VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

11.13. Alvydas Valenta: „Jei jaunystėje per dvi dienas nieko neparašydavau, sukildavo spaudimas“

Monika Baltrušaitytė

Šiandien rašytojui, žurnalistui Alvydui Valentai spaudimas sukyla dvi dienos prieš sėdant rašyti. Bėgantys metai pakeitė santykį su rašymu – seniau tai buvo skysta terapija, o šiomis dienomis poetas sako rašąs mažai, sunkiai ir su naujomis knygomis į viešumą nelendąs.

 

O naujas kūrinys – jau ant rašytojo stalo. Kiekvienai Homero giesmei A. Valenta sukūrė po eilėraštį ir visi jie nugulė ką tik išleistoje knygoje „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Jos pavadinimo, sako poetas, vidurnaktį pažadintas iš gilaus miego tiksliai turbūt nepakartotų. Apie ilgo pavadinimo istoriją, atrastas amerikas, mitologinį šunį Argą, virtusį lietuvišku Brisiumi, apsėklinti vedamą karvę ir apie kažkurioje dimensijoje galimai egzistuojančias „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijas, apie kurias meno pasaulis nieko nežino, viešumoje dažnai šmėžuoti nelinkęs Alvydas sutiko papasakoti truputį daugiau.

 

Knygos anotacijoje rašote, kad šio eilėraščių rinkinio sudarymas užtruko apie penkiolika metų. Gal pamenate, kaip gimė pirmieji jūsų tekstai su „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmių citatomis?

 

Dabar nepamenu, kaip ir kada atsirado pirmieji. Kaip rašau anotacijoje, nuorodų į antiką mano tekstuose yra nemažai. Kai parašiau pirmąjį eilėraštį su Homero citata, kai tokių eilėraščių susikaupė apie dešimt ar penkiolika, šovė nedrąsi mintis, kad kiekvienai Homero giesmei galima parašyti po komentarą ar prierašą.

Alvydas Valenta. Nuotr. Aut. Kęstutis Svėrys

 Knygos viršelis. Nuotr. Autorius Rokas Gelažius

Gerai prisimenu, jog 2008-aisiais parašiau prierašą dešimtajai „Iliados“ giesmei „Dolonėja“. Joje pasakojama, kaip Odisėjas ėjo į žvalgybą. Taip kasmet parašydavau po du, tris ar keturis tekstus.

 

Filosofas, filologas Naglis Kardelis pastebi, kad Homeras „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ užrašo gryniausią įvykių esmę išvengdamas nereikalingų smulkmenų. Jumyse, anot jo, homeriška yra tai, jog eilėraščio leitmotyvu pasirenkate vieną, kertinę eilutę iš kiekvienos Homero poemų giesmės. Kiek kartų perskaityti Homerą reikėjo, kad galėtumėte apčiuopti kiekvienos giesmės esmę ir išgryninti jos charakterį iki vienos eilutės?

 

Atsakyti, kiek kartų reikėjo perskaityti, negaliu, nes tuo metu, kai šie tekstai atsirasdavo, kai jie iššokdavo, Homerą skaičiau gal keliasdešimt kartų. Skaitydavau tai vieną, tai kitą giesmę, skaičiau daugybę kartų, bet atskirais prisėdimais, atskirus epizodus.

Kaip pavykdavo apčiuopti esmę? Ji tiesiog suskambėdavo. Pavyzdžiui, minėtojo prierašo apie Odisėjo ėjimą žvalgybon eilutės iššoko viešint viename tarptautiniame renginyje. Buvo liepos mėnuo, sėdėjau kambaryje ir pirmosios eilutės suskambo galvoje. Tyli naktis, šventa naktis – Stille Nacht, heilige Nacht – kalėdinė giesmė. Tekstas man netikėtai baigiasi Salomėjos Nėries eilėraščio „Vilnele, bėk į Viliją“ eilutės parafraze – visiška priešingybe. Pradžios ir pabaigos eilutės atstovauja skirtingiems tikro ar tariamo sakralumo laukams, bet panorau jas susieti.

