VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

07.24. Atgaiva

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas

 

Birutės vaikystė prabėgo žydinčiame  Žemaitijos vienkiemyje. Jau nebėra tų didžiulių beržų, nukelti vartai, atvėrę kelią į gyvenimą. Ten pasiliko  vaikiškos godos, smėliuke nebeįžiūrimos pėdutės, gal ir nerealios svajonės... Bet, tikriausiai, būtent iš ten pasiimta ir saugoma tai, kas  svarbiausia – šilti gimtinės jausmai. Visi ateiname iš savo vaikystės. Nieko naujo ir nieko keisto. Ten – pirmosios nepamirštamos tėviškės spalvos, pirmieji, laimingo pasaulio mozaiką apibūdinantys, kvapai, pirmieji pojūčiai: skauda, šalta, gera, baisu... Ten pirmieji negudrūs žaidimai, pirmosios vaikiškos knygelės, pirmasis nepamirštamas spektaklis... – pasakoja ponia Birutė.

               Laikas bėgo, vaikiškos svajos liko svajomis. Ji įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos filialą: Čia  susiformavo suvokimas apie Teatrą ir Literatūrą. Po penketo studijų metų, nepagydomai užkrėsti teatro virusu, studentai užvėrė konservatorijos duris ir pateko į realų gyvenimą.

            Birutė su meile pasakoja apie vieną nuostabiausių Lietuvos kampelių – Trakus. Apie statinius ir žmones. Darbuojantis Trakų kultūros rūmuose nepastebimai pralėkė Birutės Klevickienės keliolika darbo metų.   Teko vykdyti ir teatro pastatymo dalies vedėjos pareigas, ir vadovauti vaikų teatro studijai (pastatyta šešetas spektaklių). Pavyko net įgyvendinti savo svajonę su Trakų Karališkojo teatro aktoriais sukurti spektaklį Vardan meilės! (pagal J. Grušo dramą Barbora Radvilaitė) ir pačiai atlikti Barboros vaidmenį. Gerąja ir vertingiausia patirtimi buvęs dalyvavimas Trakų Karališkojo  teatro veikloje.  Teatrą, 2021 metaisjau minėsiantį kūrybinio gyvenimo 30-metį, 1991 metais, subūręs scenos menui neabejingų trakiečių grupę, įkūrė režisierius Vytautas Mikalauskas. Jos nuomone, Nusišypsojo laimė įsitraukti į šio kolektyvo veiklą. Birutė teigia, kad buvo nuostabūs, nepamirštami, truputį išprotėję, laikai! Teatro branduolį sudarė jauni žmonės. Virė aistros, liejosi ašaros,  pykta ir taikytasi, klystairieškota, žodžiu,  kurta!  Tada, prabėgus keletui metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, visoje šalyje buvo juntamas žiūrovų susidomėjimas mėgėjų teatru. Tad Trakų teatralai savaitgaliais dažnai pasikraudavo neįmantrias dekoracijas, prigriebdavo kostiumus, sėsdavo į suvargusį autobusiuką, vadinamą „kiaule“, ir keliais keleliais dardėdavo per kaimus ir miestelius. Kartais per dieną tekdavo parodyti net po trejetą spektaklių. Žinoma, buvo nelengva, betviską atpirkdavodžiugesys dėkingų paprastų kaimo žmonių akyse!.. Nesvarbu, kad žiemą autobusiukas buvo neapšildomas, ir moterims šąlančias  kojas tekdavo užsikloti teatriniais kostiumais. Nesvarbu, kad pritrūkus benzino kokiame nors užkampyje, vyrams, pasigriebus kibirą, reikėdavo net  keletą valandų klampoti pažliugusiu kaimo keliu iki degalinės... Artistai buvo jauni ir fanatiškai tikėjo tuo, ką darė. Tada visiems  labai reikėjo teatro, reikėjo scenos. Reikėjo artistų ir žiūrovų jausmų  proveržio, atitinkančio Nepriklausomybės dvasią.

            Jos nuomone, režisierius Vytautas Mikalauskas  yra didelis lietuvių dramaturgijos mėgėjas, mylėtojas. Tad 1993 m. teatro repertuare atsirado R. Kaškausko absurdo komedija„Vulkano“ motelio paslaptis, kur Birutei atiteko detektyvės Agotos Kristijonienės vaidmuo.

