VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

08 20. „Norėjau ne tik įkurti angelo muziejų, bet ir padovanoti jį visuomenei“

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Keli išrašai iš spaudos ir pasisakymų

„Ar sutikai kada savo angelą? Ar žinai, kaip jis atrodo, kur jis gyvena, kur pasislepia nuo žmonių akių? O gal teko ir susitikti akis į akį, būti panešėtam ant jo sparnų? Jeigu nieko panašaus nenutiko, kviečiu į skulptūrų parodą „Sparnų šnaresys“, – sako jos autorius Rytis Milkintas.

„Penktadienį Kelmės krašto muziejuje atidaryta šiauliečio tautodailininko, meno kūrėjo, angelų kolekcininko Ryčio Milkinto iš medžio išdrožtų angelų paroda „Sukurti gėriui“. Parodos autorius – vos dvidešimties metų studentas“ (D. Karpavičienė, 2016 03 24, „Šiaulių kraštas“).

„Šį penktadienį Žaliūkių malūnininko sodyboje jaunuolis visuomenei pristatė jau 16-ąją autorinę parodą“ (Judita Baltakytė, 2016 08 13, „Šiaulių naujienos).

Keletas R. Milkinto minčių iš parodos Šiauliuose pristatymo prieš pat Žolinę:

*Skaptuoju angelus „tik tada, kai turiu kažkokią idėją, kai esu geros nuotaikos, kai mane supa tinkama atmosfera“.

*„Poetai kuria odes – iškilmingus lyrinius eilėraščius kieno nors garbei. O kodėl odžių negali skulptorius kurti? Taip ir išskaptavau angelą, kurio vardas „Odė Mamai“.

*„Angelai saugo tautos praeitį: savo raktu gali „atrakinti“ mūsų protėvių sielas“ (Tarp naujausių eksponatų – Angelas, sėdintis ant senut senutėlės, nuo laiko pajuodusios lentos nuorėžos, paimtos iš Ryčio prosenelių, gyvenusių Kelmės r. Biliškių kaime, svirno durų su buvusios spynos liekanomis).

*Iš medžio darau angelus „todėl, kad skulptoriams tai yra tradiciškiausia medžiaga. Taigi, tiesiog norėjau tęsti tradicijas“.

*„Mano skulptūros yra kamerinio dydžio – iki 40 centimetrų. Ši paroda išskirtinė, nes ji šiek tiek retrospektyvinė. Šiaulių mieste gana retai eksponuoju, dažniausiai mano darbai keliauja į kitų miestų parodas“ (Judita Baltakytė, 2016 08 13, „Šiaulių naujienos“).

Ar žinote?

„Ar žinote, kad Šiauliuose duris atvėrė unikalus muziejus, kuriame eksponuojama beveik 500 angelų. Angelo muziejaus įkūrėjas – janonietis, 163 laidos abiturientas, aštuoniolikametis Rytis Milkintas“, – džiugią žinią 2014 09 06 skelbė Juliaus Janonio gimnazijos tinklaraštis, o buvę Ryčio mokytojai skubėjo į neeilinę šventę – muziejaus (antrojo tokio Lietuvoje ir šeštojo pasaulyje) atidarymą.

 

Šešiasparnis Cherubinas

Kaip tądien atrodė naujagimis? Dviejose patalpose sustatytos stiklinės vitrinos mažesniems kolekcijos eksponatams išdėlioti, stambesni / aukštesni angelai išrikiuoti stikliniuose kubuose. Tai dirbiniai iš molio, stiklo, porceliano, metalo, akmens, medžio, vaško, šiaudų... Tąkart į gimtadienį „nuolatiniam gyvenimui“ buvo jau atskridę beveik penki šimtai 24 pasaulio šalių atstovai-angelai, besiskiriantys savo etniniais požymiais, spalvomis, individualiais charakterio bruožais, kuriuos lėmė ir medžiaga, ir juos dariusių menininkų kūrybos stilius.

