Kultūra
07. 16 Viskas praėjo kaip baltoji obelų pūga
Birutė Silevičienė
Glaudžiu prie širdies Kaimo rašytojų sąjungos pirmininko „Ūkininkas“ vyr. redaktoriaus Kosto Fedaravičiaus išleistą žurnalą ir, vos atverčiu viršelį, nustembu: „Sergejus Jeseninas. Chuligano išpažintis“.
Naujosios knygos pirmajame viršelyje – Sergejaus Jesenino nuotrauka
Ketvirtasis knygos viršelis – LKRS šventės akimirkos
Skaitau toliau - iš rusų kalbos vertė Kostas Fedaravičius. Atliktas didelis darbas parodyti Lietuvos kaimo ir miesto žmogui didžio rusų tautos poeto meilę Tėvynei, kaimui, jo žmonėms. Ir nesvarbu, kad gyvenimo vėjai, prabanga, meilė blaškė po pasaulį, jis nepamirštas Rusijoje ir pasaulyje.
Sergejaus Jesenino išpažintis eilėraščiuose skaudi, o kartu suspėta parašyti krauju laišką: „Sudie, drauge mano, sudie...“
Knygos pratarmėje J.Fedaravičius rašo:
„VISKAS PRAĖJO KAIP BALTOJI OBELŲ PŪGA
Sergejus Jeseninas, žymiausias ir skandalingiausias XX amžiaus pirmosios pusės rusų poetas, gimė 1895 m. rugsėjo 21 d. Konstantinovo kaime (Riazanės gubernija) valstiečių šeimoje. Jo eilėraščiuose - Rusijos sielos gelmės, smuklės, kurios prarijo jo jaunus metus, meilę, kurios taip atkakliai ieškojo....
1912 m. septyniolikmetis Sergejus Jeseninas paliko Konstantinovą ir išvyko į Maskvą, jos užkariauti. Kelionė neapvylė. Garbanotas, šviesiaplaukis kaimiečiukas įsidarbino Sytkovo spaustuvėje korektoriumi. Spaustuvės merginos iš jo šaipėsi. Vienintelė korektorė Ana suprato jį, pastebėjo jo poetinius gabumus. Ana buvo ketveriais metais už Sergejų vyresnė. Jų draugystė taip įsidegė, kad jaunasis poetas persikėlė pas ją gyventi. Ana buvo pirmoji jo moteris, atsidavusi kūnu ir siela. Ūžtelėjusios didelės jausmų bangos rezultatas – gimė sūnus, kurį pavadino Georgijumi. Bet meilės ugniakuras greitai išblėso. Jis paliko Aną su Georgijumi ant rankų ir išvažiavo į Sankt Peterburgą. Beveik metus švaistėsi po jo smukles ir patrauklius salonus, kuriuose, kaip Riazanės auksine galva genijus, buvo graibstyte graibstomas. Jis girtas deklamavo smuklėse eiles, triukšmavo, mušėsi, aplink jį putojo juoda užeigų banga, kuri jį nešė į alkoholizmo liūną. Apsuptas moterų, norinčių suartėti su Riazanės dievaičiu, girtų naktų pragare jis tapo užeigų chuliganu.
Dar blogiau susivijo Sergejaus Jesenino būties virvė su laikraščio „Liaudies reikalas“ sekretore Zinaida Raich. Pažadais nugirdytą, Zinaidą jis įmurkdė į pragaro košmarą - ją žemino, mušė, vėl maldavo atleidimo. Kai antro kūdikio laukiančią Zinaidą Sergejus Jeseninas sumušė, ji paliko smuklių chuliganą ir išvažiavo pas tėvus.
1921 metais Rusijoje pasirodė garsi amerikietė balerina Aisedora Dunkan, gimusi 1877 m. gegužės 27 d. San Franciske (JAV). Ją viename vakare, išvydęs girtas Sergejus Jeseninas stačia galva puolė į jos glėbį. Taip užsidegė abiejų ugninga meilė iš pirmo žvilgsnio. Bet tą ugnį greit užliejo degtinė. Aisedorai Dunkan sakytus meilės žodžius pakeitė jo skandalai ir kumštis. Aisedora Dunkan norėjo išvilkti Sergejų Jeseniną iš alkoholio liūno - išvežė į Ameriką. Pasaulio garso balerinos visos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos - Amerikoje jis nepritapo: blaškėsi, gėrė, niekino Aisedorą Dunkan, mušės. Jis geste geso kaip poetas: siuto, kad jį vadino ne garsiausiu Rusijos poetu, o Amerikoj jis tebuvo žymiausios balerinos vyras. Kad būtų poetu, jam reikėjo žūtbūt Rusijos. į ją Sergejus Jeseninas su Aisedora Dunkan sugrįžo. Po sugrįžtuvių ji išvyko gastrolių į Krymą, kuriame laukė atvykstančio poeto. Bet jis neatvažiavo – Sergejų Jeseniną nuo Aisedoros nuvilojo jo gerbėja Galina Benislavskaja. Bet jos viltys ir svajonės taip pat sudužo - poetas ją vertino tik kaip draugę, kaip moterį, bet ne kaip mylimąją. Jis vedė Levo Tolstojaus anūkę Sofiją. Santuoka įvyko 1925 m. liepos mėn., o 1925 m. gruodžio 28 d. Sergejus Jeseninas pasikorė Leningrado viešbutyje „Angliteris“ ant virvelės nuo lagamino. Greta buvo krauju parašytas laiškas: „Sudie, drauge mano, sudie“...