             O 1994 m.  rampos šviesą išvydo B. Sruogos Dobilėlis penkialapis, tapęs vizitine Trakų Karališkojo teatro kortele. Jame jaunai moteriai buvo patikėtas Rožės Kumpytės vaidmuo. Spektaklis  skleidė ypatingą aurą. Visi vaidinę aktoriai sudarė darnų ansamblį ir, režisieriaus teigimu, puikiai „žaidė“ scenoje. Tai tokia ypatinga artisto būsena, kai įsigyvenęs į savo personažą, jis laisvai ir lengvai, tarsi žaisdamas, improvizuoja, ne tik pats patirdamas didžiulį malonumą, bet ir pakerėdamas žiūrovą. Kai jausmai plaukia iš širdies, žiūrovas jaučia ir supranta. Dirbant su aktoriais mėgėjais, tą pasiekti labai sunku, samprotauja Birutė. Tai pavyksta tik itin talentingam režisieriui. Būtent tokia asmenybė buvęs ir yra Vytautas Mikalauskas.

             Dobilėlis penkialapis pripažintas geriausiu1994 m. Lietuvos mėgėjų teatrų pastatymu. Su juo  apkeliauta visa Lietuva. Dalyvauta festivaliuose ir šventėse Kaune, Jonavoje, Joniškyje, Rokiškyje, Klaipėdoje, Ukmergėje. Su juo pasirodyta Vilniuje Nacionaliniame dramos teatre,  gastroliuota Lenkijoje.  O 1998 m. Trakų Karališkasis  teatras  atstovavo šaliai Norvegijoje vykusiame NEATA ( Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatro aljanso) festivalyje Harštade. Dobilėlis penkialapis suvaidintas net 50kartų.

            1995 m. teatro repertuarą papildėB. DauguviečioŽaldokynė. Ten Birutei skirtas Žaldoko dukters Ievutės vaidmuo. Puikus aktorių kolektyvas ir komedijos meistras Vytautas Miklauskas pelnė gausiausius žiūrovų aplodismentus.  O dar po poros metų publikos teismui pateikimas režisieriaus darbas Į Europą (pagal J. Griciaus komedijąPalanga). Birutė teigia, jog režisierius išmokė vienos paprastos tiesos: – scenoje galima viskas, jei tik tai pateisinama.  Būtina išeiti iš savo komforto zonos. Aktorius neturi bijoti atrodyti keistas ir juokingas, nes tik tada jis tampa įdomus publikai.

            Režisieriui V. Mikalauskui pasukus į politiką, su Karališkuoju teatru ėmė dirbti iš Tauragės atvykęs režisierius Antanas Naraškevičius. Šis kūrėjas, anot Birutės, nustebino visai kitokiadarbo metodikabei pasirenkama originaliaužsienio dramaturgija. A. Naraškevičius į kiekvieną repeticiją ateidavo itin kruopščiai pasiruošęs, jis tiksliai numatė kiekvieną mizansceną,  aktoriams kėlė konkrečius uždavinius, labai gerai žinojo, koks turi būti rezultatas ir kokiomis priemonėmis jo siekti. Tai buvo labai reiklus, teisingas ir principingas žmogus. Režisuojant Antanui Naraškevičiui Trakų kultūros rūmų scenoje 1997 m. gimė tragikomedija Pirkite širdį (pagal I. Bukovčaną), kur Birutei skirtas  grožio konkurso karalienės Dianos vaidmuo. O 2000 m. Trakuose vykusiame pirmajame Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų festivalyje Baltijos rampa režisierius pristatė spektaklį Naktis prieš mūšį,  pagal A. Landsbergio  dramą Vėjas gluosniuose. Šis spektaklis ypatingas tuo, kad jo veiksmas vyko įvairiose  Trakų pilies kiemo erdvėse. O dar po metų, 2001 m. Antanas režisavo Prospero Merimė vienaveiksmes komedijas Dangus ir pragaras bei Moteris – tai velnias, kurios  rampos šviesą išvydo Saldus kelias į pragarą pavadinimu.