Daugiausia lentynose išdėliota tradicinių angelų statulėlių, atvežtų iš Australijos, Čekijos, Indijos, Lenkijos, Meksikos, Portugalijos, net iš Venecijos antikvariato... Vienintelis tamsiaodis angelas „atskrido“ iš Kipro. Muziejuje eksponuojamas ir porcelianinių puodelių su ant šonų pieštais angelais rinkinys, ir pakabutis raktui iš Graikijos, ir stilizuotas angelas-laikrodis, ir 80 metų senumo žvakė su išspaustais angelo reljefais, perduota kaip vienuolės Reginos šeimos relikvija... Visų nė neišvardyti. Be atskiros nuorodos gal ir nepastebėtum vienintelio miniatiūrinio (gal 2 cm) angelėlio iš Italijos. Būtina pabrėžti, kad Rytis tuos angelus ir angeliukus tvarkingai inventorizuoja aprašydamas, kada ir iš kur, kokiomis aplinkybėmis tas mielas daiktelis atsirado jo kolekcijoje. Kaip rašyta „Šiaulių krašte“ ( 2014 09 06), „kone apie kiekvieną angelą muziejaus direktorius gali papasakoti istoriją. Šiltai, su šypsena ir žibančiomis akimis“.

 

Angelas Sostas

2015 m. rugsėjo 6 d. Angelo muziejaus pirmųjų veiklos metinių proga atidaryta jo įkūrėjo ir tautodailininko R. Milkinto iš medžio išdrožtų angelų skulptūrų – tryliktoji – personalinė paroda. Joje eksponuota Ryčio drožtų 12 angelo skulptūrų. Autorius savo angelus charakterizuoja kaip veikiančius, galvojančius, padedančius žmonėms, turinčius profesiją ir t. t. Ir vardus jie turi, pvz., „Ieškojimų angelas“, „Nešantis laimę“, „Norų angelas“, „Nešantis žinią“, „Atnešantis pavasarį“, „Atostogaujantis angelas“ (Šis savo būseną demonstruoja stovėdamas pienių pievoje ir laikydamas rankose nuo nugaros nusiimtus sparnus)... Ryčio muziejų aplankiusi Maskvos pozityvių technologijų ir konsaltingo instituto prorektorė, pedagogikos mokslų daktarė profesorė Liudmila Lebedeva (angelų kolekcionierė), daugiausia dėmesio skyrė ir pagyrimų pažėrė šio netradicinio muziejaus šeimininko iš ąžuolo ar liepos išdrožtiems meno kūriniams. Visokiausių pamąstymų ir minčių profesorei sužadino angelas, Ryčio išdrožtas per patį abitūros egzaminų karštymetį. Tasai angelas atrodo ne vien susirūpinęs, bet ir kažkuo nepatenkintas, gal rūstokas ar net ir kiek pyktelėjęs... Profesorė, kartkartėmis sustodama prie šio eksponato, vardijo jai sužadintas jausenas. Tai esąs angelas – dualizmo koncepcijos besilaikantis filosofas, kurio mimikoje įkūnytas esminis Dievo ir pasaulio skirtingumas, įspėjantis lankytoją, kad gyvenime egzistuoja priešingi pradai: gėrio ir blogio, gimimo ir mirties, meilės ir nepakantos, apmaudo ir atleidimo...

Angelų vaizdavimo mene tradicijų štrichai

Žinia, angelai – bekūnės esybės, tad neturi regimos formos. Dvasinių būtybių vaizdavimo tradicija mene pradėjo formuotis dar prieš krikščionybę. Angelų pirmtaku laikomas senovės graikų dievas Hermis, „Iliadoje“ minima Vaivorykštės deivė aukso sparnais – mergelė Iridė, o viena žymiausių II a. pr. m. e. sparnuotosios Pergalės deivės Nikės skulptūra saugoma Luvro muziejuje Paryžiuje.

