VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

11.20. Vaikystėje gelbėjęs draugus ir nuskriaustuosius, šiandien vertina tradicines vertybes

Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos

 bibliotekos vedėja

   Atviras, įdomus, inteligentiškas, turintis savo nuomonę, kupinas entuziazmo, nenustygstantis vietoje... Tai tik kelios savybės, kurios slypi Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio gimnazisto Jono Trumpos vidiniame pasaulyje. Su juo visada įdomu pasišnekučiuoti. Gerbiamas Jonas atsivėrė ir šį kartą... Esi gimnazistas. Gyvenimo kelio atkarpa nueita dar labai trumpa. Kokį save prisimeni vaikystėje?

Jonas Trumpa

Prisimenu save išdykusį, smalsų bei mėgstantį leisti laiką su bendraamžiais. Tokioje visiškoje vaikystėje, kai dar lankiau darželį, žaidžiant karą ar bet kokius kitokius žaidimus, visuomet kažkodėl jausdavau, kad man reikia aiškinti, įterpti savo nuomonę, kažką pasakyti, nors ir nelabai protingo... Vaikystėje nemokėdavau patylėti, reikėdavo gelbėti draugus, nuskriaustuosius ir panašiai. Darželyje visuomet prasimanydavau sau kažkokios nestandartiškos veiklos, taip jau sutapo, jog visiems bendraamžiams ji būdavo įdomi ir jie visuomet prašydavo, kad galėtų žaisti  mano sugalvotą žaidimą, tuomet aš tapdavau savotišku lyderiu ir jausdavausi gerai. Atsimenu, kad net būdamas penkerių į viską žvelgiau su savo požiūriu, jog aš jau suaugęs, didelis. Dabar juokinga, bet tuomet jaučiausi labai brandus. Lankiau SOS vaikų kaimo darželį Vilniuje. Mums, kaip vaikams iš šeimų su tėvais, meile bei rūpesčiu buvo labai naudinga susidurti su vaikais, kurie to neturėjo. Jie to mokėsi iš mūsų, o mes mokėmės juos suprasti, užjausti, priimti, padėti. Pradėjęs eiti į pirmą klasę, susidūriau su genetine sąnarių liga, kuri mane pasodino į neįgaliojo vežimėlį ketveriems metams. Techniškai, aš judėti galėjau, vaikščioti taip pat, tačiau gydytojai tai daryti griežtai draudė. Man, tokiam jaunam ir aktyviam, buvo ganėtinai sunku prisiversti klausyti tokių rekomendacijų. Per visą tą laikotarpį teko išgyventi daugybę nemalonių situacijų, tačiau tai užgrūdino, išmokė nepasiduoti, kovoti, leido pažinti savo silpnąsias ir stipriąsias puses.

Ką Tau reiškia gimtinė?

   Pas mane jos yra kelios, tai yra ir Vilnius, ir Rokiškis, ir Sartų apylinkės, vien dėl to, nes aš gimtinę suprantu kaip be proto brangią vietą ir ten gyvenančius žmones, kurie darė didelę įtaką man ankstyvame asmenybės formavimosi laikotarpyje. Aš savo gimtinėms jaučiuosi dėkingas, o kartu ir skolingas, kaip manimi rūpinosi, augino, taip ir aš trokštu rūpintis tais žmonėmis bei vietomis, todėl tikrai ketinu neatsiriboti nuo jų visą gyvenimą.

Esi energingas ir aktyvus visuomenininkas. Kas Tau šiandien svarbiausia? Ar lieka laisvo laiko?

   Prieš mėnesį baigiau visas savo iki šiol turėtas visuomenines veiklas, kurių turėjau nemažai, finišavau su mūsų rinkimų apygardos kandidatų į LR Seimą antrojo turo debatais. Dabar man svarbiausia sklandžiai susikoncentruoti į mokslus, įtikinti mokytojus, jog aš nesu „vietomis gabus, bet nerimtas“ ir kad man galvoje ne „pavasariai“ bei gerais rezultatais pabaigti mokyklą. Norėčiau bei galėčiau tęsti visuomeninę veiklą Rokiškyje, turėjau svajonę įsteigti debatų klubą, gal dar spėsiu, tačiau manau dabar geriau pasistengsiu dėl studijų ir ateityje sukursiu visuomenei daugiau pridėtinės vertės kaip tikrai savo sritį išmanantis specialistas.

Mano kuklia opinija, laisvo laiko visuomet galima rasti pas žmones, kurie savo laiką planuoja. Laisvas laikas taip pat suplanuojamas poilsiui, draugams, šeimai, hobiams. Tačiau jei Jūsų klausimas būtų - ar paroje tamstai užtenka valandų? Tai vienareikšmiškai pasakyčiau, jog ne, nes daug dalykų nespėju padaryti, ar nespėju padaryti tinkamai dėl laiko stokos.

Kas temdo jaunų žmonių padangę, o gal nutvieskia šviesiais spinduliais?

