Nikolenkienė
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primindama kiekvienam lietuviui represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.
Eilėraščių knygos „Rugsėjo gėlės“ viršelis
Nepaisant visuotinės pandemijos, keliančios chaosą ir žurnalistų kūryboje bei gyvenime, „Naujo lanko“ leidykla Kaune išleido Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, rašytojo, poeto Jono Laurinavičiaus jau 8-ąją eilėraščių knygą „Rugsėjo gėlės“.
Knygą sudaro 5 skyriai. Tai dedikacijos žinomiems žmonėms, eilėraščiai apie tėvynę, gimtinę, pamąstymai apie nūdieną, meilę, trumpi lyriniai pastebėjimai.
Pateikiu keletą eilėraščių iš šios knygos.
SALOMĖJAI NĖRIAI
Per lūžtantį ledą ji bėga ir bėga.
Vis ašaras šluosto. Ji lyg nesava...
Kaip žybsinčios žvaigždės jos pėdos išlieka,
O jom nušviesta mūs visa Lietuva.
Kalta nekalta – te ją Viešpatis teisia.
Jos lyra – tragedija mūsų tautos.
Jai skauda, nežmoniškai, baisiai, –
Nelieskim negyjančios josios žaizdos.
Likimas žiaurus... Na, ir kaip neparkristi,
Kai kelias toks kreivas, klastingai slidus, –
Totalinis melas, kraupi veidmainystė
Sulaužė gyvenimą josios perpus.
Kam tildote dainą čia jos nemirtingą,
Kam skausmą, klaidas tebekeliate vis?..
Saliutė mums buvo ir bus reikalinga –
Kaip jūros pakrantėj šviesus švyturys.
Per lūžtantį ledą ji bėga ir bėga,
Krūtinėje plazda visa Lietuva.
Lakštingala visad Lakštingala lieka
Ir nebesvarbu, ar ji mirusi, ar ji gyva.
2019 10 10-11
SUGRĮŽIMAS
Jonui Aisčiui (1904–1973) atminti
Koks mielas ošimas
Vaikystės šilų!
Jų spalvos širdy
Lig šiol nenublanko.
Gimtinėn sugrįžt
Niekada nevėlu,
Kur laukė motulė,
Parimus prie lango.
Tu paukščio skrydžiu
Pas mus parskridai,
Kur laipioja plukės
Nemuno skardžiais,
Kaip andai gegulė
Kukuos vėl rytais
Ir metų laimingų
Linkės tau be skaičiaus.
Rumbuota, sukumpus,
Tačiau išdidi
Sodybvietėj liepa
Šlamena prie tako.
O kalvėje dumplės...
Atrodo, girdi,
Kaip tėvas darbymečiui
Kala noragą.
Čia Rumšiškių žemė,
Pašaukus tave!
Senoj bažnytėlėj
Aukojamos mišios.
Poezija tavo
Išliks mums gyva.
Ilsėkis, mūs Dainiau,
Gimtinėn sugrįžęs.
2000, 2019
x) 2000 m. vasarą poeto J. Aisčio palaikai buvo parskraidinti iš Vašingtono į Lietuvą ir perlaidoti Rumšiškių kapinėse (Kaišiadorių r.)
Esi!
Nepriklausomybės akto signatarui Romualdui Ozolui (1939–2015) atminti
Nejaugi turime
Išeit, numirt,
Idant kažkas
Už gražų triūsą
Pasakytų ačiū?!
Vien tik pavydas,
Pyktis, –
Nieko nepagirt –
Įprasta jau tapo,
Kad net šiurpas krečia.
Per galvas muša,
Niekina išvien,
Jei tu švieti
Šviesiau už kitą.
Tau kojas kaišioja
Kasdien,
Kad tik užgožtų,
Parklupdytų.
Menkystų buvo
Ir menkystų bus.
Bet jie nueis į nebūtį
Tarsi pernykštis sniegas
O tu esi mums
Didis ir svarbus,
Istorija
Tau atvira palieka!
2019
NETOLSTANTI PRAEITIS
Žurnalistei Monikai Beatai Urbanovič
Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,
Vis ryškesnius jos kontūrus matai,
Jei su ja tave Mickevičius susiejo,
Jei „Poną Tadą“ tu imi ir paskaitai.
Poeto rankraščiai perlaik pabluko,
Pabluko knygų, iliustracijų spalva.
Tačiau jauti alsavimą tu Naugarduko,
Zaosė prieš tave – pulsuojanti, gyva.
O dar vilnietiškos romantiškos „Baladės“,
Marilė, su obelžiedžiai balta suknia.
Jaunatviški ir skubrūs žingsniai filomatų
Lig šiol girdėti ties Nerim sraunia.
Praeitis netolsta, o vis labiau artėja,
Kai tu Mickevičių imi ir paskaitai.
Jo posmai – tai Tėvynės meilės epopėja,
Kovos už laisvę spindintys vaizdai.
2019 02 24
IŠĖJUSIAI, BET NENUEINANČIAI
Poetei Birutei Lengvenienei
Kaip skaudžiai skaudžiai laikas klykia,
Kai tyla posmai, mintys ir malda.
Bet tavo žodžiai šiapus likę
Iš mūsų neišeisią niekada.
Mes kalbam jais, kurie eilėraščiuose tavo –
Tokie mieli, žemaitiškai šilti.