Šventajame rašte mažai žinių apie angelų išvaizdą, Biblijoje angelai paminėti apie 400 kartų. Remiantis Šventuoju Raštu, šios bekūnės būtybės skirstomos į 9 laipsnius, skaičiuojant iš viršaus į apačią, pagal buvimą Dievo artume. Arčiausiai Dievo / aukščiausiojo rango angelai yra Serafimai (šešiasparniai), Cherubinai (remiantis vienais šaltiniais, turi 4 sparnus, o kitais – 6) ir Sostai ( sparnuoti žiedai / apskritimai). Pastarųjų nepainioti su puošniu valdovo krėslu, kuriame jis sėdi per iškilmes. Antrąją grupę pagal hierarchiją sudaro Viešpatystės, Galybės, Valdžios angelai, bet Šventajame Rašte nėra nei jų aprašymo, nei pasakojimo apie ryšį su žmonėmis. Angelų ikonografinis kanonas menininkams leidžia vaizduoti tik tuos, kurie minimi Šventajame Rašte, todėl viduriniojo lygmens angelų paveikslų pasaulyje nėra.

Naujajame ir Senajame Testamentuose akcentuotas išskirtinis angelų bruožas – šviesumas, kurį jiems teikia ryškiai balti drabužiai ir juos supanti šviesa, kartais – ugnis. Paskutinieji hierarchiniai lygiai – Arkangelai, Kunigaikščiai angelai ir Angelai – artimiausi žmogui ir pasauliui, atliekantys Dievo tarpininkų ir pasiuntinių vaidmenį žemėje.

 Visų lygių bekūnės būtybės žmogui yra paslaptis, paprastam mirtingajam jų neduota matyti.

 Antikos laikų menas angelus vaizdavo kaip jaunikaičius, vilkinčius ilgus laisvus drabužius, dažniausiai tunikas. Kad angelai skirtųsi iš žmonių, jie pradėti vaizduoti su sparnais, iš pradžių – padengtais auksu, kiek vėliau – plunksniniais. Viduramžiais dėmesys telktas į baltas tunikas, simbolizavusias dieviškąją šviesą. Renesanso epochos angelų drabužiai paprastėja. Dievo pasiuntiniai atrodė natūralesni ir kasdieniškesni, dėvintys to laikmečio dvariškių aprangą. Baroko epochoje (XVI a. pab.–XVIII a. vid. ) sugrįžta prie baltos tunikos. Popiežių ir jėzuitų pastangomis baroko menas puoselėtas kaip galimybė liaudies tikėjimui stiprinti. Pasak Šv. Ignaco Lojolos, skleidžiant katalikybę, svarbu žadinti žmonių jausmus, jaudinti ne tik jų protus, bet ir širdis. Todėl baroko epochos krikščionių tikėjimo dailininkai juos vaizdavo kaip dvisparnius žemiškuosius kupidonus, t. y. idealaus kūno proporcijų, nuostabaus grožio jaunuolius ilgais šviesiais drabužiais, labai žavių ir simpatiškų veido bruožų, šviesiais garbanotais plaukais... XIX a. susiformavusi realizmo srovė kreipė menininkų žvilgsnį į tikrovę, į poreikį piešti ne vaizduotėje išpuoselėtą, o savo gyvenamojo meto žmogų, išryškinant jo charakterį, jo aprangą... Prie pastarųjų priskirtini ir Ryčio angelai.

Angelai be sparnų, vaikščiojantys žeme

Ne viename religinės tematikos moksliniame straipsnyje minima, kad angelai apsireiškia įvairiausiais pavidalais – ir kaip dangiškieji svečiai su tradiciniais sparnais, dėvintys baltus rūbus, ir kaip mirtingieji žmonės, ir kaip maži vaikai ar net kaip ištikimi gyvulėliai; taip pat jie gali žmonėms pasirodyti šviesomis ar – labai dažnai – tik įspėjančiais / draudžiančiais balsais. Garsusis šveicarų psichologas ir psichiatras Karlas Jungas yra nurodęs, „kad pasaulis pilnas prasmingų sutapimų“, kad „daugelyje sutapimų matoma Dievo ranka ir angelų pagalba“, bet dažniausiai žmonės tuos buitinius stebuklus vadina atsitiktinumais.

