VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

06 18. Skvarbiu žvilgsniu

Birutė Silevičienė

Mano rankose Juliaus Norkevičiaus knyga „Skvarbiu žvilgsniu“.  Tai knyga apie Kaišiadorių rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriaus Jono Laurinavičiaus gyvenimą, darbą, išleistas knygas, parašytus straipsnius, išsami kūrybos analizė. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Tėvynės pažinimo draugijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Nacionalinės  žurnalistų kūrėjų asociacijos, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ pirmininkas, Kaišiadorių r. garbės pilietis (2013).

Knygos „Skvarbiu žvilgsniu“ viršelis

Antroji knygos viršelio pusė

J.Laurinavičius gimė  1938 m. liepos 7-ąją Pajautų k., Trakų r. Žmona Aldona (g.1938)  bibliotekininkė. Sūnūs: Saulius (g.1966) – fizikas; Valdas (g.1974) – ekonomistas, auditorius.

1963-64 m. Jonas mokėsi Pasamovio (Trakų r.) pradinėje mokykloje, 1951-58 – Onuškio (Trakų r.) vid. mokykloje, 1959-63 m. studijavo VU Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

1963-64 m. – Kaišiadorių r. Kultūros sk. vedėjas, 1964-73 – Kaišiadorių r. laikraščio „Į komunizmą“ literatūros darbuotojas, 1973-84 m. – Mažeikių r. laikraščio „Pergalės vėliava“ korespondentas, 1984-91 m. – Kaišiadorių r. laikraščio „Kaišiadorių aidai“ laiškų sk. vedėjas, nuo 1991 m. – redaktorius.

J.Laurinavičius išleido  knygas ir brošiūras, parengė ir redagavo 21,  redagavo 68.

Literatūra apie J.Laurinavičių:

Jonas Laurinavičius. Bibliografija – V., 1984

Juozas Kundrotas. Pilnatvė. – K., 2008

Jonui Laurinavičiui – 70 (straipsnių ir interviu rašinys) – Kšd.,2009

Juozas Kundrotas. Be atoslūgių – K., 2013

Regina Šlamaitė-Kundrotienė. Atviras laukas (beveik apsakymai apie Jono Laurinavičiaus vaikystę) – K., 2013.

Jubiliejinė puokštė (J.Laurinavičiui – 75). Sudarė K.Račkauskas. – Kšd., 2014.

Julius  Norkevičius. Skvarbiu žvilgsniu, - K., 2015.

Susidomėjusi perskaičiau Juliaus Norkevičiaus knygą „Skvarbiu žvilgsniu“ apie Joną Laurinavičių. Liūdino sunki vaikystė, teigiamai nuteikė  meilė ir pagarba savo tėvams, pagalba motinai, kurią Jonas labai mylėjo, ja tikėjo ir vykdė bei laikėsi jos „pamokų“ nurodymų, svarstymus, kaip reikia perduoti lietuviškų tradicijų tęstinumą iš kartos į kartą, gilų religinį tikėjimą. Žavėjausi Jono drąsa: „nenoriu būti komjaunuolis“. Tai tvirtas žodžio laikymasis. Netapo ir partijos nariu. Ėjo gyvenimo keliu, siekė tiesos, mokslo ir rašė, bendravo su visais žmonėmis. Taip, garbus rašytojas turi Dievo dovaną – visuose postuose ar kėdėse išlikti paprastu, visiems  prieinamu žmogumi. Ne vienam padėjo sunkią gyvenimo minutę, atvėrė savo piniginę, ir atlygio neprašė. Jei darė gerus darbus, tai iš visos širdies, iš didžio žmogiškumo. Tiek išspinduliavo gėrio savo gyvenime žmonių labui, kad sunku suskaičiuoti.

J.Laurinavičius mėgsta keliauti, aplankyti kitas šalis, ieško bendravimo su muziejais, archyvais, kad galėtų naujienas paskelbti žmonėms laikraščiuose, žurnaluose, savo knygose.