Ir garsinam po Lietuvą Rietavą –
Tą mūsų skaidrų žiburį širdy.
2019 09 18
DRUSKONIO PAKRANTĖJ
Muzikei ir žurnalistei Ramunei Žilienei
I
Vai, girdime,
Girdim,
Kaip jūsų širdy
Čiurlionio simfonijos skamba.
Mes jaučiame,
Jaučiam,
Kaip žvilgsniai šilti
Mums sielą gaivinantys tampa.
II
Dzūkų krašto dukra,
Druskonio pakrantėj,
Toks tyras,
Dainingas ošimas šilų.
Jums visa Dainava
Lyg skaidrus,
Lyg skaidriausias akordas,
Lyg šventė.
Jums visas gyvenimas čia –
Lyg spindintis žodis –
Vienintelis žodis –
Myliu...
III
Dainava, Dainava –
Nuo lopšinės sava.
Negali, negali jos išties
Nepriglaust, nepriglaust
Prie širdies.
2019 12 19
PAČIAM SAU
I
Aš paskutinis gimto kaimo diedas,
Toksai romantikas, kad net pačiam juokinga.
Dar nepamiršęs, kaip paukšteliai rytą gieda,
O jiems gražių giesmių giesmynuose nestinga.
Čia prie gimdyvių kvietė pribuvėjas,
O vyrai tyliai sliūkino kieman, iš tyko.
Kai šaltis spaudė pernelyg ar švilpė vėjas,
Prie pečiaus šildėm nugaras ir laukėme Velykų.
Čia prakaitą rankovėm braukė tėtis,
Kai imdavo šienauti palei upės rėvę...
Ir nors ant stalo tik plonytės duonos riekės,
Tačiau visi laimingi ir dėkojo Dievui...
II
Tarsi varžais, kad tu čia dar esi,
Kai tavo aplinkos seniai jau nebėra.
Po aslą nebelaksto vaikiščiai basi,
Supuvo nieko nebesauganti tvora.
Sodybvietė kietai užžėlusi usnim
Ir nieko paryčiais nebžadina gaidžiai.
Nėr kam sulos išgerti su tavim,
Nėra atverti kam duris plačiai.
Lazda remiesi į anų dienų takus,
Kurių neperbėga anei balta, anei juoda katė.
Čia tu toks savas, artimas, brangus,
Tik nėr kam pasakyt nei „labas“, nei „sudie“.
Sosnovskio barščiais paupiai apaugo.
Ir nearti laukai į tolį nusidriekia.
O tu, kol nueini nuo lopšio ligi žilo plauko –
Tai visas ir gyvenimas bemat prabėga.
2019
GIMTINEI
Nieks nesprendė globalinių problemų,
Gyveno gimto kaimo reikalais.
Kiekvienas šlavė, tvarkė savo kiemą,
Vaišino tėvo sodo obuoliais.
Vien tik pro kapines privengė eiti,
Nes, sako, ten vaidendavos naktim.
Motulė krovė dukružėlei kraitį
Audimo staklėm ir jautria širdim.
Sava tarme kalbėjome nuo lopšio,
Kiekvienas žodis – tartum iš dainos –
Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto,
Bet be gimtinės vėjo – nė dienos.
2019 02 14
AŠTUNTAS STEBUKLAS
Toksai platus pasaulis,
O mūsų tiek mažai.
Gelsvų smiltelių sauja
Ir gintaro lašai.
Bet koks čia savas grožis!..
Pažvelk į mūs lankas.
Jo niekas neužgožęs –
Nei eifeliai, nei kas.
Mums sako, kad pasauly
Stebuklai septyni...
Oi, ne! Mes prieštaraujam –
Tie duomenys seni.
Kur šilas rytą bunda,
Kur Baltija melsva,
Atminkit: mums aštuntas
Stebuklas – Lietuva.
2019
ĄŽUOLAI ŽALIEI
Šlamėkit, ąžuolai žalieji,
Žalioj Tėvynėj – Lietuvoj.
Te jus gaivina gaivūs vėjai
Nuo Baltijos šaly laisvoj.
Kur Joninių laužai plevena,
Kur nuo dainų apsvaigt gali,
Kai vyturiai anksti virvena,
Kur želia želmenys žali.
Žaliuokit, ąžuolai žalieji.
Ir skleiskit atžalas žalias.
Ar ką mielesnio kas girdėjęs,
Kai ošia girios ąžuolais?!
Žaliuokit, ąžuolai žalieji,
Prie Nemuno, tylaus Lėvens.
Te jus gaivina gaivūs vėjai –
Kur Lietuva gyvena ir gyvens.
2020 01 10
***
Nuo Baltijos krantų, nuo pliažo smėlio
Tau jūros dvelksmą širdyje atnešiu.
Ant delno tau ištiesiu gintarėlį –
Jūratės rūmų skeveldrėlę mažą...
Mums Baltijos pakrantės – tai tyla ir vėtros,
Girgždą kranai nemiegančiojo uosto.
Kai virš bangų mums suklykia žuvėdros –
Taip sava, baltiška, taip širdį glosto.
Su Baltija mes šimtmečiais augte suaugę –
Čia stintos tinkluose, laivai prie estakadų.
O kad ir kur mes būtum, mielas drauge,
Visi keliai prie Baltijos mus veda...
2019 09 15
Atgal
.jpg)