 

XVIII a. Jėzuitų ordino misijos Argentinoje metu pagaminto angelo kopija su sertifikatu (Iš R. Milkinto asmeninio archyvo)

Jau pirmaisiais Šiaulių „Angelo muziejaus“ gyvenimo / gyvavimo metais imta kurti edukacines programas moksleiviams bei ikimokyklinių įstaigų 4–6 m. amžiaus ugdytiniams. Realizuojant šį tikslą, rūpintasi edukacinės erdvės pritaikymu mažiesiems lankytojams. Čia eksponatai sudėlioti pagal ikimokyklinukų ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų skonį – ryškesnių spalvų, netikėtų figūrų, pvz., švelnus meškiukas ar medžiaginė lėlytė baltais baltais sparneliais. Juk ne vienas ankstyvosios vaikystės neišaugęs muziejaus lankytojas vakarais užmiega tik apsikabinęs savo švelnųjį žaisliuką. Šiems lankytojams suprantamai papasakojama apie Angelo sargo reikšmęreligijoje ir kasdieniniame gyvenime. Po to, atsižvelgiant į amžių ir laikantis lietuvių tautodailės tradicijų, kiekvienas kuria kokį nors unikalų dirbinėlį / suvenyrą sau prisiminimui ar mamai pradžiuginti.

Tokiems užsiėmimams vesti reikėjo stalų ir kėdžių. Tik kaip jų įsigyti? Neįsivaizduojamai sunki problema ką tik „gimusiam“ nevalstybiniam / pelno nesiekiančiam muziejui. Šiandien itin pagarbiai tariama saldainių fabriko „Rūta“ buvusio direktoriaus Algirdo Gluodo pavardė. Jo supratingumo dėka muziejus turi kėdes savo lankytojams – edukacinių užsiėmimų dalyviams susodinti. Taigi, A. Gluodas – žmogiškasis muziejaus angelas, padėjęs „naujagimiui“ stotis ant kojų.

Laimės angelas, autorius Rytis Milkintas (Iš R. Milkinto asmeninio archyvo)

Muziejų remia draugai, pervesdami du procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio, daugiausia – mamos ir tėčio giminės. Pačioje muziejaus steigimo pradžioje dosniausiu Globėju-angelu tapo giminaitis Jonas Jakštas, padovanojęs medžiagas stikliniams kubams ir lentynėlėms pagaminti. Atsidavusiai sūnui padeda Mama ir Tėtis.

Rytis dėkingas savo buvusių mokyklų – Šiaulių Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos, „Juventus“ progimnazijos ir J. Janonio gimnazijos – vadovams ir visiems mokytojams, nuoširdžiai besidžiaugiantiems prasminga buvusio auklėtinio veikla, siekiantiems sudominti moksleivius edukaciniais muziejaus renginiais. Šiais žmonių susvetimėjimo laikais tik didžiuotis ir džiaugtis reikia tokiu nuostabiu minėtų mokyklų dėmesiu pozityviems dalykams Šiauliuose, didžia pagarba ugdytinio siekiams ir jo asmenybei.

