Kultūra
05 23. Įsižeidimas dėl ironijos
Juozas Misevičius
Esama žmonių, kurie stokoja humoro jausmo. Kartais gerokai. Ir neduokdie tokį užkliudyti... Taip atsitiko „Lietuvos aidui“ (2014 05 10, Nr. 103-105, p. 9) paskelbus prof. Arnoldo Piročkino laišką šio laikraščio vyriausiajam redaktoriui apie Vaclovo Volkaus straipsnelį „Vasaliniam nuolankumui – ne“ (žr. „Lietuvos aidas“, 2014 05 03, Nr. 97-99, p. 2). Profesorius ironiškai nurodo porą to straipsnelio tikrai stebinančių faktinių klaidų – Martyno Mažvydo ir Kristijono Donelaičio biografijose.
V.Volkus imasi plunksnos ir atsako rašiniu „Ponas Arnoldai Piročkinai, nemylite Jūs Lietuvos, lietuvių kalbos“ (žr. „Lietuvos aidas“, 2014 05 17, Nr. 109-111, p. 7). Jis šiuo rašiniu atsikerta profesoriui – netgi čiumpa iš kampo ten laikomą politikos bei ideologijos kuoką ir ima „įžeidėją“ kaip reikiant talžyti!
Kad ir keista, V.Volkus, neįsigilinęs į prof. A.Piročkino laišką „Lietuvos aido“ vyriausiajam redaktoriui, kažkodėl save įtikina, jog laiško autorius: „(...) apėjęs mano rašinio“ (t.y. str. „Vasaliniam nuolankumui – ne“) „turinio esmę nepagrįstais, nekorektiškais išsišokimais bando kompromituoti tuos susirūpinusius mūsų tautos savasties – kalbos išlikimu“. Ir šiaip, ir taip varčiau laiško publikaciją, bet jame ir pro didinamąjį stiklą neįžvelgiau, kad ten būtų aptariamos minėto straipsnelio mintys ar jo esmė (teisybę sakant, jam netrūksta patriotiško įkvėpimo). Ten nėra jokių viso straipsnelio apibendrinimų, kaip teigia V.Volkus, o teiškeltos dvi šiurkščios jo klaidos ir iš tikrųjų pabarstyta ironijos pipirais.
Tačiau tai, kaip V.Volkus užsipuola prof. A.Piročkiną, - stulbina, juo labiau kad jis apie profesorių rašo: „Nuo 1968 m. ir vėlesnė šio žmogaus partinė ir darbo karjera man nežinoma.“ Niekaip netelpa galvoje, kodėl tokia riba nubrėžta, kai šiam žmogui primetamas solidarumas su „nepriklausomos Lietuvos valdžioje išlikusiais“ „persivadinusiais bendrapartiniais“, juk kritikuotojas pradžioje pasisakė, kad apie jo veiklą po 1968 m. nežinąs. Tad iš pradžių vaizduotėje susikuriamas baubas, kurio sąmonė „supančiota ideologiniais pančiais“, kuris „nesuvokia (...) keliamos lietuvių kalbos išlikimo problemos“. Tada kritikuotojas ir puola tą blogiuką įnirtingai kaip liūtas. Turbūt ne vienas, bent kiek pažįstantis prof. A.Piročkiną, perskaitęs jo „charakteristiką“ aptariamame rašinyje, gardžiai kvatojo susiėmęs už pilvo.
Gaila, kad V.Volkus nepasistengė atsiversti vėlesnių prieinamiausių informacijos šaltinių ir ten pasiskaityti, kad jis nepastebėjo „Lietuvos aide“ išspausdintų prof. A.Piročkino straipsnių. Kiekvienas šiek tiek labiau išprusęs Lietuvos žmogus, kuris domisi gimtąja kalba, tikrai žino apie prof. A.Piročkino mokslinę pedagoginę veiklą ir jo nuopelnus lietuvių kalbai, meilę ar nemeilę Lietuvai, lietuvių kalbai.
Tuo būtų galima ir baigti šią repliką. Bet vis dėlto pasidarė įdomu, ar V.Volkus mokosi iš savo klaidų. Štai skaitome čia aptariamą jo rašinį, kurio 4-5-oje eilutėje iš viršaus prof. A.Piročkino mokslinė specializacija pervardyta iš filologijos mokslų į filosofijos: „filosofijos mokslų kandidatui (dabar filosofijos mokslų daktaras)“, nors pats autorius nurodo „Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ (1968, t. 2). Beje, jo nurodytame 184 p. straipsnio apie A.Piročkiną nerasite, jis – 864 puslapyje. Tai bent tikslumas! Citatose V.Volkus nesivaržo primesti vieną kitą žodį nuo savęs; tekstus nurašydamas iš šaltinių savaip juos iškraipo. Pvz., toje „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, iš kurios imta žinių, išspausdinta: „(...)Visokios patikimos žinios mano įpėdiniui“) (...)“, o V.Volkus perrašo: „(...)Visokias patyrimo žinios mano įpėdiniui (...)“.
V.Volkus siūlo prof. A.Piročkinui pasiskaityti K.Donelaičio „Raštų“ (V., 1977) 535 puslapį. Ten išspausdinta: „Tuo metu suėjo penkeri metai, kai buvau vedęs ir neturėjau vaikų. (...) Mi successor! Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų (...)“. V.Volkus rašo: „(...) perskaitykite mano K.Donelaičio testamentą: „Mano įpėdini! Tegu tavo sūnus, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, tegu gerai išmoksta lietuviškai (brangina tėvų kalbą), kad galėtų (...)“. Pastarąją citatą palyginę su šaltiniu matome skirtybių, kurias daro cituojantysis, vadinasi, iškraipoma. Beje, K.Donelaitis apie savo šeimą minėtų „Raštų“ tekste yra trumpai ir aiškiai pasakęs: „1744 m. spalio 11 d. vedžiau. Vaikų neturėjau (...)“ (žr. p. 426). V.Volkus pamanė, kad įpėdinis būtinai turįs būti sūnus.
„Gynybiniame“ V.Volkaus rašinyje esama ir kitų netikslumų, prastai suformuluotų teiginių, jau nekalbant apie jo kalbos taisyklingumą. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taigi mokytis niekada ne per vėlu, o šmaikštesnį mokytojo žodį tenka praryti kaip kartų vaistą.
Atgal
.jpg)