Panašiai nutiko ir su septynioliktąja „Odisėjos“ giesme, kurioje minimas mitologinis šuo Argas. Pamaniau: kodėl jis negalėtų būti Brisius? O gal Brisius buvo Argo palikuonis? Juk Galėjo! Kita mintis, šovusi tą akimirką, buvo apie neteisingą istoriją, kalbančią apie bankininkus, rotšildus, generolus ir kitus įtakingus valstybės vyrus, o ne apie džiovos palaužtus jaunus rašytojus, tokius kaip Jonas Biliūnas. Taip atsirado šis tekstas, panašiai dienos šviesą išvydo ir kiti.

 

Jūsų knygoje gausu intertekstų, polemikos su žymiais mąstytojais bei rašytojais. Mitologinis šuo Argas tampa lietuviškuoju Brisiumi, o Froidas, Nyčė, Graikija, lietuviškasis kaimas, rinkimai, girtuoklystė ir vedama apsėklinti karvė puikiai dera tarpusavyje, nesipjauna. Tekstams iškoduoti reikia tam tikro žinių bagažo, juolab, kad ir jūsų aliuzijos dažnai nėra visiškai tiesmukos. Ar gausybė intertekstų – natūrali jūsų rašymo maniera? O gal tikslingai audžiate šį voratinklį, nes norite mesti intelektualinį iššūkį savo skaitytojui?

 

Veikiausiai intertekstai yra tam tikra mano rašymo maniera. Nuorodų į kitus tekstus ir kūrinius daug ir net per daug. Tačiau kalbant apie šią knygą, žmogus, bent truputį nusimanąs apie literatūrą, supranta, kad nei Homero, nei Dantės, nei Šekspyro tiesmukai neperrašysi. Nieko iš to neišeis.

Kai atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, jog kažkur yra arba gali egzistuoti „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms iliustracijoms.

Iliustracijoms dažniausiai būdinga ne tiesmukai atvaizduoti knygos turinį, o šiek tiek nukrypti nuo temos. Rašydamas prierašus joms, taip pat nukrypstu. Šitaip gimsta intertekstai ir įvairūs minčių šuoliai. Beje, kokiomis aplinkybėmis gimė eilėraštis apie apsėklinti vedamą karvę, jau nebepamenu.

 

Prieš tai išleistoje knygoje „Hormonai – visi išsislapstė“ taip pat radau karvę.

 

Ten – Kretos bulius. Vaikystėje turbūt metus gyvenome veislininkystės stotyje, kurioje ganėsi buliai. Pamenu, visi jų bijojo. Tai – epizodas iš ankstyvos vaikystės, nedidelis atminties fragmentas. Zootechnika nesidomiu, karvių apsėklinimas nėra mano gyvenimo tema, bet filosofiškai žiūrint, tie buliai ir tos karvės galėjo būti kilusios iš saulės dievo Helijo bandos.

 

Viename eilėraštyje iš ankstesnės jūsų knygos lyrinis subjektas pripažįsta, kad antika, mitologija, kolumbais, nuotykių knygomis susižavėjo vaikystėje, nes tai buvo būdas ištrūkti iš niūrios sovietinės kasdienybės, o vaizduotė buvusi didi pokštininkė, tamsiais lapkričio vakarais galėjusi niūrią mokyklą paversti Spartako sukilėlių stovykla. O kaip visa tai atradote jūs? Galbūt tame tekste esama autobiografiškumo?

 

Autobiografiškumo čia labai daug. Vaizduotė vaikystėje, paauglystėje išties krėtė man pokštus ir tai, ką rašau, yra gryna tiesa. Galėdavau pabūti ir Spartako stovykloje, ir Kolumbo laive, ir kokioje nors Polinezijos saloje pas laukinius. Vaizduotė man yra iškrėtusi ir piktesnių pokštų, bet apie juos – kita proga.

 

Graikų ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs / užutėkiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir pasaulis tapo baigtinis.Šis tekstas –ankstesnės jūsų knygos vėliavnešys. Man pasirodė, kad jis išpranašauja būsimą knygą, kurioje visiškai atsiveriate antikinei kultūrai. Ar ši pranašystė buvo tyčinė, ar tai – tik gražus sutapimas, juolab, kad ir ankstesnėje kūryboje būta antikos apraiškų?