Muziejaus eksponatai

2014–2015 m. Angelo muziejaus kolekcija praturtėjo eksponatais iš keturių šalių: Argentinos, Japonijos, San Marino ir Ukrainos. „Atvykėlis“ iš Argentinos nepaprastas keliais požiūriais: kilmės istorija ir atsivežtu sertifikatu, kuris muziejuje pritvirtintas šalia šios neeilinės dovanos. Sertifikatas liudija, kad eksponatas atkeliavęs iš Buenos Airių „La Plata“ muziejaus. Tai muziejaus restauratorių profesionaliai atlikta XVIII a. Jėzuitų ordino misijos Argentinoje metu pagaminto Angelo kopija. Tokių kopijų pats nenusipirksi kad ir labai norėdamas. Šiaulių angelo muziejui jį padovanojo Argentinoje gyvenanti vaikų gydytoja-pediatrė ponia Sandra Araceli-Žukauskas, trečiosios kartos išeivė iš Lietuvos. Jos senelis kilęs iš Klaipėdos krašto. Matyt, p. Sandros seneliai ir tėvai nepaprastai mylėjo savo Tėvynę ir tą begalinę pagarbą nejučiomis jai perdavė. S. Araceli-Žukauskas pirmiausia atsiuntė laišką, kuriame prašė informacijos apie naujojo muziejaus kolekciją. Dovanojo ne tik minėtąją XVIII a. kopiją, bet ir kitus angelus – jau per dešimt tokių jos dovanų esama muziejuje. Beveik kas mėnesį į muziejaus duris pasibelsdavo vis kitas p. Sandros siųstas angelas. Šios dosniosios lietuvės muziejui padovanota ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris populiariai parašyta studija „Angelai“. 2015 m. vasarą pati p. Sandra atvažiavo į Šiaulius, lankėsi Angelo muziejuje, Kryžių kalne, prie jo esančiame vienuolyne bei bibliotekoje. Ji nepaprastai džiaugėsi dvasiškai praturtėjusi Lietuvoje.

Odė Mamai, autorius Rytis Milkintas (Iš R. Milkinto asmeninio archyvo)

 Muziejų kiekybiniu, o ypač kokybiniu aspektu turtingesnį padarė keramikės Genovaitės Butkevičienės, lėlininkės iš Žagarės Aušros Petrauskienės, skulptorių Kęstučio Samalionio, Rimanto Dukavičiaus, Adolfo Teresiaus, Martyno Gaubo, Leono Striogos ir kt. autoriniai darbai. Kiekvienas iš jų – originalus, nepakartojamas kūrėjas. Antai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas L. Strioga savo skulptūras, įskaitant ir muziejui dovanotą „Sužeistą angelą“, vienintelis pasaulyje kuria unikalia kapotine technika, paverčiančia skulptūrų (darbų sąraše apie 1000 meno dirbinių) paviršių, Audronės Meškauskaitės žodžiais tariant, vibruojančia visuma, „kurioje lyg impresionistų paveiksluose veriasi šviesos ir šešėlių orkestruotės, pakylėto pasaulio harmonija“. Taigi, „Sužeisto angelo“ faktūra rodo, kad tai L. Striogos darbas – iš beržo ir meilės, todėl poetiškas ir jautrus. Beje, Šiauliuose tik Angelo muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti vieną iš šio kūrėjo darbų. Lyriškas, švelniausius jausmus žadinantis radviliškietės dailės mokytojos, profesionalios keramikės ir poetės G. Butkevičienės „Gerumo angelas“, radviliškiečio / šiauliečio K. Samalionio bareljefinio angelo improvizacija, Radviliškyje gimusio, o Šiauliuose meno mokslus perpratusio skulptoriaus M. Gaubo drožybos vidinės raiškos atvaizdas angelo figūroje, kilęs iš emocinio įsijautimo.

2015 m. sausio mėn. Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje vyko respublikinis dailės, technologijų ir dorinio ugdymo konkursas-paroda „Po angelo sparnu“. Angelo muziejaus direktoriui buvo pasiūlyta atsirinkti eksponatų. Iš daugiau kaip 200 konkursui pateiktų moksleivių darbų jaunasis direktorius atsirinko tris labiausiai patraukusius dėmesį. Tai „Mano angelas sargas“ ( aut. Kamila Turuta, Vilniaus S. Konarskio vidurinė mokykla), „Laukiantis angelas“ (aut. Gabrielė Davidavičiūtė ir Povilas Babelis, Vilniaus „Saulės“ privati gimnazija) ir „Refleksija“ (aut. – Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivės Milda Krivaitytė, Laima Plėšnytė, Neringa Geigalaitė, Kamilė Mikšytė, Emilija Galdikaitė, Gabrielė Vilkauskaitė, kurių mokytoja D. Čiupailienė). Šie mokinių darbai ne tik džiugina lankytojų akį, bet ir autorių bei mokyklų savigarbą pakylėja kitų akyse – jų kūrybiniai darbai ne vienadienis žaidimas, o muziejaus eksponatai.