Visos jo žmonos, išskyrus Aisedorą, kuri buvo Paryžiuje, dalyvavo laidotuvėse. Galina Benislavskaja ant Sergejaus Jesenino kapo nusišovė. Aisedorai Dunkan 1927 m. rugsėjo 17 d. Nicoje šaliką įsuko automobilio ratas ir ją pasmaugė.
Tokia žymiausio XX amžiaus pirmosios pusės rusų poeto Sergejaus Jesenino meilės tragiška istorija.
Viskas praėjo kaip baltoji obelų pūga. Paliko tik poeto eilės, sodrios kaip Konstantinovo žemė ir giedros kaip Riazanės dangus.
Parengė Kostas Fedaravičius“
Chuligano išpažintis
Ne kiekvienas gali dainuoti,
Ne kiekvienas gali nukristi
Obuoliu prie svetimo kojom.
Iš tikrųjų čia yra didžioji išpažintis,
Kurią atlieka chuliganas.
Aš tiesiog einu nesusišukavęs
Su kupeta plaukų kaip žibalinė lempa ant galvos.
Jūsų sieloms ruduo belapis.
Man patinka patamsius apšviesti.
Man patinka, kai akmeniniai keiksmai
Lekia į mane kaip kruša žiaukčiojančios audros,
Aš tada stipriau spaudžiu rankomis
Sulytus plaukus, blaškomus vėjo.
Žinau aš, ko nepamiršiu niekada:
Užakęs tvenkinys, alksnių girgždesys,
Kažkur čia tėvai gyveno su sava bėda,
Jiems eilės mano praplaukia pro ausis.
Aš jiems brangus kaip laukas su javais,
Kaip pavasario lietus, kuris ištrykšta želmenimis.
Jie gintų darbo įrankiais savais
Mane, užpultą melo kalbomis.
Skaudulingi, vargani valstiečiai,
Jūs, be abejo, nebemylit savo draugo,
Bijot Dievo ir velnių piktų,
O jeigu jūs suprastumėt kelią jojo,
Kaip Rusijoj jūsų sūnus išaugo,
Tapdamas garsiausiu poetu.
Už jo gyvenimą jūs širdys nešarmojo,
Kada basas po balas rudenio maknojo,
Dabar ant galvos cilindras,
Avi lakuotus batus.
Bet išliko jame tai kas buvo,
Nepamiršo kaimo vaiko išdaigų šmaikščių,
Kiekvienai karvei,
Kurios atvaizdas mėsos parduotuvėj,
Pasveikinimą iš toli siunčiu.
Ir susitikęs su vežikais aikštėje
Užuodęs mėšlo kvapą prie burnos,
Pamačius arklį, mano siela aikčioja,
Jo uodega ji neštų
Kaip šleifą nuotakos jaunos.
Aš myliu tėvynę,
Labai myliu tėvynę,
Nors liūdesys jos kaip ievų rūda.
Malonūs man kiaulių murzini snukiai
Ir rupūžės tyloj malda.
Maloniai jaudina išdykusi vaikystė,
Drėgmė ir tamsūs debesys balandžio vakarais.
Tarytum pritūpė pasišildyt klevas
Prieš aušrą lapais giedrais.
Varnų kiaušinius surinkęs,
Supausi ant jo šakų tvirtų.
Ar peris jo viršūnėj varnos,
Tos rėkios šeimininkės?
Ar sveikas jo liemuo šiuo metu?
O tu, mieliausias.
Mano ištikimas šunie,
Nebevikrus, senatvėj apakai,
Kieme nebeloji, uodega pabrukai,
Gryčios duris su tvarto sumaišai.
Man brangūs šitie tavo paklydimai,
Kai duonos kriaukšlę slapta nučiupęs,
Graudulys, tai prisiminus, ima,
Kai šuniškai vienas prieš kitą atsitūpę,
Po kąsnį kandome abudu.
Aš toks pat,
Visai nepasikeitęs.
Akys mėlynos - vosilkos iš rugių,
Mano eilės kaip Pelenės kurpaitės,
Jums noriu pasakyt daug žodžių brangių.
Ramios nakties,
Visiems nakties ramybės,
Į sutemą paniro žolė, žaros dalgiu nupjauta.
Man šiandien norisi žiūrėt
Pro langą pilnaties...
Žydra šviesa,
Toks šviesos žydrumas.
Tokiam žydėjime nebūna apverktų.
Tegul aš - cinikas, kuris kitus suglumina,
Prie užpakalio prikabintu žibintu.
Nesidžiaugiu senuoju Pegasu,
Kuris risna garsėja tarp savų.
Aš rūstus meistras iš prigimties esu,
Dainuoti žiurkėms gera ir blaivu.
Mano galva tarytum rugpjūtis
Liejas audringų eilių vynu.
Aš noriu būti bure geltona,
Nešančia šalin stebuklų dyvinų.
1920, lapkritis
Atgal
.jpg)
(1).png)