 

Tai – tik gražus sutapimas. Rašydamas šį eilėraštį, apie būsimą knygą tikrai negalvojau, nors ji jau buvo beveik baigta ir trūko tik kelių giesmių. Tuo tekstu turbūt norėjau pasakyti, kad pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Graikų, romėnų panteonai gali būti šalia, bet, kalbant tiesmukai, kiekvieno žmogaus hormonai diktuoja jo kelią ir patirtį. Kai jų nebelieka ar lieka mažiau, tai kas tada? Belieka tik mirę panteonai. Nors jų ir neatmetu, bet jie yra tik panteonai.

 

Skirtumas tarp „Hormonų“ ir „Prierašų“ labai ryškus – jeigu „Hormonuose“ dominuoja neišvengiamybės, laiko tėkmės, prabėgusios jaunystės, nueito kelio motyvai ir minorinės nuotaikos, tai „Prierašai“ dvelkia jaunatvišku veržlumu, čia žaižaruoja karas, meilė, aistros, politika. Ar galima sakyti, kad kiekviena išleista knyga ir joje atsiskleidžiančios nuotaikos yra tarsi paminklas tam tikram jūsų gyvenimo etapui?

 

Tam tikra prasme turbūt taip, tik gal ne paminklas, o tam tikro etapo išraiška. Tekstai iš paskutinės knygos, iš „Prierašų“, kaip jau kalbėjome, stalčiuje gulėjo gal penkiolika metų. Šis etapas buvo labai ilgas, jame visko gausu: ir mažoro, ir minoro, skirtingo kalbėjimo ir moduliacijų, skirtingų žiūros taškų.

Filologai, filosofai, kultūros žmonės, rašantys apie graikų pasaulį, pastebi, kad tai buvo jaunas, gimstantis pasaulis, jauna, veržli kultūra. Pavyzdžiui, Trojos karas tapo visų ateityje įvyksiančių karų provaizdžiu. Be abejo, kad veržlumo ten daug, o ir herojai, kaip pastebi N. Kardelis, dažnai būna ūmūs, nesutramdomi, aistringi.

 

Naujausio jūsų kūrinio pavadinimas skamba gana akademiškai, gal netgi nepoetiškai. Ar jo galvojimas – daug apmąstymų reikalaujanti užduotis, ar pavadinimai gimsta spontaniškai?

 

Pavadinimai paprastai gimsta sunkiai. Nežinau, kurios mano knygos pavadinimas būtų atsiradęs lengvai. Dažniausiai juos sugalvoju paskutinę akimirką, paskutinėje knygos leidybos stadijoje. Apie naujausios knygos pavadinimą galėčiau daug kalbėti. Porąkart bandėme teikti paraišką kultūros tarybai su kitu pavadinimu, nes manėme, kad šis yra per ilgas. Netgi nepamenu, koks buvo ankstesnis pavadinimas. Gal „Prierašai epų paraštėse“?

Kai knygą ėmėsi leisti asociacija „Slinktys“, jos vadovas Juozas Žitkauskas pastebėjo, kad ilgasis pavadinimas skamba geriausiai. Iki paskutinių dienų tiksliai nežinojau, koks bus knygos pavadinimas. Jeigu mane kas pakeltų vidurnaktį ir paklaustų, turbūt ir šiandien tiksliai jo nepakartočiau.

 

Pavadinimo galvojimas buvo komandinis darbas?

 

Ne visai – keli galimi variantai egzistavo mano galvoje ir kompiuteryje jau seniai, jie buvo užrašyti, bet galiausiai pasirinkome tokį, koks yra, ir jį šlifavome.

 

Kaip reaguojate į kritiką? Ar laukiate recenzijų, ar jums svarbi kitų nuomonė?

 

Kadangi apie ankstesnes knygas recenzijų buvo parašyta nedaug, sunku apibrėžti ir savo santykį su kritika. Jeigu žmogus nėra visiškas narcizas, vienaip ar kitaip į kritiką bei pastabas reaguoja. Ir aš reaguoju. Jeigu reaguočiau į kiekvieną kritiką ir į visas pastabas, galimai prarasčiau dalį savasties. Reikia rasti aukso vidurį, tik kur jis yra?