Jonas ir savo kurso draugus nustebina išleistomis knygomis po susitikimų su jais.

Kad galėtų dirbti, lieka savaitei Kaišiadoryse, o tik savaitgalį keliauja į Vilnių, kur gyvena žmona ir sūnaus šeima. Ką padarysi, jei akyse – temos, straipsniai, knygos, neduodančios ramiai ilsėtis... Jis vėl skuba į Kaišiadoris, vėl prieš akis – balti popieriaus lapai, kurie virs straipsniais ar knygomis.

Knygoje daug nuotraukų iš asmeninio albumo: šeimos, anūkų, susitikimų, renginių akimirkos.

Būtų nesąžininga, jei nieko neparašyčiau ir apie knygos autorių Julių Norkevičių – puikų, nuoširdų, mėgstantį bendrauti žmogų. Rašo knygas, redaguoja įvairius leidinius, dalyvauja kultūrinėje veikloje. Pedagogas, žurnalistas gimė 1932 m. Telšiuose. Baigęs Telšių mokytojų  seminariją, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute matematiką, dirbo mokyklose. 1961 m., kaip tiksliųjų mokslų specialistas, pakviestas į „Tarybinio mokytojo“ redakciją, rašė pedagoginiais, turizmo klausimais. Reorganizavus pedagoginę spaudą, nuo 1992 m. redagavo pedagogikos skyrių „Tiesoje“, „Dienoje, vėliau – VGTU laikraščio „Inžinerija“ redaktorius.

Yra išleidęs knygų apie žymius asmenis, straipsnių rinkinių: „Bičiulystės puslapiai“ (kartu su A.Naku), „Sutiktieji mano kelyje“, „Telšių mokytojų seminarija“, „Merkio palydėtas į mokslo kelią“.

Rašytojo J.Laurinavičiaus ir knygos „Skvarbiu žvilgsniu“ autoriaus J.Norkevičiaus bičiulystė prasidėjo TPD susiėjimuose. Jungė bendros mintys, noras artimiau pažinti ir parašyti knygą.

Knygos viršelį puošia J.Laurinavičiaus nuotrauka prie ąžuolo, o antroje viršelio pusėje – J.Laurinavičiaus ir knygos autoriaus J.Norkevičiaus nuotrauka ir J.Laurinavičiaus eilėraštis:

***

Ilgai ilgai mes bridom per purvyną.

Taip sunkiai, taip kreivai, nuobodžiai.

Netikrą tiesą dėjom į lentyną,

O širdyje – neišsakyti žodžiai.

 

Apgailestaut? Gal atsiklaupti tyliai?

Visi juk gudrūs, kai vėlu ką keisti.

Klaidas pamatome, kai padai jau prisvilę –

Tada ir kvailas sugeba mus teisti.

 

Gal ir ne kas, jei ėjome į kompromisą

Su savo nuostatom, su savo siekiais.

Bet juk ne vieną, kas tik priešintis išdrįso,

Beprotnamin uždarė ir sudie, turėkis!

 

Širdis ilgėjos gėrio, šilto jausmo...

Juk žydi prie visų valdžių purienos.

Ir svaigome nuo tėviškės pušynų gausmo,

Nepuldami kakta pramušt betono sienos.

 

Mes buvom savo laikmečio piliečiai.

Tvirtai tikėjom: kad ir kaip ten būtų –

Nebūk už tuos šventesnis, kurie altoriuos šviečia,

Nebūk juodesnis už juodžiausiąjį degutą.

 

Nuoširdus ačiū knygos autoriui Juliui Norkevičiui už pažinties ribų praplėtimą apie rašytoją Joną Laurinavičių.

Abiems linkiu sveikatos, šviesos, gėrio, gražių minčių, lengvos plunksnos kūryboje!

Atgal