   Mano nuomonė šiuo klausimu gali pasirodyti kontraversiška, tačiau per sąlyginai nemažą kaip jaunuoliui patirtį, susidūriau su daugybe įvairių atvejų. Jų dabar neišvardysiu, nes interviu galėtų būti vien tik apie tai, tačiau jei trumpai, tai labiausiai kliudo baimė, pavydas bei stereotipai. Šių neigiamų jausmų ar visuomenės normų inspiruotų kenkiančių veiksmų aš ir kolegos sulaukdavome ganėtinai dažnai. Kliudo ne tik kai kurie vyresni žmonės, kurie bijo, kad mes atėję sugriausime ką jie kūrė ilgus metus ar priversime juos dirbti, aiškintis kodėl dalykai veikia blogai, bet ir bendraamžiai, kurie pavydi, nesupranta, išjuokia, nepalaiko, pataikauja ir taip toliau. Manau, jog tamsumos daugiau, negu spindulių, tačiau jų taip pat nemažai yra jauno žmogaus padangėje. Pavyzdžiui mano mokytojai, visuomet mane palaikė, suprato ir netgi duodavo patarimų, kuriuos aš pritaikydavau savo visuomeninėje veikoje. Tėvai bei šeima, draugai, bendraminčiai visuose Lietuvos kampeliuose, kai kurie visuomenininkai, kai kurie vietos verslininkai, kai kurie savivaldybės tarnautojai, visuose kampeliuose yra įvairių žmonių, kurie palaiko. Sakyčiau, jog aš jaučiu daug nepasitikėjimo ir nenoro suprasti, tačiau pozityvo pakanka judėti į priekį ir visa tai keisti. Tikrai yra daug gražių pavyzdžių, kuriuos aš labai vertinu.

Kokias vertybes vertina jauni žmonės?

   Nemanau, kad galima atsakyti bendrai, dėl to, nes jauni žmonės būna labai įvairūs. Charakterizuoti jaunuolio aš nedrįsčiau, tačiau man ir mano aplinkoje esantiems jaunuoliams svarbios tradicinės vertybės kaip tiesa, laisvė, meilė, šeima, tikri draugai, savirealizacija, kūryba, pasaulio ir šalies gerbūvis. Na ir būtų galima vardinti be galo, galiu pasirodyti lėkštas, tačiau taip yra. Iš tiesų, tai bendraamžiuose dažnai nepastebiu šių vertybių, man dėl to liūdna.

Kas Tavo kartai yra autoritetai? Gal gali išvardinti juos?

   Žinau, kad daug bendraamžių autoritetais laiko tam tikras muzikos pasaulio žvaigždes, influencerius ar aktorius. Aš autoritetais laikau įvairius kūrėjus, visuomenės veikėjus, kurie man imponuoja, kurie turi tokių savybių, kurias ir aš norėčiau turėti. Maniškiai: Vinstonas Čerčilis, Juozas Tumas- Vaižgantas, Dalia Grybauskaitė, Valdas Adamkus, M. K. Čiurlionis, Arnoldas Pranckevičius, Alfredas Bumblauskas, tėtis su mama, abu seneliai, aš jų turiu žymiai daugiau, čia tik keletas, įkvepiančių asmenybių aplink apstu.

Ką manai apie žmonių emigraciją iš Lietuvos?

   Aš manau, jog kol ta emigracija yra iš kažkokio reikalo, pavyzdžiui, poreikio susirasti darbą, noro studijuoti kokybiškesnėse studijų programose ar sukurti vienalytę šeimą - tol viskas gerai ir tai nėra aspektai, kurie mane pernelyg jaudintų, žinoma šias problemas valstybė turėtų spręsti, bet tai nėra kritinė žala. Kritinė žala yra tada, kai emigracija iš Lietuvos įvyksta žmonių širdyse, kai jie ja nustoja rūpintis ir jai kažką jausti, tai man yra nesuprantama, juk atrodytų, kad ir kaip čia bebūtų, vis vien norisi likti ir pačiam viską keisti, tvarkyti, grąžinti, kurti. Pasidavimo akto aš nesuprantu.

Rokiškis po dešimt metų... Kokį jo nupieštum paveikslą?

   Aš tikiuosi, jog Rokiškis po dešimties metų pritrauks daugiau verslų, kurie sukurs daugiau gerų darbo vietų, atvažiuos daugiau žmonių, kultūra ir viešasis gyvenimas klestės, plėsis, aš labai nenorėčiau, jog tai liktų valstybės pasienio miestelis su nedaug gyventojų, išsilaikantis vien iš žemės ūkio. Nesu specialistas, tačiau naiviai mąstau, jog miestui reikia daugiau ekonominio potencialo ir natūraliai pradės augti visos kitos sritys. Dar tikiuosi, kad Rokiškyje atsiras nors viena mokykla, pilnai pritaikyta moksleiviams su judėjimo negalia, nes man tai svarbu. 

Tavo studijų planai dėliojami Lietuvoje, užsienyje?

   Turiu daug alternatyvių studijų  planų, nemaža dalis jų ir Lietuvoje. Planuoju studijuoti socialinius mokslus, tad svarstau apie galimybę studijuoti Britanijoje, Prancūzijoje arba Olandijoje, ten, tam tikruose universitetuose, šios srities studijos garsėja aukšta kokybe, vien dėl to ir galbūt dar dėl galimybės mokytis kitas kalbas, mane ten ir traukia, šiaip mielai pasilikčiau ir Lietuvoje, čia studijuoti yra daug pliusų, bet kokiu atveju, net jeigu ir liksiu studijuoti Lietuvoje, norėčiau pamėginti tolimesnes studijas tęsti užsienyje. O jeigu studijuosiu užsienyje, be abejonės kurti šeimą grįšiu į Lietuvą.

Kokie komplimentai Tau glosto širdį?

Man tiesiog patinka, kai žmonės įvertina mano darbą arba parodo už tai nors šiek tiek pagarbos ar dėkingumo, tai motyvuoja nenustoti stengtis.

Mielas Jonai, dėkoju Tau už atvirą ir nuoširdų pokalbį. Smagu buvo pasišnekučiuoti. Tegu Tave lydi sėkmė, entuziazmas, stiprybė ir neapsakoma meilė gyvenimui.                                                                                                   

Atgal