Kalbant apie kritiką ir tekstus labiau apibendrintai, norėtųsi papasakoti, kaip keitėsi mano santykis su rašymu – tiek poezijos, tiek publicistikos. Juokauju, kad jeigu jaunystėje per dvi dienas neparašydavau nė trumpiausio tekstelio, man imdavo kilti kraujo spaudimas. Dabar spaudimas sukyla dvi dienos prieš sėdant rašyti. Seniau rašymas buvo skysta terapija, o šiandien tos terapijos neliko – rašau nedaug, nelengvai, nelendu su savo knygomis į viešumą, todėl ir kritikos mažai sulaukiu. Šiandien rašymas prilygsta meditacijai, nes galiu ilgiausiai prasėdėti prie vieno sakinio ir tam, kas parašoma per penkias minutes, man gali prireikti pusvalandžio ar valandos. Tai ypač aktualu kalbant apie pirmuosius sakinius, pirmąsias poetinio kūrinio eilutes.

 

O koks jūsų santykis su šiandieniniu literatūros pasauliu, literatūriniu vyksmu? Ar sekate naujienas, dalyvaujate skaitymuose ir kituose renginiuose?

 

Seku kultūrinę spaudą, domiuosi kolegų išleidžiamomis knygomis, neskaitau visų naujienų iš eilės – nesu jų žinovas, bet nesu nuo jų ir atšokęs. Renginių ir literatūros pasaulio per metus man prisireikia maždaug porąkart, tad sudalyvauju „Poezijos pavasaryje“ ir „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Šiuose renginiuose pasikraunu ir pasisemiu tiek, kiek manyje telpa. Hermanno Hesse žodžiais į šį klausimą atsakyčiau šitaip: vita activa ir vita contemplativa. Negaliu visąlaik būti fazėje vita activa, nes tapčiau bėgantis, griebiantis, vartojantis. Tačiau ir nesu visiškai kontempliatyvus. Taigi viskas juda nuo vita activa iki vita contemplativa, o paskui priešingai – nuo contemplativa prie activa.

 

Naujoje ir ankstesnėje knygose esama kelių užuominų apie Kolumbo atrandamą Ameriką. Kiek amerikų per savo gyvenimą jums pavyko atrasti?

 

Tai – jau labiau ne literatūrinis, o psichologinis klausimas. Turbūt įdomiausia, kad tas amerikas atradus, paaiškėja, jog čia – visai ne Amerika. Manau, gyvenime svarbiausia ne atradimas, nes atradęs dažnai nusivili ir pamatai, kad ten – visai ne tai, ką įsivaizdavai, bet plaukimas, ieškojimas, vidinė būtinybė atrasti nežinomą žemę.

 

Galiausiai norisi užduoti klausimą, kuris gal ne tiek aktualus būsimiems knygos skaitytojams, kiek patenkins mano smalsumą. Amor fati – likimo meilė, / po daugelio šimtmečių ištars filosofas –  / Dioniso draugas –  ir pasiners į beprotybės sutemas. Šitaip baigiasi eilėraštis „Dievų pasitarimas. Atėnė padrąsina Telemachą“. Kodėl Nyčė vadinamas Dioniso draugu, jeigu jis griežtai pasisakė prieš alkoholį ir gėrė tik vandenį, kartais – pieną?

 

Dionisas dažnai vaizduojamas ekstazėje, šokantis, klajojantis, o Joachimo Köhlerio knygoje „Paskutinis Nyčės sapnas“ esama scenos, aprašančios, kaip Nyčė nuogas šoko kažkokiame Šveicarijos ar Italijos pensione. Savo veikla, savo ekstazėmis ir įžvalgomis Nyčė artimas Dionisui. Tokį įspūdį susidariau perskaitęs bent tris knygas apie jį. Tiesa, neskaičiau paskutinės – Sue Prideaux „Aš esu dinamitas!“. Tačiau kitas į lietuvių kalbą išverstas knygas apie Nyčės gyvenimą perskaičiau.

Nors dabar neprisimenu konkrečių citatų, bet susidariau įspūdį, kad tarp Nyčės ir Dioniso esama gana akivaizdaus artumo. Bent jau didesnio nei tarp Nyčės ir Apolono. Man pačiam daugelį kartų artimesnis yra Apolonas. Nesakau, kad esu abejingas dionisiškai ekstazei, svaiguliui, užsimiršimui, bet ilgiau užsibuvus Dioniso valdose, kyla nepaaiškinamas noras sugrįžti į Apolono prieglobstį.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

 

Atgal