Taigi, visi muziejaus fondo turtintojai – geranoriai ir geradariai žeme vaikštantys angelai-filantropai.

Ryčio gyvenimo akcentai

„Šiaulių naujienų“ straipsnyje „Susitikimas su angelais“ (2014 12 06) rašiau: „Angelo muziejų įsteigė (žinoma, ne be tėvų pagalbos) ir jam vadovauja Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pirmakursis, buvęs J. Janonio gimnazijos auklėtinis Rytis Milkintas“.

Kaip juokavo į Muziejaus vienerių metukų sukaktuves atėjęs klasės draugas janonietis Matas Jarulaitis ir kurso draugas Edvardas Aleknavičius, Rytis gyvena pagal principą, atitinkantį šiuo metu madingą reklaminį šūkį – „Trys viename!“ Ryčio gyvenimo akcentai – viešojo administravimo studijos universitete, kūryba ir Angelo muziejaus valdymas / reikalų tvarkymas.

Pirmoji komplekso sudėtinė dalis – egzaminai, įskaitos ir kiti darbai – universiteto dėstytojų vertinami 9–10 balų.

Antrasis komponentas susideda iš tokių dalykų:

* 2015 m. surengtos trys autorinės parodos: Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto bibliotekoje, Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, Lenkijos lietuvių Punske etninės kultūros draugijos muziejuje „Senoji klebonija“.

* Laimėta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko vienkartinė stipendija, kuri paskirta 2015 01 30 savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.

* Už kūrybinius nuopelnus jauniausiam Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus nariui 2015 m. balandžio mėn. Lietuvos kultūros ministerija suteikė Meno kūrėjo statusą.

* Įstojo į Tarptautinę muziejų tarybą (ICOM), kurios tikslai – skatinti ir remti muziejų steigimą ir profesinę veiklą, skleisti supratimą apie muziejų funkcijas ir vaidmenį tarnaujant visuomenei; organizuoti įvairių šalių muziejininkų bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą; remti visų šalių muziejininkų interesus; plėtoti muziejininkystės mokslą. Taigi, R. Milkinto narystė ICOM įtvirtina Angelo muziejaus statusą, suteikia teisę dalyvauti savo šalies nacionalinio komiteto veikloje, teikia galimybių pasirinktinai gilinti bei plėsti kompetencijas tarptautinių komitetų veikloje, nemokamai gauti informacinius bukletus ir kitus nariams skirtus leidinius bei naudotis teise nemokamai lankyti viso pasaulio muziejus.

 „Ar sunku būti muziejaus direktoriumi?“ – jauniausias Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus tautodailininkas ir, matyt, visoje Lietuvoje jauniausias nevalstybinio muziejaus direktorius į tą klausimą atsakė vienu žodžiu: „Sunku“. Paprašytas sukonkretinti atsakymą, direktorius nurodė užimamų pareigų priedermes, atsirandančias dėl išorinių reikalavimų ir savo paties vidinio imperatyvo. Todėl kiekvieną dieną būtina veikti aktyviai, iniciatyviai, kūrybiškai.

Dažnai įvairiais rakursais tenka atstovauti muziejų miesto, rajono ar respublikiniuose renginiuose. Ir visur reikia turėti užtektinai žinių, patirties... Tiesa, bendrakursių nuomone, antrasis „šios lazdos galas“ teigiamai atsiliepia viešojo administravimo studijų rezultatams.

Įsigėrusi lietuvybė

„Aš su Vyčiu, Vytis – su manimi. Kiekvieną dieną nuo IX klasės jo ženklą segiu švarko atlape“, – sako Rytis ir tęsia: „ Norėjau ne tik įkurti muziejų, bet ir padovanoti jį visuomenei“. Šią idėją moraliai ir materialiai palaikė tik pavieniai žmonės, pirmiausia šeima.