            Išvykdamas iš Trakų režisierius A. Naraškevičius paliko scenarijų Prie jūros, parašytą pagal nyderlandų apsakymus. Birutė šiam pastatymui ryžosi 2002 m. Spektaklyje vaidino ir teatro studijos vaikai ir suaugę aktoriai. Vieno – Auklės vaidmens teko imtis jai pačiai. Spektaklis turėjo gilų emocinį-psichologinį užtaisą. Bandyta išsiaiškinti gyvybės ir mirties paslaptis per senyvo žmogaus ir vaiko suvokimo prizmę. Režisierė prisipažįsta, kad šiandien labai norėtųsi vėl susitikti tuos nuostabius vaikus, tada patikėjusius, kad žaidžia prie jūros... 

            Niekam ne paslaptis, jog Trakams, kaip nė vienam Lietuvos miestui, pasisekė – turi nuostabią pilį. Trakų kultūros rūmai turėjo puikią galimybę naudoti Galvės salos pilį daugeliui savo renginių. Taip pat dažnokai vykdavo respublikinės šventės, tarptautiniai festivaliai, lankydavosi vyriausybinės delegacijos, būdavo  pasitinkami užsienio šalių prezidentai.  Birutė  Klevickienė leido sau šiek tiek pasigirti, o gal tik kai kuriomis detalėmis paįvairinti kūrybinį gyvenimą... Juk nedaugeliui teko, apsirėdžius kunigaikštienės Birutės kostiumu, drauge su kunigaikščiu Kęstučiu pasitikti aukštus svečius prie pilies donžono vartų, sveikinti juos didžiojoje menėje, ar maloniai, tarsi svetingiems šeimininkams, pozuoti vidinio kiemelio balkonuose.  Ji teigė, su geriausiais kolegiškais jausmais prisimenanti kunigaikštį (beje, smagus netikėtumas, kad ir realybėje jų vardai sutampa!) - Trakų seniūną Kęstutį Vilkauską. Draugevaidintateatre, pilyje būta kunigaikščiais. Nuostabūs, įsimintini ir turiningi metai! Beje, Birutė tada dar dirbo ir masinių renginių režisiere,  miesto renginiai ir šventės buvo organizuojamos ne tik salos pilyje, bet ir pusiasalio teritorijoje. Kunigaikščiams tekdavo pasirodyti ir Trakų nacionalinio parko Viduramžių šventėje ir Žalgirio mūšio dienai skirtuose žirgų konkūruose. Kultūrinis gyvenimas buvo labai turiningas –  visko ir neišvardinsi! Labiausiai režisierę džiugino tai, kad Trakų kultūros rūmuose  kūrybai ir fantazijai buvo suteikta daug erdvės, šalia visada buvo nuostabūs kolegos: Vilija Babarskienė, Irena Jocienė, Danutė Juraitienė, Violeta Mazrimienė, Vilijus Vaitelis, Stasys Jachimovičius, Statys Karpičius bei daugelis kitų.

            Būdavo kuriami ir režisuojami renginiai įdomūs pačiai kūrybinei grupei. Todėl dalyvaudavo juose visas Kultūros rūmų kolektyvas: nuo vairuotojo ir kiemsargio iki direktoriaus. Visas Trakų miestelis laukdavo išmoningų sezono  atidarymo ir uždarymo renginių, teatralizuoto Padėkos vakaro, Teatro dienai skirtos šventės

            Ir dar – kai kam pabėgimui nuo realybės ir buities ar susikaupusių jausmų išliejimui, Birutės sumanymu, kultūros rūmuose įsteigtas poezijos klubas Rapsodija.  Jame aktyviai reiškėsi Vilija Babarskienė, Loreta Maliužinaitė, Irena Jocienė ir pati režisierė. Klubas pagal mėgstamų poetų eiles rengdavo literatūrines muzikines kompozicijas, susitikimus, poezijos vakarus. Taip gimė kompozicijos K. Černio Negesink mano žvakės bei Gyvenk, kad mylėtum – mylėk, kad gyventum irTariu sudie (pagal lietuvių poetų tekstus),  Gyvenimo erškėtis, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus eilės. Rengiami poezijos vakarai ir  skaitymai, pasirodymai  Trakuose  bei rajono miesteliuose. Pasak Birutės, tai buvo tikra atgaiva sielai, padedanti išgyventi susvetimėjusiame, sumaterialėjusiame pasaulyje.

            Padėjo žmonėms dovanojami iš vaikystės išsaugoti nemeluoti, tikri jausmai – atgaiva sielai.

           

 

 

 

Atgal