Kultūra, menas
2024.11.13. LEGENDINIS HUMORO ŽURNALAS „ŠLUOTA“ – linksmas sovietmečio veidrodis
Kęstutis K. Šiaulytis
Kam teko dalyvauti anų laikų šlovingose komunizmo statybose, prisimename kaip rūpestingai buvo prižiūrimos mūsų mintys, liežuviai ir ausys. Visuotiniai įtaigios gražbylystės seansai vyko neeilinių suvažiavimų, įvairiausių sąskrydžių bei kasdienių susirinkimų, posėdžių salėse, jaukiuose kabinetuose, darbo kolektyvų popietėse. Kino teatrų prietemoje buvo tramdomos upės, į kosmosą kilo raketos, skambėjo komjaunuoliškų statybų dainos, televizijos ekranų stiklainiuose linksmai dūzgė rugiapjūčių kombainai ir audėjų staklės, dūmojo traktorių ir gamyklų kaminai, šypsojosi darbo pirmūnai ir mažakalbiai agronomai, o plačios, tik dvi kapeikas kainuojančios popierinės dienraščių drobės mirgėjo vis gerėjančių gamybinių rodiklių ataskaitomis. Keista, bet tame darniame liaudies maudymo ir (per)auklėjimo turnyre buvo leista dalyvauti, kiek kitokias meninės hipnozės formas skleidžiančiam spaudos organui – satyros ir humoro žurnalui „Šluota“. Ta, lyg iš dangaus nukrito, plačiu ražų sijonu įsisuko 1956-aisiais.
Nuotraukoje, Neringos Klumbytės “Autoritarinis juokas”
Mėgstančių pašposauti, linksmžodžiauti, Lietuvoje niekada netrūko, tad naujoji spaudos tarnaitė greit susilaukė daug kavalierių. Teisėtais žurnalo autoriais save laikė ir skaitytojai – mat humorą neužtenka sukurti, smagaus dūksmo reikia turėti ir norint jį suprasti.
Kaip legendose porinama, gal laumės lėmė, gal kokie CK pinčiukai apsiriko, o gal tik laimingo atsitiktinumo dėka, žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas jaunas, drąsus žurnalistas Juozas Bulota. Jo šokdinama skaitytojų meiliai praminta „Šluotelė“, netrukus buvo spausdinama šimtatūkstantiniu tiražu, kiekvieną atskirą egzempliorių griebdavo vartyti-tyrinėti ne tik jį įsigijęs pirkėjas, bet ir visas jo šeiminykščių, kaimynų, bičiulių – humoro mįslių lukštentojų būrelis. Taigi, kažkam apsiskaičiavus, gebančių aštria satyriko akimi regėti socialistinę tuometybę, daugėjo lyg pavasarinių Nemuno vandenų ties Šilute.
Dabar nutraukiu šią mielą poringę, nes, ką tik pasirodė apkūni (344 p.) knyga skirta legendinei „Šluotai“ – „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“. Autorė – Neringa Klumbytė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė, Havighursto centro Rytų Europos, Rusijos ir Eurazijos studijų Lietuvos programos direktorė. Veikalą anglų kalba 2022 metais išleido Kornelio universiteto leidykla (286 p.), mūsakalbį, papildytą naujomis autorės įžvalgomis – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, vertėja Daiva Litvinskaitė.
„Šluotos“ žurnalo viršelis. Dailininkas Andrius Cvirka
„Šluotos“ žurnalo viršelis. Dailininkas Algirdas Šiekštelė
Piešinys „Šluotos“ žurnalo viršeliui. Dailininkas Kęstutis Šiaulytis
Perkeliu čia, paskutinę ant lietuviškojo leidinio galinio viršelio spausdintą pastraipą – „„Autoritarinis juokas“ atskleidžia Lietuvos visuomenės sovietizacijos ribotumą. Nors autoritariniai režimai formuoja kasdienybę ir siekia kontroliuoti privačius gyvenimus, autoritarizmas nugalimas ne tik revoliucijose, bet ir per kasdienines istorijas ir juoką.“ Pasakyta, parašyta – lyg užantspauduota! „Humoras – dalykas rimtas!“, sakydavo ir „Šluotos“ skaitytojai...
Mačiau, stebėjau, kaip Neringa Klumbytė prieš gerą dešimtmetį ėmėsi „Šluotos“ – o ta, tarsi sūkurys pagrobė žaviąją mokslininkę. Jos laukė gal devyni šimtai žurnalo numerių pasirodžiusių iki 1994 metų (leidžiamas buvo du kartus per mėnesį), redakcijon plaukę skaitytojų laiškai, dabar saugomi valstybiniuose archyvuose, bei, ten irgi sugulę rankraštiniai redakcijos dokumentų segtuvai ir bylos. Neringa, vasaromis atvykusi į Lietuvą skubėjo susitikti su žurnalą rengusiais redaktoriais, dailininkais, „Šluotos“ bendradarbiais. Žurnalistas Juozas Bulota jaunesnysis, atvėrė mokslininkei savo tėvo, rašytojo, žurnalisto, vyriausiojo „Šluotos“ redaktoriaus Juozo Bulotos (1918-1994) archyvus. Sovietmečio klystkeliais kartu su mumis ėjusį legendinį humoro žurnalą autorė knygoje aptarė ir platesniame, istoriniame kontekste, tad „Šluotos“ ražų sijonas tarsi pasipildė dar ir plačia moksline prijuoste. Pasinėriau į „Autoritarinį juoką“ kaip į kokį mokslinį romaną – netikėčiausiais rakursais veriasi ano meto periodinės leidybos peripetijos, žurnalistų, redaktorių kūrybos laboratorijos, honorarų ir kitokia politika. Dėkoju Neringai Klumbytei, visų, ano meto humoro kūrėjų vardu!
Atgal