 Pirmiau vykdomas tikslas buvęs – įstoti į tautodailininkų sąjungą. Rytis tai pirmiausia ir pavertė tikrove. Į Sąjungą buvo priimtas būdamas aštuoniolikametis. Už palaikymą dėkingas LTS Šiaulių bendrijos pirmininkei Laimai Kelmelienei, menotyrininkei Michalinai Adomavičienei. Rytis pateisino į jį, kaip būsimą menininką, dėtas viltis: 2014 m. vasarą Plungėje už geriausias medžio skulptūras įvertintas Stanislovo Riaubos vardo premija. Pasakojimuose apie savo angelus Rytis prisimena technologijų mokytoją tautodailininką Romą Ratkevičių. Tai jis atkreipė dvylikamečio dėmesį, kad medis yra šiltas, malonus, tik reikia tas jo savybes mokėti pajausti rankomis, kurios tam medžiui gali naują gyvybę įkvėpti. Šio mokytojo dėka pamažu Ryčio rankose iš paprastos pliauskos vienas po kito išnirdavo angelai ir kitokie drožiniai. Jų išdrožta apie septyniasdešimt, bet dalis „išskrido“ į vaikino talentą globojančių giminių ar kitų geros valios žmonių, pagalbininkų namus.

 Ryčio meilė ir pagarba angelams prasidėjo vaikystėje, kai jam, ketverių metų vaikui, senelis Šv. Kalėdų proga padovanojo porcelianinį angeliuką, kuris, nors ir nudaužtu sparneliu, užimą pačią garbingiausią vietą vaikino kolekcijoje. Galimos muziejinės kolekcijos pradmenys ėmė ryškėti septintaisiais–aštuntaisiais vaikystės metais. „Mokydamasis antroje klasėje jau turėjau savo didžiąją svajonę – įkurti angelų muziejų“, – sako Rytis. Angelus dovanojo mokytojai, klasės draugai. Dabar dovanotojai ieško išskirtinio angelo, kokio dar nėra muziejaus kolekcijoje. Muziejaus ekspozicijai įrengti prireikė vienerių metų.

Ryčiui gražiausi Lietuvos autoriniai darbai ir antikvariniai angelai. Vaikinas stengiasi, kad muziejaus lankytojai palygintų įvairius angelų drožybos ar lipdybos stilius, pajustų menininkų improvizacijos savitumus ir tylų jų pokalbį su savo kuriamais angelais.

 Popiežius Pranciškus tvirtina: „Angelų doktrina nėra fantazija. Tai realybė“; „Pagal Bažnyčios tradiciją mus visus lydi angelas, kuris mus saugo (tik pirmiausia mes patys turime vadovautis savisaugos instinktu – I. R.) ir padeda suvokti dalykus“; „Niekas nekeliauja vienas, niekas neturėtų galvoti, kad jis yra vienas“. Čia galima prisiminti Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ skaitytą pasakojimą apie žmogaus ir angelo bendrystę: „Kai Dievas sutiko žmogui parodyti jo gyvenimo kelią, šis pamatė, kad visada ir visur jį lydėjo Angelas sargas. Viena šalia kitos į gyvenimą įmintos pėdos rodė, kad jiedu ėjo kartu. Tačiau žmogus pastebėjo, kad sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis žemėje įmintos tik vienerios pėdos. „Na va, taip ir maniau, Viešpatie, kai man buvo sunkiausia, aš likdavau vienas!“ – priekaištavo žmogus. O Dievas ramiai jam atsakė: „Tu klysti. Ten ne tavo pėdsakai, o Angelo. Kai tau buvo sunku, jis tave nešė ant rankų“ (Asta Gvildienė).

Rytis tiki – angelai globoja ir padeda jam. Mini jubiliejaus šventėje ir autorinių parodų atidarymuose jis susirinkusiesiems dėkojo už širdingus linkėjimus, už ų akyse įžvelgtą nemeluotą džiaugsmą, matytas šypsenas, gražių spalvų žiedus... Visa tai, Ryčio žodžiais tariant, įkvepia jį tolimesniems darbams, stiprina pasitikėjimą savimi, teikia fizinių ir dvasinių jėgų.

 

 

 

Atgal